Valentinas Sventickas „Dar gurinių“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m.

„Dar gurinių“ – taip ir vadinasi žinomo literatūros kritiko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Valentino Sventicko nauja eseistinių užrašų knyga. Panašią originalaus žanro knygą „Guriniai“ yra išleidęs 2013 m., už ją apdovanotas G. Petkevičaitės-Bitės literatūrine premija. „Dar gurinių“ išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė.

Guriniais autoriaus gimtinės apylinkėse yra vadinami trupiniai. Dažniausiai tai – duonos trupiniai. Nesunku suprasti, kad literatūros kritikas taip gali vadinti savo užrašus, atsirandančius... savaime. Dažniausiai jie trumpi, eskiziški, neįpareigojantys knygos skaityti nuo pradžios iki galo.

Kelionei troleibusu iki savo stotelės; kol užmigsi; kai nesimiega. Autorius vienam paskutinių knygos gurinių rašo: „Lapus ir lapelius su visokiais užrašais keletą metų mesdavau į vieną dėžutę. Buvau atsivežęs tą artipilnę dėžutę ir į kaimą. Sėdžiu pavėsinėje, traukiu po lapelį, skaitinėju. Kur tik gurinio užuomina, greitai brūkštelėta, – sakinį kitą pridedu. Kas rašyta apie politikus, – šiandien jau rašyčiau kitaip. Kas užsirašyta tik sau, – atgal į dėžutę. Įdomumas tas, kad šis tas iš tų užrašų buvo likę galvoje, o kai kas visai pamiršta. Skaitai tada užrašus lyg kokio kito žmogaus, užklupto minties, atsitikimo, būsenos.“

Trumpi dienoraštiški užrašai atskleidžia literatūros kritiko reagavimus į socialinius reiškinius, gyvenimo pokyčius, aktualius literatūros ir kitų menų raidos procesus. Jų užsirašymo impulsas konkretus. Autorius, kaip aktyvus literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo dalyvis, yra sukaupęs daug įspūdžių ir patirčių, ir visa tai gurinius prisodrina autentiškų, nedaug kam žinomų liudijimų – ir apie meno žmones, ir apie kultūros valdymo bei savivaldos permainingą tėkmę.

Nemažą užrašų sluoksnį sudaro leidybinio bei redakcinio darbo apmąstymai, taip pat paremti konkrečiais atvejais, užkulisinėmis žiniomis, susitikimų su rašytojais ir skaitytojais potyriais. Pasakoma išvadų, pravarčių redakcinio darbo praktikams. Į dienoraštiškus užrašus įsiterpia autobiografinių refleksijų, aprėpiančių ir tremtinių patirtis, autoriaus pomėgius meistrauti arba grybauti. Savaime iškylančios paralelės yra vienas ryškiausių kritiko eseistikos bruožų.

Margaspalvėje užrašų įvairovėje laiko nulemtos situacijos (valstybės atkūrimo šimtmetis, nacionalinio transliuotojo sukaktims skirtų laidų turinys, ginčai dėl kolaboravimo, prisitaikymo, emigracijos, svetimvardžių rašybos) pinasi su mintimis apie naujas knygas, jų vertinimus, apie kai kuriuos rašytojus – Romualdą Granauską, Viktoriją Daujotytę, Kazį Bradūną, Petrą Dirgėlą, Justiną Marcinkevičių, Juozą Aputį, Salomėją Nėrį, Antaną Kalanavičių, Aidą Marčėną, Marcelijų Martinaitį ir kitus.

V. Sventickas, literatūros lauke žinomas kaip monografinių studijų, straipsnių, recenzijų autorius, analitiškas ir racionalus, gurinių knygoje pasirodo ir kitoks. Trumpi jo užrašai kuria vaizdą, nuotaiką, aliuzijas, ironizuoja ir intriguoja, turi ir lyrizmo, ir pokštavimo, ir egzistencinės rezignacijos spalvų.

„Literatūros tyrinėtojų knygas paprastai užbaigia asmenvardžių rodyklė. Ji pravarti. O čia – keistenybė. Asmeniška asmenvardžių rodyklė. Iš visų knygoje minimų asmenų į ją įrašyti tik literatūros žmonės. Kodėl? Literatūros kritikui atrodė, kad šįsyk to gana. Irgi gurinys“, – Valentinas Sventickas.