Roman Niedźwiecki nuotr.

Nerimą keliantys statistiniai duomenys rodo, kad lenkiškumas Vilniaus krašte nyksta. Ši tendencija paskatino Lenkų diskusijų klubą pradėti ilgalaikę diskusiją apie strategiją „Vilnija 2040“, į kurios rengimą siekiama įtraukti kuo daugiau vietos lenkų bendruomenės atstovų, įvairių sričių ekspertų. 

Strategijos, kurią ketinama pristatyti pagrindinėms politinėms jėgoms iki 2020 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų, tikslas – nustatyti gaires, kuriomis lenkiškumas Lietuvoje būtų ne tik išsaugotas, bet ir stiprinamas. 

Diskusiją inicijavo birželio 23 dieną Glitiškėse įvykęs Visuomeninių idėjų festivalis „Vilnija 2040“, kurio metu buvo aptartos trys pagrindinės temos: lenkiškumo plėtra, Vilniaus krašto ekonominis potencialas ir lenkų kalba Lietuvoje.

Diskusijoje dalyvavo verslininkai, mokslininkai, žurnalistai ir visuomenininkai, o kiekvieną diskusijos dalį kuravo kviestiniai svečiai iš Lenkijos: Naujųjų medijų instituto pirmininkas Erykas Mistewiczius (Erikas Mistevičius), Jogailaičių klubo programinis direktorius dr. Marcinas Kędzierski (Marcinas Kendzerski) ir žymus Lenkijos kalbotyrininkas prof. Jerzy Bralczykas (Ježi Bralčykas). Diskusija vyko vadovaujantis „Chatham House“ anonimiškumo principu.

Renginio organizatoriai pripažino, kad esama padėtis ir vykstantys pokyčiai verčia sunerimti dėl lenkiškumo ateities Vilniaus krašte. Remiantis statistiniais duomenimis, lenkų kultūra Lietuvoje akivaizdžiai nyksta. Per dešimtmetį Lietuvos lenkų skaičius sumažėjo 14,8 proc., kitaip tariant, nuo 2001 iki 2011 metų Lietuvoje gyvenančių lenkų sumažėjo 34-iais tūkstančiais. Pastebėtina, kad tik 77,1 proc. Lietuvos lenkų gimtąja kalba laiko lenkų kalbą. Daugėja atvejų, kai savo gimtąja kalba jie laiko lietuvių ar rusų kalbas. Be to, smunka pačios kalbos prestižas: 26 proc. respondentų Lietuvos lenkų prestižine kalba įvardijo lietuvių kalbą, 17 proc. – rusų kalbą ir tik 8 proc. – lenkų. Todėl būtina sukurti viziją bei veikimo strategiją, antraip ši neigiama tendencija tik stiprės. 

Lenkiškumo plėtra Vilniaus krašte 

Pirmoje diskusijos dalyje buvo aptarta, kaip paskatinti tautinės savimonės vystymąsi, ieškota būdų lenkiškumui Lietuvoje populiarinti. 

Reikia pripažinti, kad Lietuvos lenkų kultūra ar net tapatybė labai dažnai yra vertinama kaip tam tikras skansenas, etninis paveldas. Netekus praktinės funkcijos lenkų kalbos patrauklumas dramatiškai mažės. Prie esamos situacijos prisideda ir pasenęs Lietuvos lenkams atstovaujančių politinių lyderių požiūris į tautinį tapatumą bei negebėjimas (ar nenoras) išnaudoti naujų technologijų ir informacijos kanalų teikiamų galimybių. Be to, vis dar gajus požiūris, kad lenkiškumas negali būti vertinamas per produkto prizmę, tuo tarpu savo įvaizdį formuoja ne tik komercinės organizacijos, bet ir valstybės ar net regionai. 

Tuo labiau kad tam tikros idėjos ar produkto sklaidai šiais laikais nereikia itin daug lėšų. Šiandien kiekvienas jaunesnis nei 30 metų žmogus yra tinklaraštininkas ir aktyvus socialinių tinklų dalyvis, tie, kurie tarp 30–50 metų, stengiasi juos prisivyti, ir tik tie, kam per 50-ies, gali būti įsitikinę, kad rinkėjų feisbuke nėra. Vadinasi, užuot kovojus dėl pamažu mirštančios tradicinės žiniasklaidos palankumo, reikia kurti savo informacinius kanalus bei siųsti jais aiškią ir suprantamą žinią: ko iš tiesų norima ir kaip to siekiama.

Atkreiptinas dėmesys, kad konfrontacija su etnine dauguma gali sutelkti rinkėjus, bet nepadės rasti sprendimų, priimtinų abiem bendruomenėms. Todėl skleidžiama žinia turėtų būti empatiška adresatui, kartu neužmirštant, kad gerbiamos yra tik tos tautos, kurios pačios save gerbia.

Ekonominis ir socialinis potencialas

Vilniaus krašte, išskyrus patį Vilnių, gyvena apie 200 tūkstančių gyventojų. Spėjama, kad iki 2040 metų šis skaičius sumažės iki 140 tūkstančių, iš kurių apie 60 proc. bus pensinio amžiaus žmonės. Nuo 2004 metų iš Lietuvos į Norvegiją, Airiją bei Didžiąją Britaniją emigravo apie 15 proc. Lietuvos Respublikos piliečių.

Atsižvelgiant į demografinę situaciją, viena pagrindinių ilgalaikio Vilniaus krašto vystymosi krypčių galėtų būti paslaugų sektoriaus plėtra, ypač slaugos paslaugų srityje. Remiantis tendencijomis, pasiekę pensinį amžių nemaža dalis emigrantų planuoja grįžti į Lietuvą ir įsikurti netoli Vilniaus. Sukūrus atitinkamas sąlygas galima būtų pritraukti ir pensinio amžiaus užsieniečius, pavyzdžiui, iš Skandinavijos. Paslaugų sektorius, skirtas asmenims per 60 metų amžiaus, dar vadinamas sidabrinio amžiaus ekonomika, galėtų tapti Vilniaus krašto vystymosi varikliu.

Žinoma, nederėtų užmiršti ir tradicinių Vilniaus krašto sektorių, tokių kaip turizmas ar žemdirbystė. Pasitelkus viešųjų ryšių kampaniją, regionas galėtų būti plačiai pristatomas turistams iš Lenkijos, kurie iki šiol dažniausiai rinkdavosi vienos–dviejų dienų kelionę, apsilankydami Vilniuje ir Trakuose. Vilniaus kraštas galėtų tapti itin patrauklus turistams, jeigu pavyktų pagerinti teikiamų paslaugų kokybę, pavyzdžiui, kaimo turizmo sodybose siūlant integracinius ar edukacinius renginius. 

Šiuo metu apie 30 proc. Šalčininkų rajone išaugintų javų eksportuojama į Lenkiją, superkant juos dažniausiai iš pavienių ūkininkų. Tuo tarpu būtų prasminga pagalvoti apie eksporto centralizaciją, žemdirbystės produktų kooperatyvų kūrimą, paverčiant Vilniaus kraštą savotišku tiltu tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tai atneštų naudos ne tik pačiam regionui, bet ir abiem valstybėms. 

Regiono vystymąsi paskatintų ir laisvos ekonominės zonos sukūrimas bei kelių didelių investuotojų pritraukimas, tačiau su sąlyga, kad laisvoji ekonominė zona reikštų ne vien mokestines lengvatas, bet visų pirma pagarbų santykį ir rūpinimąsi investuotoju.

Užsienio investuotojų domėjimąsi kelia tinkama infrastruktūra investicijoms ir pagalba sprendžiant biurokratines kliūtis, o tai yra įgyvendinama vietos savivaldybių lygmeniu. Tuo labiau kad Vyriausybė bent jau formaliai deklaruoja pasirengimą pritraukti investicijų į Vilniaus kraštą. 

Lenkų kalba Lietuvoje

Gimtoji kalba yra vienas svarbiausių tautinės savimonės pagrindų ir neatsiejama tautinio tapatumo išsaugojimo strategijos dalis. Kuriant šią strategiją būtina atsižvelgti ir į pasaulines tendencijas planuojant kalbos prestižą.

Priešingai nei kartais manoma, kalbos prestižo stiprinimas nėra nukreiptas į tautinės mažumos užsidarymą, bet yra susijęs su viršnacionalinėmis vertybėmis, skatina dialogą ir kultūrinius mainus. Kaip pavyzdį galima pateikti Europos Sąjungos projektą. Saviizoliacija pasmerkia tautinę mažumą susinaikinti. Tuo tarpu Lietuvos lenkų tautinis tapatumas nėra atsiejamas nuo sąveikos su etnine dauguma – lietuviais. 

Ši sąveika palieka pėdsakų ir Lietuvos lenkų kalboje. Plačiai paplitęs tarmės vartojimas ir XIX bei XX amžių literatūros kalbos dominavimas lenkų tautinės mažumos mokyklose, taip pat nepakankamas dėmesys kitoms bendrinės kalbos atmainoms, ypač administracinei kalbai, lemia, kad, keliaudami po Lenkiją, Lietuvos lenkai neretai susiduria su kalbiniais sunkumais, pavyzdžiui, skirtingomis kai kurių žodžių reikšmėmis.

Turint visa tai omenyje, svarstytinas literatūros ir kalbos pamokų diferencijavimas. Pradinėse klasėse literatūrinės kalbos galėtų būti mokoma tik gimtosios kalbos pamokų metu, tuo tarpu kitos pamokos galėtų vykti tarme. Palaipsniui literatūrinės kalbos vartojimas turėtų augti, o vėlesnėse klasėse tapti visaapimantis. Kalbos vaidmuo tapatybės formavimuisi yra vienas svarbiausių, todėl siekiant išsaugoti lenkiškumą šie veiksmai atrodo ypač tikslingi.

Vis dėlto, stiprinant kalbos prestižą, verta atkreipti dėmesį ir į pragmatinius kalbos mokėjimo motyvus. Lietuva yra de factoapsupta slavų tautų, todėl lenkų kalba galėtų tapti raktu, atveriančiu jai kitas slavų kalbas ir kultūras. Be to, lenkų kalbos mokėjimas gali padėti siekiant karjeros ar renkantis studijas Lenkijoje.

PKD informacija