Ar esate klausę sakralinės muzikos cerkvėje? O tos pačios giesmės vienuolikoje skirtingų cerkvių? Garso ir vaizdo dizaineris TOMAS DABAŠINSKAS siūlo ne tik pažvelgti į Vilniaus stačiatikių šventoves, bet ir jas išgirsti. Penkių su puse minučių filmukas, kuriame matyti dronu nufilmuotos cerkvės ir girdėti jose skambanti muzika – daugiau nei metus trukęs projektas. T. Dabašinskas jį kūrė savo laisvo laiko, entuziazmo ir kišenės sąskaita, norėdamas supažindinti pasaulį su Lietuvos dvasine puse. Kūrėjas džiaugsis, jei jo darbas prisidės prie sostinės įvaizdžio formavimo ir kultūros paveldo viešinimo, dar labiau – jei jis paskatins turizmą ar piligrimystę.

Jūsų projekte „Vilniaus cerkvių garsai“ galima palyginti šventoves ne tik iš išvaizdos, bet ir iš garso. Muzika skamba taip, tarsi būtų giedama būtent toje cerkvėje. Tai vadinate „akustikos antspaudais“. Kaip jie daromi?

Iš tikrųjų tai vadinama įmantriau ir dar mažiau suprantamai – impulso-atsako duomenų konvoliucija. Šiuo metodu galima daryti ne tik erdvių, bet ir įvairios garso įrangos „antspaudus“. „Akustikos antspaudų“ terminą sugalvojau pats, kad būtų aiškiau, o ir skamba gražiau. Dėl paprastumo toliau ir vartosiu šį terminą.

Veiksmingiausias būdas akustiniams antspaudams išgauti – trumpo, kuo platesnio dažnuminio spektro  garso paskleidimas erdvės reverberacijai sužadinti (aš naudojau vaikiškus balionus). „Skambanti patalpa“ fiksuojama mikrofonais ir paverčiama skaitmeniniais duomenimis, kurie apdorojus įkeliami į tam tikrą programinę įrangą, analizuojančią akustinio antspaudo informaciją ir galinčią rezultatą pritaikyti bet kokiam garso šaltiniui.

Kitaip tariant, panaudojus vieną iš mano darytų cerkvių antspaudų galima padaryti, kad močiutės gimtadienio proga svetainėje ant kušetės atlikta anūko vokalinė instrumentinė kompozicija skambėtų taip, lyg jis būtų koncertavęs bažnyčioje.

Visas aukščiau aprašytas procesas, žinoma, stipriai supaprastintas, kad būtų truputį lengviau suprasti. Iš tikrųjų tam reikia daug žinių apie procesą, aparatinę ir programinę įrangą bei mokėti išspręsti daugybę įrašų metu kylančių problemų.

Socialiniame feisbuko tinkle dėkojate Vilniaus stačiatikių arkivyskupijos bažnyčių dvasininkams ir jų pagalbininkams už geranoriškumą ir pagalbą, „įsileidžiant į savo šventoves basą asmenį, norintį sprogdinti balionus. Geriausiai – tarp 4–6 ryto“. Kodėl lankydavote cerkves taip anksti ir ką jose veikdavote?

Norint turėti kuo tikslesnį ir kokybiškesnį akustikos antspaudą, būtina visiška tyla erdvėje, kurioje jis įrašomas. Apie pašalinių (pavyzdžiui, besimeldžiančių) žmonių buvimą patalpoje negali būti nė kalbos, todėl turėdavau viską baigti iki prasidedant liturgijai.

Kadangi dauguma mano lankytų cerkvių yra šalia judrių Vilniaus gatvių, įrašus turėjau daryti iki prasidedant rytiniams kamščiams. Turėdavau uždaryti visas duris, langus, išjungti sieninius laikrodžius, ventiliacijos sistemas. Merfio dėsnis kabojo virš galvos beveik visada. Jei atrakinant cerkvės duris aplink nebūdavo nė gyvos dvasios, tai susiruošus daryti įrašus – gatvė atgydavo. Dažnai tekdavo tiesiog sulaukus tylos sprogdinti balioną ir tikėtis, kad niekas nepravažiuos iki erdvė spės „nurimti“. Pavykdavo.

Pastaruoju metu filmuoti dronu labai populiaru. Kodėl filmavote būtent iš viršaus? Ką toks žvilgsnis į cerkves suteikia? Ar jis turi kokį ypatingą sąryšį su vaizdu?

Pirmiausia – kad ir kaip populiaru būtų filmuoti dronu, vaizdas iš viršaus mums vis dar yra neįprastas ir dažnai užburiantis. Turbūt todėl ir populiaru? Slankioti palei žemę visiems jau pabodę, o žvilgsnis iš paukščio skrydžio visiškai kitaip atskleidžia šiaip jau daugybę kartų matytą ir puikiai pažįstamą objektą.

Kodėl gi ir žvilgsnis į šventoves negalėtų būti unikalus ir su aliuzija į „kokia graži cerkvė šioje aplinkoje“, o ne „kokia graži aplinka aplink šią cerkvę“ (jei atkreipsite dėmesį dauguma bažnyčių yra nufilmuota būtent taip – stengiantis parodyti kuo daugiau gamtos, dangaus ir kitų detalių, esančių aplink)? Mano tikslas buvo kaip tik sutelkti dėmesį į šventoves.

Sukimosi aplink bažnyčias idėją man pasiūlė kolega dr. Karolis Kučiauskas, kuris labai daug patarė ir vaizdo estetikos klausimais. Kamera visada sukasi pagal laikrodžio rodyklę. Aplink zujantys automobiliai ir žmonės lyg simbolizuoja bėgantį laiką, tuo metu Dievo namai išlieka centre nepajudinami.

Pirmoji Šv. Kankinės Paraskevės cerkvė buvo nufilmuota vėliausiai vakare, o paskutinioji – Šv. Kankinės Kotrynos cerkvė – anksti ryte, vos tik saulei pakilus pakankamai, kad apšviestų šventovę. Tokia filmuko įžanga ir pabaiga simbolizuoja ortodoksų biblinę dieną, kurios pradžia laikomas vakaras, o pabaiga – rytas.

Garso ir vaizdo dizaineris Tomas Dabašinskas. Harijs Daina Liepins nuotrauka

Ką netikėto atradote pats atradote, lankydamas Vilniaus cerkves? Gal kai kuriose jų dėl šio projekto teko lankytis pirmą kartą?

Jei gerai prisimenu, iki tol cerkvėse apskritai nebuvau lankęsis. Gal netyčia nosį įkišęs. Įdomu, kad daugiau nei trečdalio Vilniaus stačiatikių bažnyčių apskritai akyse nebuvau matęs, nors esu gimęs, užaugęs ir šiuo metu gyvenu sostinėje. Kiek žinau, didelei daliai katalikų ortodoksų pasaulis yra apgaubtas mitų, paslapties, niūrumo, gal net bauginamas. Tiesą pasakius, man irgi taip atrodė.

Todėl po pirmųjų susitikimų su stačiatikių dvasininkais man buvo lyg ir savotiškas šokas, nes tokio nuoširdaus ir paprasto bendravimo bei sklandaus derinimo tikrai nesitikėjau. Jie ne tik pasitikėjo manimi ir geranoriškai įsileido į savo šventoves sprogdinti balionų, bet be jokių nepasitenkinimų ar kitų proceso komplikacijų tik dėl manęs keldavosi neįprastai anksti, kad galėčiau atlikti savo darbą, kurį nupasakoti pradžioje man sekėsi labai sunkiai, žinau, kad niekas iki galo nesuprato, ką aš čia ruošiuosi daryti ir kokie bus rezultatai.

Galiu pasakoti labai daug, nes mano požiūris į Ortodoksų Bažnyčią ir jai priklausančius žmones kardinaliai pasikeitė, bet pasakysiu tik tiek, kad tiesiog pažinau iki tol visai nepažįstamą ir nepagrįstais bobučių mitais apipintą pasaulį bei susipažinau su daugybe nuoširdžių ir padėti pasirengusių žmonių.

Dar atradau nuostabią stačiatikių sakralinę vokalinę muziką, kurios mažą, bet labai reikšmingą vaidmenį atliekančią dalelę ir girdime filmuke. Man padėti, vėlgi iki galo nesuprasdami, kas iš to išeis, labai mielai sutiko Vilniaus stačiatikių kamerinis choras „Svetilen“, vadovaujamas Vadimo Mašino. Keliolika žmonių, susiderinę per neįtikėtinai trumpą laiką, vidury darbo dienos ne tik atvyko pagiedoti į įrašų studiją, bet dar ir dovanų man atvežė.

Pirma cerkvė, kurios akustinis antspaudas buvo padarytas – Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvė Naujojoje Vilnioje. Tomo Dabašinsko nuotrauka.

Vilnius garsėja bažnyčių skaičiumi ir jų grožiu, tačiau dažniausiai dėmesys atitenka barokinėms katalikų šventovėms. Kaip projekto ašimi tapo būtent cerkvės? Ir apskritai kuo Jus traukia sakralinė architektūra?

Pirminė idėja buvo surinkti visų Vilniaus krikščioniškų bažnyčių, neskirstant į Rytus ir Vakarus, akustikos antspaudus. Kadangi gyvenu Pavilnio mikrorajone, pirmiausia įsirašiau būtent ten esančias šventoves. Tačiau artėdamas centro link supratau, kad be tam tikro „popierizmo“ į Senamiestyje esančias katalikų bažnyčias patekti nepavyks. Tuo metu šis raštiško leidimo gavimas kontrastavo su paprastais, draugiškais ir neįtikėtinai sklandžiais derinimais su stačiatikių dvasininkais. Kadangi buvau įgavęs pagreitį, formų pildymas tiesiog būtų ilgam sustabdęs mano iniciatyvą. Tad natūraliai pasirinkau paprastesnį bei veiksmingesnį būdą, kuriam laikui katalikų bažnyčių segmentas tiesiog atkrito.

Gerai, kad taip išėjo, nes surinkti vienuolika antspaudų projektui pristatyti buvo daug realesnė ir mažiau laiko užimanti užduotis, kai viskas daroma laisvu nuo darbo metu ir niekieno neremiamam.

Prieš daugel metų baigiau kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete. Turbūt ne veltui ten stojau. Ir nors pastaruosius dešimt metų nieko bendro su istorija neturėjau, man ji visada buvo įdomi. Turbūt kaip kažkas mistiško ir mums nebepasiekiamo. Sakralinė architektūra, mano manymu, kad ir kokios krypties ji būtų, turi savą energiją ar „įmeldimą“. Kuo ji senesnė, tuo daugiau joje dvasios ar kažko, iš kur tikintis žmogus gali pasisemti stiprybės.

Šis projektas – visiškai asmeninė Jūsų iniciatyva, laikas ir pinigai. Kodėl apskritai ėmėtės jo?

Prieš keletą metų su žmona buvome užsidegę aplankyti visus Lietuvos dvarus. Kažkaip visai netikėtai aptikome sandėliu paverstą žydų sinagogą. Kadaise čia buvę maldos namai dabar yra nudrengti ir apleisti, o greitai iš jų visai nieko neliks. Pagalvojau, kad būtų įdomu įrašyti jų akustiką, kad žmonės išgirstų, kaip kažkada čia skambėjo vietos gyventojus vienijusios maldos, net tada, kai pačios šventovės jau seniai nebebus.

Kuriam laikui tą mintį nustūmiau šalin, tačiau praėjusią vasarą, rašydamas straipsnį savo tinklaraščiui www.tomasdabas.eu profesine tema, sugalvojau, kad būtų smagu su skaitytojais (daugiausia garso dizaino srities profesionalais ar mėgėjais iš viso pasaulio) pasidalinti Vilniaus bažnyčių akustinių antspaudų bylomis, ir jie galėtų jas panaudotų kaip tinkami (dažniausiai akustiniai antspaudai naudojami filmų post-produkcijoje arba muzikoje). Taigi pirminė idėja buvo tiesiog įrašyti ir paskleisti naudoti. Tačiau laikui bėgant supratau, kad mano darbo rezultatas bus daug įdomesnis ir vertinamas žmonių, kurie kaip tik nėra garso srities profesionalai.

Žinau, kad kai kuriuos žmones mano filmukas privers aplankyti matytas ir girdėtas cerkves, galbūt dalis iš jų grįš ir į Bažnyčią, kita dalis galbūt ją atras. Laiko geriems dalykams ne gaila, entuziazmo dar turiu, o dabar, kai tiek gerų atsiliepimų, jo įsikraunu su atsarga. Kita vertus, finansinis palaikymas tikrai pagreitintų projekto vyksmą, praplėstų geografines ribas, pakeltų kokybę bei sklaidos mastą. Kitaip tariant, giliai širdy visgi tikiuosi, kad valstybės institucijos ar susidomėję žmonės mano projektą pastebės ir prisidės prie jo vystymo.

Paskutinėje įrašytoje Arkangelo Mykolo cerkvėje sprogdinamas balionas. Tomo Dabašinsko nuotrauka.

Kam šis filmas skirtas? Iš pristatymo trimis – lietuvių, anglų, rusų – kalbomis vaizdo įrašo pradžioje galima suprasti, jog siekiate, kad lietuviška auditorija žiūrovai neapsiribotų.

Projektas skirtas visiems be išimčių, neskirstant pagal jokius kriterijus. Kam įdomu Lietuva, sakralinė architektūra, istorija, sakralinė vokalinė muzika, kam klausant ir matant mano filmuką šiek tiek šiurpsta oda ar kaupiasi ašaros. Noriu suteikti neįprastą, naują audiovizuališkai emocišką patirtį.

Kažkur giliai norėčiau, kad jis paskatintų pažinti kitų žmonių tikėjimo spalvas ir tiesiog trumpam pamiršti, ką apie kaimyną ilga barzda pasakojo bobutė, paminti išdidumą ir leisti smalsumui palydėti kojas į nepažintas, bet labai šventas vietas.

Savo Tinklaraštį, kurio auditorija visai nemaža, pildau anglų kalba, todėl natūralu, kad ji yra pagrindinė filmuke. Visgi darydamas kažką unikalaus Lietuvoje tikrai negalėčiau nepasidalinti tuo su savo tautiečiais, todėl atsirado lietuvių kalba. Ne paslaptis, kad dauguma Lietuvos stačiatikių bendruomenės narių – rusakalbiai. Dėl to ir iš pagarbos man padėjusiems žmonėms pridėjau ir instrukcijas bei aprašymus rusų kalba.