Kauno miesto savivaldybės nuotrauka

Vyčio (ne)statymo istoriją stebiu nuo pradžios. Nuo to meto, kai Vilniuje prasidėjo Lukiškių aikštės peripetijos. Jau tąsyk guldžiau galvą, kad sostinė tokio paminklo neturės. Sostinei a priori nereikia žirgo, agresyvaus raitelio ir menotyriniu požiūriu senstelėjusio meninio objekto. Nes Vilnius yra „truputį ne Lietuva“.

Geriau pakalbėkime apie Kauno „Laisvės karį“ arba tiesiog Vytį. Tik jam įvažiavus į Santakos parką, sąmoningai pakoregavau savo bėgimo trajektorijas ir nulėkiau pažiūrėti, kas ir kaip. Įspūdis geras. Netikėtas, bet pozityvus.

Ranką ant širdies pridėjęs patvirtinu, kad regėdamas šios stovylos vizualizacijas, maketus ir kitokią vaizdinę medžiagą buvau itin skeptiškas. Trūko dinamikos. Vyčio esmių esmė yra judėjimas pirmyn, o šita skulptūra rodėsi veikiau kaip sustojusio raitelio nuotrauka. Tokio gal kiek dvejojančio kario stabtelėjimas pasibaidžius žirgui.

Kauno miesto savivaldybės nuotrauka

Realybė kitokia – dinamikos netrūksta. Stovyla didžiulė, ir net žiūrint iš užu tvoros daro įspūdį. Tuomet ir kilo mintis, kad šis Vytis yra grynas kaunietiškas projektas. Skirtas šiam laikui, šiam miestui, atsiradęs būtent tokiu būdu ir už tokius pinigus, ir, tiesą pasakius, jau dabar galima drąsiai teigti, kad „Laisvės karys“ dar montuojamas tapo organiška miesto dalimi.

Miestelėnai jį pamėgo dar nepastatytą, ir tai jaučiama visur. Minios žmonių ėjo žolynais, fotografavosi, trynėsi palei tvorą ir... žavėjosi. Gyvenu Senamiestyje ir iš aplinkinių nesu girdėjęs nė vieno priekaišto dėl šio paminklo. Esu tikras, kad liepos 5-ąją žmonių susirinks itin daug. Nes visiems rūpi šis „sostinės atmestas Vytis“.

Bet žvilgtelėkime į šį artefaktą kitu kampu (remsiuosi iš socialinių tinklų sklindančia kritika). Pirmiausia siūloma į „Laisvės karį“ pažiūrėti menotyriniu aspektu. Argumentai rimti ir nenuginčijami: paminklas žvelgiant meno istorijos požiūriu yra nešiuolaikinis ir pastatytas XX a. pradžios supratimu, raitelio plastika šiaip sau, vadinamasis postamentas (apvali plokštuma, toks cilindras) yra poklaikis, o ir santykis su aplinka kiek neatitinka mastelio.

Žodžiu, „Laisvės karys“ tikrai nepretenduoja į meno šedevrą, ir dėl to laužyti iečių net neverta, nes tai tiesa. Svarbu kita – šis paminklas atliepia dabartines Kauno (Lietuvos?) nuotaikas. Ir daro tai itin tiksliai ir gerai. Jis didelis, agresyvus, pretenzingas, netolerantiškas, grubokas ir šiek tiek suvaidintas. Absoliučiai nevilnietiškas.

Kaip buvo laikas, kai Vilniui reikėjo Valdovų rūmų, taip dabar atėjo metas, kai Kaunui reikia Vyčio. Ir jis netrukus išdidžiai stovės Santakos parke. Toks lietuviškų kompleksų įkūnijimas, kuris ilgainiui taps lyg ir nereikalingas, bet dar labiau mėgstamas. Nes nėra kito kelio. Tikroji savastis visuomet ateina per butaforijos filtrus ir suvaidintos istorijos liepsnas.

O Vilniui palikime galimybę susitarti. Kol kas šis išbandymas sostinei per sunkus...

Kauno miesto savivaldybės nuotrauka

Kauno miesto savivaldybės nuotrauka