Henriko pirmasis susitikimas su būsimos žmonos Aušrelės tėvais Sibire. Priekyje – Henriką atlydėjęs bičiulis su Aušrele, tuo tarpu Henrikas fotografuoja. Asmeninio archyvo nuotr.

Vieną 1941-ųjų birželio naktį Henriką Vilką pažadino verkianti mama. Paskubomis kraunami daiktai, skubėti raginantys ginkluoti kareiviai, ir ilga kelionė į nežinią – tokia dalia teko trylikmečiui, kuris Sibiro vargams buvo pasmerktas be jokios kaltės.

Taip netikėtai ir grubiai buvo nutraukta Henriko vaikystė, ir išplėšta iš jo rankų teisė laisvai gyventi, nespėjus atsisveikinti su tėčiu, namais ir su Lietuva. O visgi šiandien, po daugelio metų, gera žinoti, jog Henrikui ne tik pavyko išsigelbėti, bet ir tapti doru, gyvenimą mylinčiu žmogumi.

Ar gerai atsimenate tą naktį, kai atėjo jūsų išvežti?

Man jau buvo sukakę 13 metų ir kaip tik baigiau 6 mokyklos skyrius galvodamas, kaip smagu bus atostogauti, bet ta vasara visai kitaip pasisuko.

Kaip dabar atsimenu, paryčiais mane žadina mama. Pramerkiu akis, o ji verkdama sako: renkis, atvažiavo mus išvežti, tik kur – nežinom. Matau kieme stovi mašina, aplink sukinėjasi kareiviai.

Atsikėliau, apsirengiau, slampinėju iš vienos vietos į kitą nesuprasdamas, ko imtis, o mama ašarodama skubiai krauna daiktus, bet juk visiškai neaišku, ką reikėtų pasiimti. O kareiviai vis ragina: greičiau, greičiau!

Mama spėjo sumesti šį bei tą į krepšius, o tada lydimi ginkluotų karių išvažiavome į Telšius tėčio iš darbo paimti.

Ar jums tąnakt buvo labai baisu?

Vaikams nelabai, bet mama, atsimenu, buvo baisiai priblokšta. Juk visas gyvenimas buvo į tuos namus sudėtas.

O dar ne taip seniai tėvelis turėjo galimybę su šeima bėgti į užsienį, bet mama pasipriešino, atsimenu jos žodžius, kad mes gi niekam nieko blogo nesame padarę, tai ko mums bėgti?

Ir štai mes apsupti sargybinių atvykstame į Telšius prie smulkaus banko, kuriam tėtis vadovavo. Visus paliko mašinoje, tik aš iššokau ir nusekiau paskui kariškį į vidų. Jis su tėčiu kalbėjo lietuviškai, pamenu, kad ragino kuo greičiau susiruošti ir eiti, o tėtis dar ginčijosi, kad būtinai turi perduoti dokumentus, pinigus ir visą banką perleisti į kitas rankas. 

Tada kareivis griežtai pasakė: duokit seifo ir kasos raktus, ir važiuojam. Ir dar paklausė: ar ginklas yra? Matyt, bankų valdytojai prie savęs turėdavo ginklus. Ir tikrai, tėtis atidarė seifą, išėmė dėžutę ir atidavė Valterį su dramblio kaulo kriaunom bei dvi dėžutes šovinių. Ginklą kareivis įsidėjo į kišenę, raktus ir dokumentus į portfelį, ir – pirmyn.

Tėtį, matyt, buvo ištikęs toks šokas, kad man taip ir nepratarė nei žodžio, nors buvau netoliese. Ir su mama neatsisveikino, tik įsėdo paskui kareivį į atskirą mašiną ir nuvažiavo visiems laikams. Daugiau mes jo nebematėme.

Ar žinote, koks tėčio likimas?

Tik 1942 metais gavome ant beržo tošies surašytą atviruką, kur tėtis rašė, kad pakliuvo į Krasnojarsko Rešiotus. Jam iškart buvo siūloma įvykdyti mirties bausmę, bet ją atidėliojo iki pat 1943 m. vasario 25 d. Kas žino, gal laukė, kol pats nusikamavęs numirs.

Ant tos beržo tošies tėtis klausė: o kaip mama? Deja, kai gavome laišką, ji jau buvo mirusi.

Iki tremties tai buvo labai sveika moteris, galima sakyti, gydytojo nemačiusi, bet per porą metų Sibire visai susibaigė. Kol sirgo, kartkartėm ją į vietinę ligoninę paguldydavo, bet vaistų jokių nebuvo, o truputį sveikatai pagerėjus iškart vėl siųsdavo dirbti. Taip ir sukosi kurį laiką ligoninės ir sunkių darbų ratas.

Matyt, tas pergyvenimas ir nežinomybė ją sugraužė. Juk tikrai mes, pirmieji išvežti, visai nieko nežinojome, nei kur veža, nei ką su mumis ruošiasi daryti. Vežė į absoliučią nežinią. Sakė: pasiimkit maisto trims dienoms ar savaitei. Pasirodo, kad ne trims dienoms reikėjo pasiimti, o amžiams.

Ar visąlaik sunku būdavo maisto prasimanyti?

Tris pirmus tremties mėnesius dar buvo galima šio to nusipirkti vietinėje parduotuvėje. Tačiau rudenį atsiradus maisto kortelėms prasidėjo nuolatinis badavimas. Darbininkui per dieną tekdavo vos 500 gramų duonos, o vaikai gaudavo po 300 gramų. Dar retkarčiais pavykdavo ką nors išsimainyti su vietiniais, pavyzdžiui, už tėčio kostiumą gavome kibirą bulvių.

Kokius darbus dirbote?

Mane paskyrė dirbti į didelę plytų gamyklą. Kraudavome suformuotas plytas į vežimėlius ir perveždavome į daržines džiovinti. O iškrovus reikėdavo grįžti į cechą ir krauti iš naujo. Ir taip visą dieną.

Jau vėliau, kadangi dėl karo apylinkėse beveik neliko vyrų, mane paskyrė į remonto mechaninį cechą mokytis šaltkalvystės. Ten ir pradirbau šaltkalviu remontininku iki 1947 m. Bet pinigų už tai beveik nemokėdavo. Apskritai niekas nežinojo, kam kokia alga priklauso.

Kaip ištverdavote sunkius fizinius darbus nuolatinio bado sąlygomis?

Tie, kurie pakliuvome dirbti mieste, turėjome daugiau galimybių išgyventi – netoliese buvo turgelis, ten išsikeisdavome, kas ką turėjo, į maistą. Tuo tarpu pakliuvusiųjų į mišką laukė mirtis. Visi vyrai juk buvo išvežti į Krasnojarską, o pas mus dirbti sunkius darbus miškuose beveik nebuvo pajėgiančių. O visgi ten buvo verčiamos dirbti moterys su vaikais. Ką gali miške daryti moteris su dviem vaikais? Tai – kapai.

Ir net palaidoti žmonių dažniausiai nebūdavo kaip. Žiemą žemė Sibire įšalusi iki dviejų metrų, iškasti duobę, kai esi nevalgęs ir išvargęs, nėra jokių šansų. Tad tam turėjome paskyrę sandėliuką ir jame kraudavome kūnus, o kai vasaros viduryje atitirpdavo žemė, prasidėdavo tragiškos laidotuvės.

Badas, žinoma, pirmiausia palietė pačius mažiausiuosius, kuriems reikalingas mamos pienas, nes visos mamos buvo vos bepaeinančios. O ir kitokio pieno visai nebuvo, todėl beveik visi maži vaikai per pirmus antrus metus atidavė Dievui dūšią.

Kokia būdavo tremtinio diena? Kiek laiko galėdavote miegoti, kiek reikėdavo dirbti?

Kadangi aš dirbau plytinėje, o šis darbas buvo sezoninis, tekdavo dirbti po 12 valandų be jokių pertraukų. O žiemos metu, kai likdavo profilaktiniai darbai, dirbdavome po 8 valandas.

Likusį laiką žiemą buvo svarbu pasirūpinti malkomis ir pečiumi – kai pusnys iki kaklo, tai tampa sunkia užduotimi. Daugiau jokių užsiėmimų ir neturėdavome.

Apskritai, visa mūsų fantazija apsiribodavo tuo, kad tiktai gautume ką pavalgyti. Puikiai atsimenu dvi močiutes, kurios susitikę apie nieką kitą daugiau nekalbėdavo, kaip tik tai, ką virdavusios ar kepdavusios Kalėdoms ar Velykoms Lietuvoje.

Ar jūs Sibire nuolatos jautėte Lietuvos ilgesį, apie kurį savo prisiminimuose rašo daugelis tremtinių?

Visi daug kalbėdavome apie Lietuvą. Atrodė, kad Lietuvoje rojus – ten obuolių ir duonos buvo sočiai.

Tą ilgesį 1947 metais išpildėte pabėgdamas į Lietuvą?

Tais metais bėgome visi, kas tik galėjome – buvo užėjęs toks bėgimo bumas. Vėliau, kai Lietuvoje buvau dar sykį suimtas, už pabėgimą iš tremties mane nuteisė 3 metams sunkaus lagerio.

Svarbiausia – visi bėgome galvodami, jog Lietuvoje mus sutiks ir noriai priims kaip vargšus ar net kaip didvyrius, kurie sugebėjo išgyventi Sibiro pragarą. Klydome.

Nors mano tėvai prieš juos ištremiant turėjo daug garbingų pažįstamų ir draugų, grįžęs į Lietuvą aš buvau niekam nereikalingas, ir visi norėjo kaip nors mane nuo savęs nustumti kuo toliau. Bijojo. Pernakvoti vieną naktį dar išsiprašydavau, bet dvi jau būdavau nepageidaujamas.

Galiausiai visgi radau globėją, ir jis padėjo man įstoti į Telšių dailiųjų amatų mokyklą. Dokumentų neturėjau, tad stodamas pasakiau tiek, kad esu baigęs šešis skyrius, ir to pakako. Bendrabutyje man kambario neatsirado, tik lovą koridoriuje šiokią tokią pastatė – tai ir buvo mano buveinė visus metus, tačiau perėjęs Sibiro vargus žmogus tampi neišrankus. Svarbu, kad yra kur pernakvoti.

Metus prasimokęs ir mokslus baigęs vien penketais, pradėjau laukti antrojo kurso. Vieną dieną gaunu pranešimą, kad bus vykdoma mokyklos reorganizacija, dėl to visi privalo pristatyti dokumentus ir pasirodyti komisijai. Reikėjo parašyti autobiografiją, parašiau, kad mama mirusi 1942 metais, tėtis 1943 metais, o kur mirę – netikslinau. Na ir laukiu aš tos komisijos eilėje prie kabineto, žiūriu: vienas išeina iš pokalbio visas raudonas, kitas išbalęs, kitas spjaudosi išeidamas.

Įeinu, sėdi direktorius, komjaunimo sekretorius, švietimo skyriaus atstovas ir dar vienas iš saugumo, ir iškart klausia: o kur tėvai palaidoti? Sakau: motina – Sibire, tėvas lagery. Ir pradeda tada ant manęs rėkti: tokių mums tik ir betrūksta, lauk iš čia, ne prieglauda čia liaudies priešams! Parėkė taip, bet paskui nurimo, kadangi direktorius, mano tėvus pažinojęs, pradėjo ginti, kad aš jau metus prasimokęs, baigęs vienais penketais, neturiu jokių nusižengimų, gal reikėtų mane palikti. Tada kiti taip pasakė: jei direktorius užstoja, tegul pasilieka, bet tik išgirsim pasakojimų apie gyvenimą anoj pusėj, kaipmat bus suvystytas. Išėjau. Bet neilgam.

Aušrelė ir Henrikas Vilkai Kauno Laisvės alėjoje. Vytauto Raškausko nuotr.

Neilgai trukus buvau suimtas, teisiamas ir nubaustas trejus metus kalėti lageryje. Po jų mane atvežė į tą pačią vietą, iš kurios pabėgau. Komendantas iškart klausė, kur mane padėti, kad vėl nepabėgčiau. Mano sesuo vis dar dirbo plytinėje, tai, sakau, pas seserį, dabar jau tikrai niekur nebėgsiu. Ten ir pasilikau – iki pat 1970 metų, kai su žmona Aušrele grįžome į Lietuvą.