Pexels.com nuotr.

Europos Sąjunga ėmė formuotis tada, kai jos tautos suprato, kad kariaudamos tarpusavyje jos lieja vieną ir tą patį kraują, jog abu pasauliniai karai, Europos žudynės, – tai sau pačioms daromos žaizdos. 1945 m. buvo įkurtas Tarptautinis Teisingumo Teismas. 1946 m. – UNESCO, skirta tarptautinei taikai įtvirtinti. Jos pirmtakė buvo Tarptautinė intelektualinio bendradarbiavimo komisija, kurios pirmuoju prezidentu 1921 m. buvo išrinktas H. Bergsonas. Truputį vėliau įkurtas Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šios instancijos liudija apie atvirumą, kuris yra kur kas radikalesnis už institucinę plėtrą. Jis yra toks gilus, kad iš pradžių nereikalavo jokių pakeitimų ekonominiame, socialiniame ir politiniame europietiškųjų nacijų organizavimesi – šių atžvilgiu jis veikė tarsi iš tolo.

Atvirumas pirmiausia lietė vidinį jausmą tų, kurie kūrė europietiškąją sąjungą – taip subtiliai veikia transcendencija. Pastaroji gali dar ilgai likti nepastebėta daugumos, besivadovaujančios įprastiniu protu. Ir vis dėlto pats protas kitu rakursu tarsi iš gelmių jau yra veikiamas (judinamas) Dievo įvykio, kurį skelbė Izraelio pranašai ir Kristaus atėjimas, apie kurį kalba Evangelija, mūsų kultūroje paveldėtas Testamentas. Per šį įvykį byloja absoliutas, kuris iš pradžių, nacijų sukauptos išminties kontekste, tegali būti matomas tik kaip kvailystė, bet pamažu – ir kaip išsigelbėjimo viltis taip pat ir politiniame kontekste. 

Camille Riquier

Ką daro absoliutas tautų gyvenime? Tik vieną dalyką: jis trukdo jų tendenciją į užsidarymą savo institucinėse formose. Jis tik skatina šias formas reguliariai kvestionuoti. Būtent čia ir glūdi originalus judėjų-krikščionybės indėlis, kuris nė kiek neprieštarauja pasaulietiškumo principui, atsiradusiam po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ir kai kurių žmonių naudotai kovai prieš Bažnyčią, iškreipiant jos prasmę. Priminti visa tai buvo prezidento E. Macrono kalbos, pasakytos Prancūzijos vyskupams Bernardinų kolegijoje Paryžiuje 2018 m. balandžio 9 d., prasmė ir uždavinys. Kai kurie katalikai konservatoriai, kaip ir kraštutinio laicizmo gynėjai, nenori šios kalbos girdėti. Pacituokime ją visiems, taip pat ir jiems, primygtinai pabrėždami kai kuriuos jos žodžius:

Jeigu man leisite, tai ir yra katalikiškasis Prancūzijos sandas. Būtent šissandassekuliarioje perspektyvoje sugeba įdiegti nenustygstantį klausimą dėl išsigelbėjimo, kurį kiekvienas iš mūsų, tikintis jis būtų ar ne, aiškins savaip, bet suvoks, kad nuo šio klausimo priklauso visas jo gyvenimas, jo gyvenimo prasmė, jo reikšmė ir pasaulyje paliktas pėdsakas.

Šis išsigelbėjimo klausimo horizontas, žinoma, yra visiškai išnykęs iš eilinio mūsų šiuolaikinių visuomenių gyvenimo, bet tai nėra teisinga, ir mes matome daugybę ženklų, kad jis veikia tarsi paslėptai. Kiekvienas savaipjį įvardina, aiškina ir nešiojasi savyje, tačiau kartu jis sudaro ir mūsų visuomenių absoliutą bei prasmę. Netikrumas dėl išsigelbėjimo grąžina šį klausimą į visus gyvenimus, net ir nusiteikusius labiausiai materialistiškai, ir, kalbant vaizdais, drebina juos.

E. Macrono kalba nesiekia sukelti apgailestavimų dėl to, kad šiandien krikščionybė yra praradusi praeityje užimtas socialines pozicijas. Bet ji nori pabrėžti, kad negalima mąstyti ir elgtis taip, tarsi krikščionybės nebūtų buvę. Jeigu atvirumas kyla iš žydiškojo, krikščioniškojo, kartu – „katalikiškojo“ sando, tai nėra svarbu, ar jis veikia ateisto ar tikinčiojo gyvenime – svarbu yra tai, kad ir vienu, ir kitu atveju, jis trukdo visuomenei užmerkti akis prieš joje vykstančias neteisybes. Yra žmonių, kurie į žodį „išsigelbėjimas“ reaguoja su pykčiu, projektuodami kažkokias baimę keliančias asociacijas. Bet prezidento kalboje vartojama sąvoka reiškia tiesiog atsaką į žmonijos „netikrumą“ dėl rytojaus; socialistas ar humanistas šį atsaką gali aiškinti tik laikiškai, o krikščionis – suprasti kaipamžinybę, nors krikščioniui amžinasis išsigelbėjimas visada turėtų reikštis laikiškai (C. Péguy). 

Kalboje niekur nėra paminamas Bažnyčios ir valstybės atskyrimo principas. Tačiau yra išryškinta idėja, kad teisingumas, kurio autentiškumas gali kilti tik iš absoliuto pagavos, visada pranoks teisinį aparatą, nors šis teisingumą sieks racionaliai reikšti įvairiais istorijos tarpsniais. „Žmogaus teisės“ yra skirtos tam, kad šis nuotolis tarp teisingumo ir teisinio aparato netaptų kančios šaltiniu. E. Macronas cituoja Emmanuelį Mounier, Simone Weil ir Paulą Ricoeur, jis yra įsisavinęs bergsoniškąjį palikimą: „Jūsų [katalikų] klausimai neapsiriboja tik tam tikros bendruomenės interesais. Tai klausimai mums visiems, visai nacijai, visai mūsų žmonijai“.

Šiandienė problema Europoje yra ši: militaristinio karo atsisakymas, iš kurio kilo dabartinis politinis Europos projektas, neturi išvirsti į ekonominio karo realybę. Europos nacijos negali būti sutelktos tik tam, kad būtų stipresnės prieš išorės pavojus, tarkime, milijardinius Amerikos ir Kinijos kapitalus ar milijardus žmonių iš Trečiojo pasaulio kraštų. Po Mastrichto sutarties, sudėjusios naujus Europos Sąjungos pagrindus (ekonominę ir monetarinę vienybę, bendrą gynybos sistemą, bendrąją rinką ir pan.), radosi tendencija virsti tokio paties pobūdžio imperija, kokias žinojome praeityje. Privalome paklausti: ar Europoje atsiradusi atvirumo properša šiandien ir vėl nėra beužsitraukianti? Kalbų apie atvirumą neužtenka. Nes atvirumas tik laisvai rinkai ir konkurencijai – tai piktnaudžiavimas žodžiais. Toks „atvirumas“ tėra karikatūra ir kaliausė, o jam apibūdinti geresnė sąvoka yra visuomenės „kiaurumas“, vedantis tiesiai atgal į uždaros visuomenės schemas (P. Aleksandravičius). Jeigu Europoje neliktų žmogaus teises ginančių institucijų, visa imtų reguliuoti uždarumo idėja. Pati liberalioji demokratija taptų tik kapitalizmo išraiška, kai, pasidavusi uždaro mąstymo dėsniams, imtų virsti sau netinkamus žmones atsijojančia mašina. 

Todėl E. Macronas yra teisus, rimtai pasverdamas visus argumentus, kai jo vyriausybė formuoja migracijos politiką bei pabėgėlių perkėlimo sąlygas. Apeliuodamas į „aristoteliškąją atsargumo dorybę“, jis primena žmogišką būtinybę „priimti [svetimšalius], bet taip pat – į politinę bei juridinę būtinybę sugebėti juos apgyvendinti ir integruoti“. Kitaip tariant, būtinybę suderinti Jeruzalę ir Atėnus! Prezidento kalba yra kilni, maitinama „idealo“ ir toli siekiančios „vilties“. Turėkime ją mintyje, nes pagal ją galėsime vertinti konkrečius vyriausybės darbus, ypač tada, kai politika atsuks tam idealui nugarą.

Dr. Camille Riquier yra Paryžiaus Katalikų instituto Filosofijos fakulteto docentas. Šis straipsnis parašytas pagal tyrimą, kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. S-MOD-17-19).