Pexels.com nuotr.

Ne taip seniai teko lankytis Dovydų kaime. Iš čia yra kilę keletas gana garsių žmonių, žinomiausi iš kurių rašytojas Julijonas Lindė-Dobilas, kalbininkas Petras Būtėnas ir žurnalistas bei Lietuvos partizanas Julijonas Būtėnas. Kaimelis mažas, šiandien čia gyvena vos kelios šeimos. Sprendžiant iš jo pakraštyje įsikūrusių kapinaičių, Dovydai niekada ir nebuvo labai dideli. Bet kažko ypatingo juose matyt būta, jeigu tokia maža gyvenvietė per kelis dešimtmečius kraštui davė palyginti daug visoje šalyje žinomų žmonių. Beje, netoli Dovydų būta Didžiųjų Grūžių dvaro, kuris XIX a. gale toli garsėjo ten veikusio dailiosios keramikos fabriko dirbiniais.   

Yra ir kita medalio pusė. Vos už kilometro nuo Dovydų esančiame Grūžių kaime stovėjo graži neogotikinė bažnyčia. Tarp kitko, medinė. 1996 m. ji sudegė per gaisrą. Vietiniai žmonės pasakoja, kad gaisrą greičiausiai sukėlė iš tų pačių vietų kilę metalo ir kitų vertingų daiktų vagys. Netoliese stovėjęs dvaras taip pat sunyko. Grūžių muziejuje galima pamatyti nuotraukas, kuriose užfiksuota dar visai nebloga dvaro rūmų ir mūrinio ūkinio pastato būklė. Po nuotraukomis parašyta, kad dvaras nyksta, ten linksminasi vietos jaunimas, kuris pastato visai nesaugo, niokoja. 

Nuotraukos ir įrašai daryti maždaug prieš porą dešimtmečių. Tam vietos jaunimui šiandien jau yra apie keturiasdešimt, iš dvaro rūmų beliko tik namas-vaiduoklis, o gražaus mūrinio ūkinio pastato apskritai nebėra. Dailiosios keramikos fabriko statinių nebebuvo jau 1990-aisiais. Kraštas, garsėjęs meniniais dirbiniais iš molio, davęs Lietuvai nemaža šviesių žmonių, bent jau Pasvalio rajone šiandien labiausiai žinomas dėl ten esančių vaikų globos namų ir šeimos krizių centro. Tokia tad mūsų visuomenės raidos iliustracija, jeigu kaip pavyzdį imtume šio mažo kampelio Šiaurės Lietuvoje realijas. 

Panašių pavyzdžių galėtume rasti ir šimtuose kitų Lietuvos kaimų bei miestelių, žiūrėdami į jų praeitį bei dabartį. Šalia iškart kelios Lietuvos. Tarpukario ar dar ankstesnė, kurią mena bažnyčios, vienas kitas senesnis gyvenamas arba ūkinis statinys, retesniais atvejais dvaras ar bent jo liekanos, sovietinė – visokios seniūnijos, kultūrnamiai, alytnamiai. Ir šiandienė. Pastarąją Dovyduose liudija nebent kelių šeimų kruopščiai šienaujama žolė ir krašto šviesuolių gimtosiose sodybose pastatyti kryžiai ar kitokie atminimo ženklai. Dar ūkininkų dirbami laukai aplinkui. Akmenuotais, dulkėtais žvyrkeliais iš ten važiuodamas galvojau, kiek mumyse dar likę sovietinės Lietuvos ir kokia iš tikrųjų yra dabartinė. 

J. Lindė-Dobilas dar prieš šimtmetį rašė, kad pas mus per daug viduramžiško scholastiško proto, kuris padalino žmonės į partijas partijėles ir uždegė tokiu žiauriu fanatizmu, kad ir intelektualų dalis ėmė eiti ne pirmyn, o atgal. Žiūrėdamas, kaip didelę dalį atgautos nepriklausomybės mes susiskirstę į skirtingas grupes vis kylam į naują kryžiaus žygį (už arba prieš Landsbergį, Brazauską, Paksą, Venskienę, valstiečius, liberalus, Radžvilą, nesvarbu už ką), galvoju, kad per tą šimtą metų nelabai kas pasikeitė. Sunku būtų ginčytis, kad mūsų laikams netinka kita J. Lindės Dobilo išsakyta mintis, jog Lietuva nei senovėje, nei dabar nėra atradusi žmogaus vertės ir grožio, tebevertina jį pagal aklą, fanatišką atsidavimą idėjai.

Ir juk visi kovojam už Lietuvą. Kovojam, ne kalbamės. Negali sakyti, kad sunku tai paaiškinti. Turėdami 1940-ųjų patirtį daugelis šiandien pasiryžę daryti viską, kad ji nepasikartotų. Kartais iš tikrųjų atrodo (ir būna), jog priešas už vartų. Ir kad Trojos arklys viduj. Bet koks skaudžiai tobulas yra mūsų gebėjimas susiskirstyti į teisiuosius ir priešus. Kiek daug žmonių Lietuvoje paminėjus vieno kito politiko pavardę užsidega tokiu pykčiu, kad atrodo, lyg būtų visam gyvenimui davę švenčiausią priesaiką kovoti prieš tikrą ar menamą blogį.

J. Lindės-Dobilo amžininkas graikų poetas Konstantinas Kavafis savo eilėraštyje „Barbarų belaukiant“ aprašė situaciją, kai nuo pat ryto sklinda gandai, jog prie miesto artėja barbarai. Visi tam ruošiasi, mieste tvyro niūrios pasidavimo nuotaikos, bet laikas eina, o barbarai nesirodo. Ir pamažu tampa aišku, kad jų nebus. Eilėraštis baigiamas netiesioginiu klausimu, ką reiks daryti, juk vis dėlto barbarai buvo išeitis. Kartais atrodo, kad tam tikra prasme ir mes elgiamės panašiai kaip tie barbarų laukiantys miestiečiai. Pasiduoti, laimei, nesiruošiam, bet gyventi neieškodami priešų, tarsi negalim. Kavafio barbarus mums atstoja tikri ir įsivaizduojami demonai. Kur reiktų dingti, jeigu jų neliktų? Ant ko pykti, ką kaltinti, ką rūsčiai pasmerkti?

Skaitinėdamas ne tik J. Lindę Dobilą, bet ir V. Kudirką, J. Tumą Vaižgantą, kitus ikisovietinių laikų autorius norom nenorom imi galvoti, kad per visą ikismetoninę, tarpukario, pokario, sovietinių daugiabučių ir alytnamių bei dabartinę ES struktūrinių fondų Lietuvą kaip pagrindinis mūsų visuomenės raidos leitmotyvas eina arši vidinė kova. Jaudinanti žmonių rūpesčiu dėl tėvynės, žudanti savo dalinimu į gerus ir bloguosius, kurianti žmonių pasiaukojimu ir atsidavimu idėjai, nelaiminga žmonių pykčiu ir tarpusavio neapykanta.  

Visa šalis pilna šviesių, tėvynei neabejingų lietuvių. Visa šalis pilna piktųjų ir nelaimingųjų. Tiek pirmųjų, tiek antrųjų esama net mažiausiuose kaimuose. Ir net mažiausiuose kaimuose tarp žmonių kartais yra praraja.