Deimantė Rimkutė ir Konstantinas Rečkovas

Eidami į Seimo rinkimus, valstiečiai-žalieji programoje Darni Lietuvarašė: „Teisė kartais vis dar yra pasyvus įrankis bet kokio turinio galiai legalizuoti ir įgyvendinti, kaip yra autoritarinėse valstybėse.“ Neabejotinai. Tik buvo pamiršta paminėti, kad jie patys kurs šį mechanizmą ir sėkmingai jį taikys. Vakarykštis Seimo posėdis jau ne pirmą kartą atskleidė valdančiosios daugumos autoritarinę kryptį.

Siekis pašalinti Vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – VRK) narį Vilių Semešką iš pareigų dar nerealizuotas. Pamatę, kad salėje tuo metu nėra būtino tam 71 valdančiųjų balso, jie perkėlė balsavimą į kitą dieną. 

Net nesvarbu, ar Semeška galiausiai bus pašalintas. Svarbi pati žinutė, siunčiama kiekvienam žmogui: nepalankių valdžiai klausimų kėlimas ir kritika – pavojinga. Esame sunerimę dėl grėsmės, kylančios pilietinėms teisėms ir laisvėms. Kaip yra pasakęs JAV prezidentas R. Reaganas, neužsimerkti prieš tai, ką matai, svarbiau, nei patogiai tylėti. 

Seimo dauguma, buldozeriu stumianti šį sprendimą, yra davusi priesaiką, įsipareigoję sąžiningai tarnauti demokratijai.Tačiau šiuo atveju demokratija suvokiama, prisiminus žaliavalstiečiųklasiką, kaip padėtis, kai mažuma klusniai klauso daugumos. 

Seime dominuojantys valstiečiai taiko praktiką nutildyti kitaip mąstančius, o tai žalinga pačiai demokratijos esmei. Demokratija reikalauja pagarbos kitai nuomonei, skirtingų visuomenės sluoksnių atstovavimo principams, lygiateisiškumui ir įstatymui. 

Neįmanoma nepastebėti kaip Seimas, turintis būti demokratinės institucijos simboliu, pats tampa grėsme demokratijai. Įsivyrauja „daugumos teisės“ nuostatos, kai vadovaujasi ne „rule of law“ (teisės viršenybės), bet „rule by law“ (valdančiųjų teisės) idėja, kai neginčijama Seimo daugumos viršenybė šiurkščiai pamina minėtus principus.

Techninė demokratija – palanki daugumai, pakanti net pačiai idėjinei demokratinės savasčiai paneigti. Net teisė bei konstitucinės nuostatos nėra kliūtys. Lengvabūdiškai kalbama apie Konstitucijos keitimus. 

Be abejo, jokia šalis nėra apsaugota nuo demokratijos erozijos. Užtenka pažvelgti į Lenkiją ar orbanizuotą Vengriją. 2018 m. Vengrijoje, ES ir NATO šalyje, nevyriausybinės organizacijos ir net Centrinis Europos universitetas yra persekiojami už valdžiai nepalankių idėjų reiškimą. Bet juk tai ne ta idėjinė kryptis, kuria turėtų žengti Lietuva.  

Gali pasirodyti, kad opozicinės partijos skirto VRK nario šalinimas nelygintinas su Lenkijos ir Vengrijos antidemokratinėmis reformomis, tačiau būtų neatsakinga lengva ranka tai nuvertinti. VRK nario atleidimas neturi teisinio pagrindo. Manipuliuojant Generalinės prokuratūros nutarimu, pasirinkta tariama kandidato biografijos detalė – vidurinio išsilavinimo neturėjimas. Nutarimas ignoruoja Generalinės prokuratūros pateiktas išvadas, kad kandidatas teisėtai įgijo aukštesnįjį išsilavinimą, kad jam teisėtai Vilniaus universitete suteikti ekonomikos bakalauro ir magistro laipsniai. 

Pats užmojis, nesant realaus pagrindo, šalinti nepalankų VRK narį, yra daugumos nepagarba ne tik opozicijai, bet ir visai šalies teisinei sistemai, politinių procesų skaidrumui ir iš esmės – Konstitucijoje įtvirtintiems demokratinės valstybės principams. Juo labiau, kad taikiniu pasirinktas narys, komisijos posėdžiuose keliantis klausimus dėl visuomeninių rinkimų komitetų finansavimo skaidrumo, abejonių keliančios VRK narių darbo apmokėjimo tvarkos, „Naisių vasaros“ bei tautinių rūbų dalijimo mokyklose, kaip galimai paslėptos politinės reklamos, įvertinimo.

Tai reiškia, kad kelia abejonių, ar tokia patogioji VRK gali garantuoti, kad rinkimai ir referendumai vyktų remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintais demokratinių rinkimų principais, garantuoti vienodą rinkimų ir Referendumo įstatymų taikymą, kontroliuoti politinių partijų, politinių kampanijų finansavimą. 

Nepavykusį siekį tariamai depolitizuoti VRK pakeitė siekis kontroliuoti komisiją, neapibrėžto „nepasitikėjimo“ pagrindu atleidžiant jos narius. Tai siekis paversti rinkimų skaidrumą turinčią užtikrinti instituciją tyliai pritariančių valdžiai patogiems sprendimams rankų kilnotojų būreliu. 

Ši Seimo dauguma  pagarsėjo ne vien  pareiškimais, kad „leidžia opozicijai kalbėti“, bet ir realiu nepatogių Seimo narių eliminavimu iš tyrimų komisijų. Tuo pat metu būtent šios daugumos atstovai paruošė Agnės Širinskienės surežisuotą Artūro Skardžiaus gelbėjimo operaciją, prieš tai savo balsais išgelbėję Mindaugą Bastį.

Šiai daugumai nekilo menkiausių klausimų svarstant pasitikėjimą VRK pirmininke Laura Matijošaityte, įvaldžiusiai dokumentų pateikimo komisijos vardu, nesant komisijos nutarimų, praktiką. Taip pat juos tenkina kandidatas į VRK narius Remigijus Grabinskas, nesugebantis atsakyti į klausimą, kokios yra pagrindinės VRK funkcijos. 

Ciniškiausia, kad Teisės ir teisėtvarkos komitetui vadovaujanti Agnė Širinskienė tapo ne vien aršiausia opozicijos teises varžančių ribojimų iniciatore ir vykdytoja, bet apskritai politinio nihilizmo ir hipokritinių išvedžiojimų simboliu. 

Svarbu matyti lygiagrečiai vykstančius procesus. Daug pasakantis yra skubos tvarka stumiamas partijos finansavimo sistemos keitimas, atimantis dotacijas iš opozicinių partijų ir atiduodantis jas valstiečių politiniams satelitams. Iškalbingi yra partijos „Tvarka ir teisingumas“ atviri siekiai tapti valdančiosios daugumos dalimi, o kartu – bandymai atverti dėl koalicijos besiderančiam priesaiką tautai sulaužiusiam buvusiam prezidentui kelią vėl kandidatuoti į šį postą. 

Ne ką mažiau svarbūs yra suaktyvėję valdančiųjų ir mažųjų savivaldybių diktatūrų kontaktai ir aktyvus jų bendradarbiavimas – Druskininkuose, Širvintose, Pagėgiuose. Druskininkų savivaldybės taryba bando regioniniu lygiu realizuoti Ramūno Karbauskio užmačias rengti apkaltą visai opozicijai – liberalų ir konservatorių atstovams. 

Ar reikėtų stebėtis, kad būtent Druskininkų savivaldybės Etikos komisijos kreipimasis dėl V. Semeškos tapo Širinskienės iniciatyvos pretekstu? 

Sprendimų priėmimų buldozeriškumu, manipuliavimo statutu prasme Seimas perima blogiausius vietinių kunigaikščių užvaldytų savivaldybių valdymo pavyzdžius. 

Daugumos buldozeris mažumą mato nebent kaip sieną, kurią ne vien galima, bet ir reikia nušluoti pakeliui tikslo link. Prisiminus filmą „No Country for Old Men“, šis buldozerinis principas galėtų vadintis: „Šioje šalyje nėra vietos mažumai“. 

Mažuma šiuo atveju nėra vien Seimo opozicija, kurios nepalankius narius niekiniais pagrindais šalina iš tyrimo komisijų. Tai ir nepriklausoma žiniasklaida, kuriai pačioje kadencijos pradžioje bandyta uždėti pozityvių naujienų cenzo apynasrį, angažuoto tyrimo objektu tapęs visuomeninis transliuotojas. Visi, kas leidžia sau prabangą nepritarti daugumai, šioje šalyje yra nepageidaujami. 

Pavojingas precedentas su VRK reiškia, kad tokiu būdu rytoj valdantieji galės atstatydinti bet kurios partijos atstovą, bet kurį nepalankų komisijos narį. Tokiu būdu VRK yra kur kas labiau valdoma, nei galėjo atrodyti. Dėl numatytos teisės turėti savo atstovą VRK nėra garantuotos nei LRLS, nei LSDP, nei Prezidentė. Seimui daugumos balsais priėmus sprendimą dėl neparankaus VRK nario atleidimo, Lietuvą žengtų Janukovyčiaus laikų Ukrainos link, kai teisinių manipuliacijų pagalba buvo naikinami opozicinių parlamentarų įgaliojimai. 

Tai būtų milžiniškas žingsnis nuo Europos Sąjungos puoselėjamos demokratijos ir teisės viršenybės principų provincinės, sovietinės „vsio zakonno“ pelkės link. 

Demokratijos erozija Seime primena apie pavojų, kylantį konstituciniams valstybės pagrindams. Tai – iššūkis ir pilietinei visuomenei, ir Konstituciniam Teismui, kuris, esant bent 29 Seimo narių valiai, galės įvertinti tokių sprendimų konstitucingumą.  Tai – ne vien opozicijos, bet demokratinės teisinės valstybės interesas.  

Deimantė Rimkutė – Vilniaus universiteto Teisės vientisinių studijų studentė, JRT narė.

Konstantinas Rečkovas – Vilniaus universiteto politikos mokslų magistrantas, JRT narys.

 

 

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Deimantė Rimkutė, Konstantinas Rečkovas.