Pexels.com nuotr.

Pranas Juozas Žilinskas „Kupiškėnai – Patagonijos kolonistai“. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2017.

„Vėliau Eduardas Botelis pasakodavo niekada nebuvęs matęs tokių ryžtingų ir drąsių čia atvykusių „gringų“. Ši citata iš Prano Juozo Žilinsko knygos „Kupiškėnai – Patagonijos kolonistai“ kalba apie senelį Izidorių Šlapelį ir jo anūką Juozą, išsirengusius kurti kolonijos Argentinos pietuose esančioje Patagonijoje. 

Jau minėtas Izidorius Šlapelis ir jo brolis Aleksandras buvo ne pėsti vyrai, nenorėję nusilenkti caro priespaudai, nutraukusiai Abiejų Tautų Respublikos gyvavimą. 1814 metais Kupiškio valsčiuje gimęs Aleksandras ir 1830-aisiais ten pat gimęs Izidorius patyrė, ką reiškia Sibiro tremtis. Po nepavykusio 1863 metų sukilimo, kurio talkininkas buvo Aleksandras, Skapiškio valsčiuje ėmė siautėti baudžiamieji kazokų būriai. Dažnai jie apsistodavo erdviuose kalvio Aleksandro namuose. Kazokams įmigus, kalvis, kaip pasakoja P. J. Žilinskas, gadindavęs jų kardus, arklių pakinktus. Kartą pagautas, Aleksandras buvo iki gyvos galvos ištremtas į Sibirą, kur ir mirė. 

Tuo tarpu Izidorius taip pat dalyvavo sukilime, buvo sulaikytas, išvežtas į Rusijos gilumą, o po to ir nuteistas 25 metams Sibiro tremties, iš kurios jį išgelbėjo tik 1883 metų caro Aleksandro III amnestija. Vis dėlto likti pavergtoje tėvynėje, kuri, kaip taikliai pabrėžia P. J. Žilinskas, buvo tapusi pamote, Izidorius nebesiruošė. 

Palikęs savo žemę sūnui Justinui, Izidorius 1888 metais iškeliavo į Jungtines Amerikos Valstijas. „Tačiau jam nepatiko nei žemė, nei klimatas, be to, į šį kraštą buvo labai sunku atsikviesti šeimą – reikėjo tenkinti daug formalumų, todėl nutarė keliauti kitur, toliau į Pietus, link Pietų Amerikos, link Argentinos“, – rašo knygos autorius, kurio paties tėvai Pranas ir Juzefa savo laiku buvo emigravę į Argentiną ieškoti uždarbio. 

Atvykęs į Argentiną, Izidorius iš pradžių gyveno netoli Entre Rioso provincijoje Urugvajaus upės, skiriančios Argentinos ir Urugvajaus valstybes. Dirbo miestelio administratoriaus ūkyje, tačiau svajojo būti ne samdomas darbuotojas, o savo žemės savininkas. Todėl Izidorių labai viliojo Argentinos vyriausybės planai apgyvendinti pietines teritorijas žadant kolonistams dovanoti žemės. 

P. J. Žilinskas rašo, kad nuo 1830 iki 1950 metų Argentina pagal imigrantų skaičių buvo antra valstybė pasaulyje – 4,5 mln. atvykėlių. Imigracija buvo skatinama žadant asmens laisvę, civilines teises, pilietybę, gausybę lengvatų. Argentinai reikėjo žmonių, pasiryžusių kurti klestinčią valstybę. Tarp tokių atsirado ir lietuvių, įveikusių sudėtingą 15 tūkst. kilometrų vandenyno kelią, trunkantį ne trumpiau nei mėnuo: „Laivas turėjo įveikti per 15 000 km, jo maršrutas buvo maždaug toks: Brėmenas (Vokietijoje), Antverpenas (Belgijoje), Southamptonas (Anglijoje), Šerbūras (Prancūzijoje), Korunja (Ispanijoje), Vigas (Ispanijoje), tada per Atlanto vandenyną link Motevidėjaus (Urugvajuje) ir Buenos Airių (Argentinoje).“ 

1896 m pas Izidorių Šlapelį į Argentiną atvyko ir jo sūnaus Justino, beje, taip pat du mėnesius praleidusio caro daboklėje už tai, kad kumščiais paauklėjo draudžiamą lietuvišką literatūrą atiminėjusį uriadniką, šeima. Joje buvo ir jau minėtas anūkas Juozas – narsus gringas, su seneliu leidęsis kolonizuoti Patagonijos. Justinas su šeima apsistojo kartu su Izidoriumi, tačiau šis jau puoselėjo mintis keliauti gauti savos žemės į Argentinos pietus. Kartu su anūku Juozu Izidorius tapo vienu iš Sarmjento kolonijos šalia Musterso ir Kolue Uapi ežerų kūrėjų. 

P. J. Žilinsko knyga yra be galo įdomi ne tik kaip puikiai papasakotas narsių žmonių nuotykis, tačiau ir kaip lietuvių emigrantų dvasios stiprybės liudijimas. Tai nebuvo patogi emigracija, o savojo pasaulio kūrimas nuo nulio siekiant būti laisvu ir oriu žmogumi. Izidorius su Juozu patys statėsi savo namus, padėjo juos statyti kartu atvykusiems kolonistams, ieškojo būdų apsirūpinti būtiniausiais dalykais, kūrė verslo, apsirūpinimo planus, mezgė santykius su kaimynystėje gyvenusiais indėnais teuelčiais.

Kaip rašo autorius, Izidorius 38 metus pragyveno Lietuvoje, 15 metų kentė tremtį Sibire, grįžęs į Lietuvą joje praleido dar 5 metus, o tada 13 metų gyveno Argentinoje. Iš jų ketverius metus Izidorius praleido Sarmjento kolonijoje, kurios vienu kūrėjų ir tapo. 

Po tėvo mirties į Sarmjentą persikėlė ir jo sūnus Justinas. Pagal Sarmjento ganytojų kolonijos nuostatus žemė nemokamai buvo atiduodama „kiekvienam argentiniečiui arba užsieniečiui, kuris per dvejus metus taps Argentinos piliečiu. Kiekvienas, gavęs tiek žemės (625 hektarus), privalėjo auginti 200 avių, dirbti 10 hektarų, pasodinti medžių, pasistatyti namus. Tik įvykdžius šias sąlygas, žemė taps gyventojo nuosavybe.“

Netrukus į Sarmjentą atvyko ir daugiau lietuvių, kurie rūpinosi ne tik žemės įgijimo, darbo klausimais, tačiau ir lietuviškos tapatybės puoselėjimu. Štai Justinas, kaip rašoma, labai pykęs, kai lietuviai būdavo laikomi lenkais arba maskoliais. Baltuškų šeimos iniciatyva buvo įkurta vietos lietuvių bendrija, kurios patalpose vykdavo lietuviški renginiai. Ilgainiui įkurta biblioteka. Buvo rūpinamasi, kad vaikai nepamirštų gimtosios lietuvių kalbos, kuri carinėje Lietuvoje buvo persekiojama. 

Beje, įdomu tai, kad toks velsietis profesorius Lewisas Jonesas 1865 metais Argentinoje su bendraminčiais įkūrė Naujojo Velso koloniją, kurioje buvo siekiama toli nuo anglų įtakos išlaikyti velsietišką identitetą. P. J. Žilinskas rašo, kad Argentinoje gyvenantys velsiečiai turi net savo vėliavą, kurios viduryje vietoje saulės vaizduojamas velsietiškas drakonas. Trumpai tariant, velsiečiai ir lietuviai šiuo atveju yra panašūs tuo, kad emigraciją lėmė ne tik materialiniai dalykai, bet ir noras laisvai gyventi ir laisvai puoselėti savo tapatybę.

Taip, emigracija buvo visokia ir, kaip savo knygoje puikiai atskleidžia P. J. Žilinskas, netrūko ir tokių lietuvių, kurie stengėsi pelnytis iš savo artimo nelaimės. Tačiau pavyzdį ir įkvėpimą galime semtis tiek iš tokių kaip Izidorius Šlapelis, tiek iš tokių kaip Konstancija Žukaitė, anot knygos autoriaus, išgarsėjusi ne tik Sarmjente, tačiau ir Buenos Airėse. „Konsancija, apsigyvenusi Sarmjento kolonijoje, labai energingai rūpinosi ne tik visais kolonistų reikalais, bet ir vietos indėnais. Indėnai patys negalėjo įvykdyti tų reikalavimų, kurių pagrindu jiems galėjo būti suteikta žemės. Jiems pagelbėjo Konstancija: ruošė reikalingus dokumentus, net kelis kartus vyko į Buenos Aires indėnų reikalų tvarkyti. Atsidėkodami už jos veiklą indėnai dažnai ją vadindavo „indėnų motinėle“. 

K. Žukaitė buvo ir viena tų, kuri išgirdo vietinės bendruomenės skaudulius apie tai, kaip jiems trūksta katalikiškų šv. Kalėdų. Taip K. Žukaitė ir J. Šlapelis iš Buenos Airių arkivyskupo išsiprašė nuolatinį kunigą, kuris rūpintųsi tikinčiųjų bendruomene. Konstancija taip pat gavo paramą ir prieglaudai su ligonine. Trumpai tariant, galime didžiuotis šiais taurios dvasios lietuviais, kurie gražioje šviesoje atskleidė mūsų tautos ir priespaudą patiriančios valstybės veidą. Kita vertus, gaila, kad jų potencialas skleidėsi ne tėvynėje, o toli už Atlanto vandenyno. Moneta visada turi dvi puses.