Ramūno Danisevičiaus nuotr.

Kuo man svarbi yra „Santara-Šviesa“? Kodėl ten taip gerai jaučiuosi? Šiuos klausimus svarsčiau Joninių savaitgalį tradiciškai leisdamas Alantoje. Atsakymą rasti padėjo ir šie rabino Jonathano Sackso žodžiai: „Jei sieki mokytis, augti, siekti tiesos ir rasti laisvę, ieškok vietų, kuriose priimami ginčai ir gerbiami nepritariantys požiūriai. Laikykis atokiai nuo žmonių, vietų ir politinių partijų, kuriose to nėra.“ 

Man „Santara“ kaip tik ir yra ta vieta, kurioje gerbiami ir skatinami ginčai dėl tiesos, o ne tik dėl pergalės. Vytautas Kavolis yra rašęs, kad „tolerancija pasibaigia, kai susiduria dvi skirtingos sistemos, siekiančios priešingų ir vienas kitą išskiriančių tikslų, ir tų dviejų sistemų jokios bendros vertybės nebejungia. Tolerancija galima tik tuomet, kai esame principo, jungiančio abi puses ir aukštesnio už kontroversiją.“ Trumpai tariant, „Santaros“ misiją regiu ne kokios nors konkrečios ideologijos ar pasaulėžiūros atstovavime, o jungiamojo audinio formavime. Šis jungiamasis audinys yra svarbus kaip tik todėl, kad rastume bendras mus jungiančias vertybes, o ne tik skiriančias kontroversijas, kurios augintų Lietuvoje politiškumą šmitiškąja prasme dalindamos visus į užsibarikadavusias draugų ir priešų stovyklas. Pasaulėžiūra yra asmeninio apsisprendimo reikalas, o tuo tarpu „Santara“ svariai gali prisidėti užtikrindama gyvybingą skirtingų pasaulėžiūrų dialogą arba, kaip rašė Vytautas Kavolis, ne indokrinuodama jaunimą kokia nors ideologine dvasia, o reformuodama tų ideologinių grupių dvasią, kad tarp skirtingų stovyklų būtų mezgamas humaniškumu pagrįstas dialogas. 

„Santaros“ misiją regiu ne kokios nors konkrečios ideologijos ar pasaulėžiūros atstovavime, o jungiamojo audinio formavime. Šis jungiamasis audinys yra svarbus kaip tik todėl, kad rastume bendras mus jungiančias vertybes, o ne tik skiriančias kontroversijas, kurios augintų Lietuvoje politiškumą šmitiškąja prasme dalindamos visus į užsibarikadavusias draugų ir priešų stovyklas.

Kokia yra respublikos ateitis, kas dedasi mūsų švietimo sistemoje, kokią viešąją erdvę kuriame? Visi šie klausimai buvo svarstomi savaitgalio metu. Man regis, per dažnai mes skirstomės į grupes pagal atsakymus, užuot būręsi draugėn pagal rūpimus klausimus. Pirmasis kelias veda į poliarizaciją ir atomizaciją, tuo tarpu antrasis – į bendrą paiešką, kai svarbu ne tik atstovauti savajai stovyklai, tačiau ir išgirsti oponentą į pirmąją poziciją iškeliant bendrojo, o ne partikuliaraus gėrio idėją. 

Regiu „Santaros“ misiją pastangoje įveikti primityvų privatizmą, kuris šiandien labai dažnai yra painiojamas su individualizmu. Vytautas Kavolis privatistu įvardino tokį asmenį, kuris laisvės sau reikalauja tam, kad galėtų gyventi tik sau pačiam. Vadinasi, jis nieko nenori duoti. Tuo tarpu kilniam individualistui, anot Vytauto Kavolio, laisvė yra svarbi tam, kad jis tik laisvės sąlygomis gali subrandinti tai, ką nori dovanoti bendruomenei. Šiuo atveju laisvė jau yra neatsiejama nuo įsipareigojimo, sąmoningo apsisprendimo laisvės dovaną subordinuoti didesniam tikslui. Tuo tarpu Lietuvoje šiandien mes dažnai klaidžiojame tarp dviejų kraštutinumų – jau minėto privatizmo ir troškimo įpareigoti kitą kokiai nors misijai nesuprantant, kad tikras pasišventimas gali gimti tik iš laisvo apsisprendimo, o ne iš viršaus nuleisto nurodymo.

Man regis, per dažnai mes skirstomės į grupes pagal atsakymus, užuot būręsi draugėn pagal rūpimus klausimus.

Turint mintyje visas šias idealias gaires, galima pereiti ir prie kritikos. Man regis, kad šiandien kritika pernelyg dažnai yra suprimityvinama ta prasme, kad yra atsispiriama nuo grynai asmeninių troškimų. Tada teskamba pasisakymai, kad „man nepatiko“, „buvo nuobodu“, „neatliepė mano lūkesčių“. Manau, kad prasminga ir vertinga yra ta kritika, kuri atskaitos tašku pasirenka ne asmeninius troškimus, o bendrą, skirtingus asmenis vienijantį idealą. Kitaip tariant, verta kalbėti ne apie tai, ko noriu aš, o to, kaip „Santarai“ sekasi įgyvendinti idealus, kuriuos užbrėžė ne tik Vytautas Kavolis, bet ir jo bendražygiai, mokiniai.  

Bene rimčiausiai man skamba argumentas, kad „Santaros“ sesijose reikia daugiau oponavimo. Kalbama čia ne tik apie būtinybę prie vieno stalo suburti skirtingų pažiūrų atstovus, atvirus dialogui ir tiesos paieškai, bet ir pareigą užtikrinti, kad jų pasisakymai atlieptų vieno kitą ir nebūtų tik ilgoki iš anksto pasiruošti monologai, po kurių nebelieka vietos diskusijai. 

Lietuvoje šiandien mes dažnai klaidžiojame tarp dviejų kraštutinumų – jau minėto privatizmo ir troškimo įpareigoti kitą kokiai nors misijai nesuprantant, kad tikras pasišventimas gali gimti tik iš laisvo apsisprendimo, o ne iš viršaus nuleisto nurodymo.

Sutinku ir su tuo, kad reikia ieškoti įvairesnių formų jaunimui įtraukti. Ne, nekalbu apie tai, kad tik dėl jaunumo kam nors turi būti suteikta privilegija, o tuo tarpu senieji grandai palaipsniui turėtų užleisti vietą kitiems. Kalbu apie dermę, dialogą, kuriamą erdvę, kurioje, tariant dėdės Algio terminais, būtų galima kontestuoti vienas kito mintis. Čia labai patraukliai skamba prof. Arūno Sverdiolo idėja rengti vakarinius seminarus. Kiek mažiau vilčių dėčiau į svarstymus apie tai, kad jaunimas turėtų savo atskirą formatą trumpų pranešimų ar diskusijos formatu. Manau, kad čia svarbiausia yra sėdėti ne atskiruose, o bendrame kambaryje.

Atlikdami savirefleksiją, kiekvienas savęs nuoširdžiai galime paklausti, ar kartais patys nesame tik privatistai, kurie tenori gauti nieko neduodami ir manydami, kad „Santara“ yra tik geresnės ar prastesnės kokybės prekė, už kurią jie susimoka taip manydamiesi turį teisę reikalauti gerų pranešimų ir smagių šokių aplink laužą.  

Dar vienas svarbus aspektas yra tai, kaip „Santaros“ žvilgsnį kreipti į perspektyvą, o ne tik prabėgusio laiko refleksiją. Juk neretai ir, tiesą pasakius, gan pelnytai galima išgirsti klausimą: „o kas dabar?“ Suprask, pašnekėti tai pašnekėjome, o kokių veiksmų imsimės. Po sekmadieninės švietimo sesijos nuskambėjo siūlymas, kad „Santara“ galėtų tapti naujų sąjūdžių skirtingose srityse katalizatoriumi. Puikus pasiūlymas, tačiau, kad jis duotų vaisių, pradžioje dera suvokti, kodėl to iki šiol nėra. Nenoriu čia pateikti vieno apibendrinančio atsakymo, o tiesiog paskatinti kiekvieną santarietį savirefleksijai apie tai, ką jam duoda „Santara“ ir ką jis nori duoti „Santarai“. Kalbant apie davimą, mintyje turiu įsipareigojimą ne organizaciniam komitetui ar kokiai kitai formaliai struktūrai, o idealams – jau minėtam jungiamajam audiniui kurti, įveikti privatizmą, puoselėti humanizmą. Atlikdami savirefleksiją, kiekvienas savęs nuoširdžiai galime paklausti, ar kartais patys nesame tik privatistai, kurie tenori gauti nieko neduodami ir manydami, kad „Santara“ yra tik geresnės ar prastesnės kokybės prekė, už kurią jie susimoka taip manydamiesi turį teisę reikalauti gerų pranešimų ir smagių šokių aplink laužą.