Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jajiras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų.“ Jėzus nuėjo su juo. Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ (Iš Evangelijos pagal Matą 5, 22–28).

Jėzus eina namų link, kuriuose mirtimi vaduojasi dvylikametė. Eina greta tėvo skausmo. Ir štai moteris, – tiek iškentusi, bet tokia ryžtinga ir net negalvojanti pasiduoti, – prisiartina prie Jėzaus. Išgijimo įrankiu pasirenka jaudinantį gestą: rankos prisilietimą.

Kraujoplūdžiu serganti moteris, nešvarioji, amžiams pasmerkta būti niekieno neliečiama – nepaglostoma, neapkabinama – nusprendžia paliesti; sulaužo taisyklę švelniausiu ir žmogiškiausiu gestu: prisilietimu, glamone, kurie tarsi sako: ir aš esu!

Atstumtoji peržengia įstatymą, nes tiki didesne nei įstatymo jėga. Jėzus pritaria moters gestui ir kreipiasi į ją nuostabiais žodžiais, skirtais ir kiekvienam iš mūsų, ir jie yra švelnioji gyvenimo terapija: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos.“

Moteris patiria ne vien fizinį išgijimą, bet ir išgelbėjimą, ir ramybę, ir švelnumą – patiria, esanti mylima dukra, – ne atstumtoji.

Pagaliau keleiviai pasiekia sinagogos vyresniojo namus, kuriuose pilna garsiai raudančių žmonių. Įžengęs į juos Jėzus klausia: „Ko verkiate? Mergaitė nemirė, ji tik miega“... Miega. Šis žodis tapęs mūsų tikėjimo ir mūsų kalbos dalimi. Išties pirmosios krikščionių kartos Italijoje kapines pradėjo vadino cimitero (koimētḗrion), pagal graikišką žodį, reiškiantį „poilsį, miegą“. Cimitero yra miegančiųjų namai, ir Jairo namai, – kur Dievo sūnūs ir dukros nėra mirę, tik miega, laukdami rankos, kuri juos pažadintų.

Žmonės iš jo juokiasi, pašiepia visiškai taip pat, kaip dar ir šiandien, kai klausiama: „tu, ką, tiki pomirtiniu gyvenimu? Gyveni iliuzija: po manęs – viskas baigta.“

O Jėzus Jeirui sako: „tikėk“, leisk, kad tikėjimo Žodis vėl imtų šnabždėti širdyje, pakiltų lig lūpų su įsimylėjėliams būdingu atkaklumu: Dievas yra gyvųjų, ne mirusiųjų Dievas. Jėzus išvaro visus iš namų, pasiima su savimi vien tėvą ir motiną, atkuria gyvybiškai svarbų prieraišumo ratą, meilės ratą, kuris teikia gyvybę.

Paskui paima už rankos mergaitę, nes reikia prisiliesti prie žmonių desperacijos, norint juos pažadinti.

Kas yra Jėzus?

Ranka, kuri paima tavąją. Nuostabiai gražus įvaizdis: jo ranka manojoje, konkrečiai, švelniai, susipina su mano gyvenimu, jo alsavimas su manuoju, jo jėgos su manosiomis jėgomis. Ir jai tarė: „Talità kum. Mergaite, kelkis.“

Jis gali jai padėti, ją paremti, tačiau ji, tik ji gali pasikelti: kelkis.

Ir ji atsikelia ir ima vaikščioti.

Ant kiekvieno iš mūsų, nepaisant to, kokią skausmo porciją nešiojamės viduje, nesvarbu, kokią mirties dozę esame gavę, ant kiekvieno iš mūsų Viešpats leidžia nusileisti tam senųjų žodžių palaiminimui: Talità kum. Jaunas gyvenime, kelkis, pabusk, atgauk tikėjimą, susigrąžink kovą, atradimą, vėl priimk ir grąžink meilę.

Iš „Avvenire“ vertė S. Žiugždaitė