Diana Varnaitė (Alekso Jauniaus nuotr.)

Penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų girdėjome bolševikinę mantrą: „Mes senąjį pasaulį sugriausim ir naują pastatysim.“ Kas galėjo pagalvoti, kad beveik po trisdešimt Nepriklausomos Lietuvos metų šią mantrą ir vėl išgirsime buldozerio griausmu. Kultūros  ministrė Liana Ruokytė-Jonsson nerimsta ir siekia įgyvendinti savo 2017 m. odiozinę griovimo kultūros programą:tarsiLietuvoje per 26 nepriklausomybės metus kultūra buvo taip nuniokota, kad dabar viską tenką pradėti nuo nulio… Reikia suprasti, jog atėjo naujieji kultūros „gelbėtojai“. Kažkur girdėta: „Mes jus išgelbėsim.“

Kultūros paveldo sistemą Lietuvoje tikrai kūrėme nuo nulio. Šiandien šį kultūros paveldą ir vėl nori „išnulinti“ naujieji „gelbėtojai“. Kaip sovietmečio pradžioje.    

Nekompetentingais ir slapta rengiamais dokumentais sukėlusi valstybės kultūros įstaigų tinklo chaosą ir, kaip pabrėžia Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno įstaigų asociacija, pasirinkusi civilizuotoje visuomenėje nepriimtiną antidemokratinį kultūros įstaigų tinklo pertvarkos variantų parengimo kelią, „profesionalų – gelbėtojų“ Kultūros ministerijos politinė komanda griebėsi dar vienos srities – kultūros paveldo.  

Kultūros „gelbėtojai“ ėmėsi viešųjų konsultacijų dėl kultūros paveldo sistemos reformos ir, kaip ir reikėjo tikėtis, patyrė fiasko. Vadinamasis reformos projektas parengtas itin neprofesionaliai: neįvardinant reformos reikalingumo, tikslų, nesiremiant jokiomis analizėmis ir tyrimais. Skubama. Nes kažkam labai jau prispyrė. 

Numanau, kad čia tik laikinas „fiasko“. Nes archeologo kastuvą į buldozerį išmainęs bei nuo valdžios apsvaigęs buldozerininkas nesustos. Nepaisant viešai išreikšto nesutikimo su šia „reforma“ iš Lietuvos savivaldybių asociacijos, Lietuvos restauratorių sąjungos, Lietuvos dailės istorikų draugijos, Lietuvos architektų rūmų, Lietuvos Sąjūdžio, Kultūros paveldo departamento (KPD) ir kitų institucijų bei organizacijų, kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius, tarsi koks patyręs propagandininkas trimituoja apie „didelę reformos metmenų svarstymo sėkmę“. Užmojis sugriauti paveldosaugos sistemą dabar bus aprengtas kitu rūbu – sudaroma darbo grupė, kurios paskirtis vis dar neaiški, kuri vadovaujasi nežinia kokiais kriterijais. Provokacija tęsis.    

Tačiau beprotiški dalykai yra netvarūs. Verta ramiai pažvelgti į tai, kas nuveikta ir kas padarytina, remiantis geriausiomis savomis ir europinėmis praktikomis.  

Šie metai paskelbti Europos kultūros paveldo metais. Europa, o ir Lietuva kaip neatsiejama Europos dalis, siekia ne griauti, o integruoti savo paveldą dėl Europos piliečių tapatybės stiprinimo, dėl savivertės, vienybės ir tvarios gerovės. Kultūros paveldas – iš visų pusių geopolitinių priešų daužomos Europos aktualumas.   

Pažvelkime į nuveiktą darbą. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Aukščiausioji Taryba suteikė ypatingų galių Kultūros paveldo inspekcijai, kuri turėjo pakelti virsmo iš sovietinės sistemos iššūkį (restitucija, privatizavimas ir t. t.). 1995 m. įvykusi reforma sukūrė bendrą kultūros paveldo sistemą, kurios centre – Kultūros paveldo departamentas (toliau – KPD), jungiantis visas sistemos komponentes. Sklandžiai evoliucionuojanti sistema sėmėsi Vakarų šalių patirties, pradžioje daugiausia Baltijos jūros šalių regione, o įstojus į Europos Sąjungą, atsivėrė naujų galimybių.

Per dvidešimt metų buvo pasiekti monumentalūs rezultatai. Sukurtas Kultūros vertybių registras, kuriame aprašytos, įvertintos ir įregistruotos apie 70 proc. (per 22 tūkst. nekilnojamųjų ir kilnojamųjų kultūros vertybių ir jų kompleksinių dalių). Atgaivinti istoriniai objektai – dvarai, pilys, rūmai, piliakalniai, reikšmingiausi etnografiniai kaimai, restauruoti maldos namai skaičiuojami ne dešimtimis, o šimtais. Vien dvarų sodybų kone pusantro šimto. Jau tapo įprasta, kad didžiąsias metų šventes, svarbiausias Valstybės sukaktis (Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, Valstybės – Mindaugo karūnavimo – dieną) švenčiame išpuoselėtose kultūros paveldo vietose. Turistiniai maršrutai sujungė atskirus regionus (kaip antai Panemunių maršrutas), istorinius parkus, žymių LDK giminių vietas ir t. t. Prisijungėme prie Europos kultūros kelių tinklo, aktualizuodami Šv. Jokūbo kelio ir Lietuvos žydų kultūros paveldą. Išgyvename meno festivalių, organizuojamų ant kultūros paveldo pagrindo (Pažaislio festivalis, Mykolo Oginskio festivalis, Kristupo festivalis), tradicinių amatų, unikalių gyvosios istorijos bei meno projektų sklaidos žydėjimo metą.  

Atgimimo darbo ėmėsi valstybės ir savivaldybių, įvairių bendruomenių ir privataus sektoriaus jungtinės pastangos. Galiu tvirtinti, kad Tautos savasties monumentą –  kultūros paveldą – atgaivina visa Tauta. KPD atlieka šios pastangos koordinatoriaus ir metraštininko pareigą. 

Mūsų kelio teisingumą patvirtina visos Europos Sąjungos, kuri vis labiau telkiasi apie savo europinę savastį, strateginės pastangos. Europos paveldo strategija XXI amžiui ir tarptautinės Lietuvos jau ratifikuotos konvencijos akcentuoja paveldo svarbą ir skatina plėtoti integruotą paveldo modelį, kurio tikslas – užtikrinti kuo efektyvesnį paveldo išsaugojimą. Tiesiog privalu įtvirtinti integruotą europietišką požiūrį, kad kultūros paveldas būtų kryptingai puoselėjamas kaip nacionalinis piliečių savimonės tvirtinimo resursas visose valstybės srityse.  

Kultūros ministerija kviečia eiti visiškai priešingu nei KPD geroji, o kartu ir europinė praktika – dezintegruoti atiduodant šio resurso valdymą savivaldybėms, kurios neturi nei profesionalių, nei finansinių išteklių.  

KPD kryptinga veikla ir geroji praktika yra paremta viešojo intereso įtraukimu į kultūros paveldo objektus, sujungiant viešo ir privataus sektorių pastangas. Tai yra šiuolaikinė europinė praktika, kurios dėka šiandien yra jau atstatytas ne vienas brangus Lietuvos kultūros perlas. 

Sėkmės atvejis – bendradarbiavimas su Vilniaus miesto savivaldybe, rengiant Bendrąjį miesto planą. Diskusija su Vilniaus meru ir savivaldybės atstovais parodė, kad mūsų tikslai tie patys – išsaugoti kultūros paveldo vertes ir kurti naują tvarią vertę, derinant Vilniaus miesto tapatybę suformavusį palikimą ir šiuolaikinę kokybišką architektūrą. Šie principai atsispindės Vilniaus Bendrojo plano sprendiniuose.

Kyla klausimas: kodėl Kultūros ministerijai pavaldžios įstaigos – KPD – sėkmingos gerosios praktikos (beje, ir vykdant 2015 m. LR Vyriausybės kanceliarijos užsakymu parengtas rekomendacijas) yra atmestinos kartu su visa institucija? 

Sutarimo kelias, t. y. vietos bendruomenių, savivaldos, verslo ir nacionalinių institucijų bendro darbo integravimo kelias, yra vienintelis teisingas kelias, kuris pasiteisina ir kuriuo šiandien eina solidžios Europos valstybės.   

Štai evoliucinis ir civilizuotas sistemos tobulinimo kelias. KPD siūlo kultūros ministro įsakymu sudaryti Nacionalinę kultūros paveldo komisiją, proporcingai atstovaujamą valstybės deleguotų paveldo ekspertų, savivaldos institucijų ir visuomeninių organizacijų. Savivaldos institucijų atstovų delegavimas turėtų būti rotuojamas, priklausomai nuo to, kurios paveldo vietovės ar objekto verčių ir veiksmų planai aptariami. Šios komisijos darbo rezultatas – konkrečios darnaus kultūros paveldo vystymo gairės. Šios gairės taptų pagrindu suinteresuotų šalių sutarimui ir konkretiems paveldo autentiškumą kaip viešą interesą tvirtinantiems sprendiniams.   

Deja, šiandien Kultūros ministerijos paskelbti kultūros paveldo reformos metmenys bloškia paveldosaugą į posovietinius laikus; ne sutarimo, o viešojo intereso dezintegracijos ir... chaoso link. Kodėl naikinama institucionalizuota geroji patirtis, kodėl griaunamos sutelktos partnerystės? Ir vis garsiau skamba: „Mes senąjį pasaulį sugriausim ir naują pastatysim“? Kodėl į XXI a. nepriklausomą Lietuvą grįžo bolševikai?

Baigėsi mano, kaip KPD direktorės, kadencija. Esu dėkinga bendradarbiams, bendraminčiams ir kritikams bei oponentams, su kurių pagalba visus tuos metus, nepaisydami ribotų išteklių, darbavomės Lietuvos valstybės labui. Palieku šias pareigas, džiaugdamasi padarytais darbais. Džiaugiuosi sutarimu su savivaldybėmis, tradicinėmis religinėmis bei vietos bendruomenėmis, bendryste su šimtais aktyvių ir kūrybingai mąstančių bei kultūros paveldą puoselėjančių Lietuvos piliečių. Visiems Jums esu nuoširdžiai dėkinga. 

Nepaisant 27 metų darbo paveldosaugoje, esu Kultūros ministerijos politikų ignoruojama ir, drįstu pasakyti, niekinama ne tik kaip valstybės tarnautoja, bet kaip ir asmuo. Visgi nieko kito iš kultūringais apsimetusių „gelbėtojų“ negaliu tikėtis... Tokia bolševikinio užkrato esmė. Rytų Mordoro dvasia šmėkščioja po Kultūros ministeriją. Nors visi kartu padėjome pamatus nuosekliai puoselėti evoliucinį kultūros paveldą, iškilo šios sistemos sunaikinimo grėsmė. Kultūros užvaldymo nuojauta pasėta visame kultūros lauke.

Kad ir kas būtų, kad ir kas atsitiktų, išlieku optimistė ir tikiu, kad sveikas protas nugalės, o aš pati iš tos kovos niekur nesitrauksiu. Valstybė yra viena; ir gyvenimas yra vienas. Valstybės puoselėjimas yra mano gyvenimo misija. Pradėsime iš naujo.  

Diana Varnaitė yra Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė