EPA nuotrauka

Teksto ištraukos iš to paties pavadinimo Kęstučio Šimkūno straipsnio, publikuoto žurnale „Katalikų pasaulis“, 1990 spalio 22; Nr 19-20; 1-2psl.

[…]

Lotyniškasis žodis „missa“ kilęs iš „missio“, o tai reiškia – „siuntimas, pasiuntimas, atleidimas“. Romos imperijos laikais „Ite, missa est!“ baigdavosi susirinkimai bei audiencijos. Nuo V amžiaus šis terminas imamas vartoti ir bažnytinėje kalboje. Tiesa, tuo metu jis žymėjo tik pačią Mišių pabaigą. Vėliau šis pavadinimas prigijo, ir „Missa“ imta vadinti jau visos Mišios. Iš šio žodžio kilo ir lietuviškasis Mišių pavadinimas. Jau VI amžiuje Mišių pavadinimas vartojamas visoje Bažnyčioje.

Dar vienas dažnai vartojamas žodis kilo iš „missio“ – misijos, misija. Misija gali būti diplomatinė, mums čia rūpi bažnytinė, katalikiškoji misija, krikščioniškasis siuntimas. Kas yra krikščioniškoji pasiuntinybė, koks siuntimas vyksta kiekvienų šv. Mišių pabaigoje? Kaip turėtume šį siuntimą vykdyti mes, dvidešimtojo amžiaus žmonės?

Jei pažvelgsime į Šventąjį Raštą, pastebėsime, kad  Dievas žmonijos istorijoje veikia per žmones. Jau Adomui Jis duoda siuntimą, uždavinį pavadinti visus gyvius vardais, taigi viešpatauti visai tvarinijai, pripildyti ir užvaldyti visą žemę (plg. Pradžios knygą, 1 sk., 28 eil.). Vėliau Dievas siunčia Abraomą, mūsų tikėjimo tėvą (ten pat, 12 sk., 1 eil.). Siunčiami ir kiti protėviai, siunčiamas Mozė, kad išgelbėtų išrinktąją tautą iš vergovės, išvestų ją iš nelaisvės namų (Išėjimo knyga, 3 sk., 7-12 eil.). Ir toliau Dievas nepalieka savo tautos nelaimėje, klaidose. Pačiais sunkiausiais tautai laikais kaskart atsirasdavo Dievo siųstasis, kuris padėdavo bendrijai sugrįžti prie protėvių Dievo. Dievas trokšte trokšta žmogui tikrosios laimės, o žmogus atkakliai bėga nuo jos. „Todėl, norėdamas susitaikyti ir užmegzti tvirtus ryšius su žmonėmis, nusidėjėliais, ir suburti juos pačius į brolišką bendruomenę, Dievas nutarė nauju ir galutiniu būdu įeiti į žmonijos istoriją. Jis pasiuntė savo Sūnų įsikūnyti, kad per Jį išvaduotų žmones iš tamsos bei šėtono galios ir Jame sutaikintų pasaulį su savimi (Dekretas: Misijinė Bažnyčios veikla. MBV, 3). Kristus – Dievo pasiuntinys, Jis – pats Dievas. Kristaus misija – skelbti Gerąją Naujieną, prisiartinusią Dievo karalystę. Jėzus šį uždavinį atliko iki gal, visas Jo gyvenimas buvo dangiškojo Tėvo valios vykdymas. Jėzus perėjo žemę, darydamas gerą (plg. Apaštalų darbų knyga, 10 sk., 38 eil.) ir pasiaukojo ant kryžiaus. Kristaus mirtimi ir prisikėlimu Jo siuntimas nesibaigia. Dar gyvendamas žemėje Jis pakviečia apaštalus, kad galėtų juos siųsti Žodžio skelbti (plg. Evangeliją pagal Morkų. 3 sk. 13 – 14 eil.). „Ką kartą Viešpats pasakė arba žmonijos išganymui padarė, tai reikia skelbti ir skleisti iki pat žemės pakraščių, pradedant nuo Jeruzalės, kad tai, kad kartą buvo atlikta visų išganymui, laiko būvyje visus ir pasiektų (MBV, 3). „Tam įvykdyti Kristus atsiuntė iš Tėvo Šventąją Dvasią, kad Ji Jo atliktąjį išganymo darbą tęstų, veikdama žmonių širdyse...“ (MBV, 4). Sekminių dieną nužengusi Šventoji Dvasia liko su mokiniais, taigi ir su visais tikinčiaisiais per amžius.

EPA nuotrauka

Matome, kad visa išganymo istorija yra siuntimo istorija. Dievas iš meilės žmonėms siunčia ne tik pranašus ir vadus, ne tik savo Sūnų, bet ir visus Bažnyčios narius skelbti Gerosios Naujienos tvarinijai. Bažnyčia yra išganymo ženklas žmonijai. Todėl šis siuntimas galioja ir mums kiekvienam. Krikštu esame įjungti į tikinčiųjų šeimą, keliaujančios Bažnyčios gretas. Krikšto vanduo kryžiaus ženklu paženklino visą mūsų gyvenimą, paaukotą Švenčiausiajai Trejybei: „Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Krikštas mus padarė Dievo vaikais, Dievo, kuris laukia ne tik darančių kryžiaus ženklą, bet ir nešančių kryžių. 

Kaip jau minėta, pats šv. Mišių pavadinimas kilo iš lotyniškojo „siuntimas“. Ir neatsitiktinai. Tikinčiųjų bendrija, susirinkusi prie Dievo stalo, kur sudabartinama kryžiaus auka, tampa beribio Dievo atsidavimo žmonėms liudininkais. Šv. Mišiose susitinkame su gyvuoju Kristumi, esančiu savo bendrijoje iki amžių pabaigos. Jam išpažįstame savo nuodėmes, melsdami atleidimo ir pagalbos. Klausomės Kūnu tapusio Dievo Žodžio, išpažįstame savo tikėjimą Jėzumi Kristumi. Jungiamės į Jo auką, galbūt nevertomis savo aukomis – duonos ir vyno bei sugrudusios širdies atnašomis. Galiausiai Kristus mus visus stiprina savo Kūnu – Švenčiausiuoju Sakramentu. Besimelsdami mes tampame dieviškosios meilės dalininkais. Žmogus – Dievo meilės objektas. Ar gali tokią garbę bent vienas iš mūsų išsikovoti pats, niekieno nepadedamas, ar kas nors išdrįstų to reikalauti net už didžiausius savo nuopelnus? Iš tiesų, žmogus net melstis negali savo jėgomis. Nes kai mes meldžiamės, tai „Kristus meldžiasi Tėvui Šventojoje Dvasioje“ (Origenas. Apie maldą). Mes meldžiamės Dieve, su Dievu ir Dievui. Malda – tai dalyvavimas Dievo gyvenime: Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Malda, o pirmiausia šv. Mišios, daro mus Dievo pažado dalininkais, panašiais į Dievą.

Kaip stovintis vanduo genda, taip ir gauta meilės dovana netenka prasmės, jeigu ji pasiliekama sau, jeigu meilės plitimui uždarome kelius. Daug gavę mes negalime tylėti, turime eiti ir skelbti nuostabius Viešpaties darbus, kaip ne vienas Kristaus išgydytasis. Jau krikšto metu mes tampame kunigais, karališkosios kunigystės šeimos dalimi (plg. 1 Petro laiškas, 2 sk., 9 eil.). „Kiekvienas mūsų turi savyje savo atnašos altorių, ant kurio pats visados dega“ (Origenas). Šv. Mišių aukoje tikintieji prisimena krikšto metu jiems duotą malonę ir uždavinį, sustiprina savo jėgas prie amžinojo gyvenimo šaltinio ir vėl būna siunčiami į pasaulį tęsti to darbo, kurį gyvendamas žemėje pradėjo mūsų galva Kristus. Kaip Tėvas siuntė viengimį Sūnų skelbti Gerosios Naujienos, taip dabar mes esame siunčiami. Kaip Jėzaus misijos pagrindas buvo negęstantis troškimas vykdyti Tėvo valią, taip ir mūsų misija semia gyvybę iš ištikimybės Kristui. Jeigu Kristus veikė ir kalbėjo meilės įkvepiamas, tai panašiai turime daryti ir mes (plg. MBV, 7).

Mylėti, tikėti ir viltis – tai trys pačios žmogiškiausios mūsų galios. Jeigu aš, Tu, mielas Skaitytojau, jeigu visa mūsų bendrija jas įgyvendintų, mes galėtume kartu su Kristumi tarti: „Tavo patikėtus žodžius aš perdaviau jiems“ (Evangelija pagal Joną, 17 sk., 8 eil.). Štai tokiai liudijimo misijai mus įpareigoja kunigo kreipinys šv. Mišių pabaigoje: „Eikite, siuntimas įvyko!“ Tokio mąstymo šviesoje darosi suprantamesnė kiekvieno kataliko pareiga sekmadieniais dalyvauti šv. Mišiose. Tai net ne pareiga, o būtinybė. Kiekvienam reikia susiburti, pažiūrėti į save (pirmiausia – į save, o ne į kitus!), ar aš vykdau Dievo man pavestą misiją; atsiprašyti brolių ir Dievo už savo klaidas ir, pasistiprinus Dangaus Duoda, vėl žengti į pasaulį ir liudyti.

Nuotaukos autorius Dainius Tunkūnas

Spalio 21 dieną Bažnyčia meldžiasi už misijas, tai – Misijų sekmadienis. Misijos – specifinė krikščioniškosios pasiuntinybės dalis. Geriausiai ir trumpiausiai misijas galėtume apibūdinti taip: „Gerosios Naujienos nešimas Jos nepažįstančioms tautoms“. Galima buvo šį pokalbį pakreipti visai kitokia linkme. Galėjome prisiminti, kaip gimė misijos, kaip pirmieji misionieriai atkeliavo į Lietuvą, kokie žymiausi buvo ir yra lietuviai misionieriai. Galėjome pažvelgti į statistinius duomenis, skaičius, kalbančius apie šiandienių misijų mąstą ir sėkmę (beje, ne viską skaičiai pasako, kartais net apgauna, užliūliuoja). Tik ar ne geriau būtų, jeigu, užuot žvalgęsi į šalis, pirmiausia pažiūrėtume į save, suvoktume kiekvienas save kaip misionierių, Gerosios Naujienos liudytoją? Liudijama širdimi ir darbais, skelbiama – žodžiais. Kristus kviečia mus liudyti! Tik liudijimas išlaisvina, – skelbimas daro vergais. Liudijantis ne save, o Kristų niekada nepatirs nusivylimo, niekada neišgirs klausimo, kurį teko išgirsti vienam šių dienų misionieriui Pietų Amerikoje (apie tai perskaičiau „Die neue Evangelisation“, Nr. 8, 1989). Indėnas klausia kunigo:

– Padre, tu mums pastatei ligoninę, mokyklą, tu rūpiniesi mūsų pamaitinimu, sveikata, bet sakyk: kur yra Kristus, gyvasis Kristus?
Kunigas sukluso:
– Kur gyvas Kristus? Koks gyvas Kristus? Juk visa tai ir yra „gyva“.
– Ne, padre, ne! Čia nėra gyvo Kristaus, čia yra tavo darbai, mat tau reikia kažką nuveikti. Kažką pasiekti. Gaila, padre, kad tavo darbuose matom tik tave, o nematom Kristaus...
Nežinau, kodėl tokio priekaišto sulaukė anas misionierius. Atrodo, jis tiek daug nuveikė. Bet liudyti – tai dar ne kažką nuveikti, o mylėti ir veikti iš meilės tiems, kuriuos tą gyvenimo tarpsnį, akimirką ir turiu mylėti.

[…]
– Ite, Missa est!
– Taip, Tėve, einu! Deo gratias!