Nepriklausomybės akto signataras Jurgis Šaulys.

Nacionalinė vargonininkų asociacija penktame ciklo koncerte liepos 5-osios vidurdienį Vilniaus arkikatedroje bazilikoje kvies prisiminti Nepriklausomybės akto signatarą, Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėją, spaudos darbuotoją ir filosofijos daktarą Jurgį Šaulį.

Signataras gimė 1879 m. Švėkšnos valsčiuje, Balsėnuose, kurie buvo pačiame carinės Rusijos ir Vokietijos „parubežyje“. Šis faktas, beje, turėjo nemenką įtaką ir J. Šaulio veiklai, ir tautiniam apsisprendimui, ir mokslams, ir tiesiog europietiškai jo orientacijai.

Studijuodamas Palangos progimnazijoje, kuri anuomet garsėjo kaip kunigų kalvė, jis įsitraukė į lietuvišką tautinę veiklą, būtent ten dalyvavo lietuviškuose moksleivių būreliuose, ten platino Amerikoje leidžiamą „Vienybę lietuvninkų“ ir Tilžėje leidžiamą „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“, galiausiai tapo vienu aktyviausių Dvylikos Vilniaus apaštalų draugijos narių. Šios draugijos iniciatyva 1901-aisiais šv. Mikalojaus bažnyčia tapo pirmąja lietuviška parapija Vilniuje bei ryškiu lietuvybės židiniu ir išliko juo per visas negandas ir okupacijas.

1903 metais J. Šaulys įstojo į Berno universitetą (Šveicarija) ir tapo vienu iš nedaugelio vakarietiško išsilavinimo siekusių lietuvių. J. Šaulio mokslams gerokai trukdė visuomeninė ir redakcinė veikla, tačiau 1912-ųjų sausį jis vis dėlto apsigynė daktaro disertaciją iš finansų politikos srities ir įgijo filosofijos daktaro laipsnį.

25 metus trukusi J. Šaulio diplomatinė tarnyba reikalautų atskiro pasakojimo. Galima tik paminėti, kad J. Šaulys buvo pirmasis Lietuvos valstybės nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vokietijoje (1918–1919), vėliau atstovavo Lietuvai Italijoje (1921–1923). 1924 m. pasitraukė iš diplomatinės tarnybos, rūpinosi lietuviškų periodinių spaudinių rengimu ir leidyba Klaipėdos krašte. 1927 m. grįžo į diplomatinę tarnybą: buvo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vatikane (1927–1931), Vokietijoje (1931–1938), Lenkijoje (1938–1939). Dirbdamas Vokietijoje J. Šaulys pamilo Belyno operos primadoną, italų kilmės dainininkę, europinio pripažinimo pasiekusį sopraną Mafaldą Salvatini. 1933 m. rugsėjo 22 d. įvyko jų vestuvės, apie kurias rašė pasaulio spauda.

Sovietams okupavus Lietuvą, J. Šaulys buvo ne tik Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis pasiuntinys Šveicarijoje (1939–1946), bet ir beveik 4 metus ėjo Lietuvos diplomatijos šefo pareigas emigracijoje. Deja, 1946 m. Šveicarijos valdžia Lietuvos pasiuntinybę likvidavo. Dar po dvejų metų J. Šaulys mirė Šveicarijos Lugano mieste, taip ir nebeišvydęs Lietuvos, kurios nepriklausomybę jis taip atkakliai gynė. Palaidotas Lugano miesto kapinėse.

J. Šaulys išvertė antikinių graikų rašytojų Sofoklio, Aischilo kūrinių, domėjosi tėvynės priešistore, buvo didelis bibliofilas. 644 retus, senus spaudinius, susijusius su Lietuvos istorija, jis yra padovanojęs VDU (1938 m.). 1952 m. jo biblioteką ir dalį archyvo įsigijo Pensilvanijos universitetas Filadelfijoje (JAV), kitą dalį archyvo, kuriame daugiausia asmeniniai J. Šaulio dokumentai, 2000 m. jo giminaičiai perdavė Lietuvos Nepriklausomybės Signatarų namų muziejui.

Koncerte – italų, šveicarų ir vokiečių romantinė muzika

Dr. Jurgiui Šauliui dedikuotą programą paruošė vargonininkė Jurgita Kazakevičiūtė, atliksianti italo Marco Enrico Bossi (1861–1925) Entree pontificale ir Scherzo; šveicaro Otto Barblano (1860–1943) Lento [Sarabanda] ir Andante maestoso bei vokiečio Makso Rėgerio (1873–1916) Benedictus.

Marco Enrico Bossi gimė 1861 m. Salò miestelyje, prie Gardos ežero, audringais Italijos suvienijimo laikais. Jo tėvas buvo Salo katedros vargonininkas. M. E. Bossi studijavo fortepijoną ir kompoziciją Bolonijoje ir Milane, bet niekada nebaigė vargonų studijų. Vietoj to keliavo po Europą ir Ameriką megzdamas ryšius su žymiais vargonininkais, kurie sustiprino jo apsisprendimą vargonų kultūrą Italijoje pakelti iki Centrinės Europos standartų. Po 9 metų vargonininko tarnystės Como katedroje (1881–1890), jis tapo vargonų ir kompozicijos mokytoju Neapolyje ir Bolonijoje, vėliau – konservatorijų Venecijoje, Bolonijoje ir Romoje direktoriumi. Jo dėka Italijoje buvo įvesti vargonų studijų standartai, galiojantys iki šiol.

XX a. pradžioj Bossi aktyviai dalyvavo neoperinės itališkosios muzikos atgimime. Tuo metu jo kūrybai didžiausią įtaką darė Liszto, Francko, Brahmso muzika. Jo simfoninė muzika po Antrojo pasaulinio karo buvo tapusi nemadinga, bet ne tiek dėl jo ištikimybės Brahmso muzikiniam stiliui, o dėl to, kad Bossi 1921 m. buvo įstojęs į fašistų partiją. Jis netikėtai mirė 1925 m. laive, Atlanto vidury, grįždamas iš koncertinio turo po JAV.

Šveicarų kompozitorius, vargonininkas, mokytojas ir dirigentas Otto Barblan gimė 1860 m. Graubiundeno kantone, Šveicarijoje. 1978–1884 m. jis studijavo pedagogiką Kūre, vėliau vargonų, fortepijono ir kompozicijos specialybes Štutgarto konservatorijoje, o kaip vargonininkas debiutavo Augsburge 1885 m., 1887 m. tapo Ženevos Šv. Petro katedros vargonininku ir dirbo ten iki 1942 m., t. y. beveik iki mirties.

Tais pačiais 1887 m. Ženevos konservatorijoje jis pradėjo dėstyti vargonų ir kompozicijos specialybes. Nuo 1892 m. 46-erius savo gyvenimo metus vadovavo Sakralinio giedojimo asociacijai (Societe de Chant Sacré). Su ja kaip dirigentas paruošė ir Ženevos visuomenei pristatė J. S. Bacho, L. van Beethoveno, G. F. Händelio ir C. Francko kūrybą. Vargonininkas, konservatorijos profesorius ir kompozitorius Barblanas pusę amžiaus buvo pagrindiniu Ženevos muzikinio gyvenimo veikėju. Jo kompozicijos – neobarokinio stiliaus, geriausiai žinoma yra jo patriotinė muzika vargonams ir chorui.

Žymusis vokiečių kompozitorius, vargonininkas, teoretikas Max(imilian) Regeris gimęs Brande 1973 m., užaugo gretimame miestelyje Weidene ir labai anksti įgijo muzikinį išsilavinimą. Nuo 1890 m. aktyviai mokė vargonų, fortepijono, muzikos teorijos, 1896−1897 m. M. Regeris atliko karinę tarnybą. Netinkamas gyvenimo būdas paveikė jo fizinę ir psichologinę sveikatą ir 1898 m. M. Regeris grįžo į tėvų namus atsigauti. Čia sukūrė žymiausius savo kūrinius vargonams (tarp kurių ir „12 pjesių vargonams“ iš kurių koncerte skambės „Benedictus“).

1901 m. M. Regeriui persikėlus į Miuncheną, pagrindinis jo pajamų šaltiniu išliko privatus muzikos mokymas. Jis laikėsi kritiško požiūrio į tuometinę Miuncheno muzikinę kultūrą ir jos atstovus, buvo išsikėlęs savo absoliučiosios muzikos idealą. 1907 m. priėmė pasiūlymą dėstyti Leipcigo konservatorijoje, ten dirbo iki mirties. Leipcige kompozitorius subrendo kaip orkestrinės muzikos kūrėjas, nors nesustojo intensyviai rašyti kamerinės muzikos žanruose. 1911 m. jis tapo Meiningeno dvaro orkestro vadovu, bet papildomas dirigento darbas dar labiau paveikė jo sveikatą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui M. Regeris atsisakė savo postų ir persikėlė su šeima į Jeną, kur tikėjosi ją išlaikyti tik koncertuodamas (su žmona buvo įsivaikinę dvi mergaites). Būdamas vos 43-ejų, jis mirė nuo širdies smūgio 1916 m. Leipcige, grįždamas iš koncertinio turo Nyderlanduose, M. Regeris šlovę pelnė visų pirma savo vargonine kūryba. Jis buvo neįtikimai gabus muzikas, plačiai pripažintas kaip kompozitorius, pianistas, vargonininkas, dirigentas ir pedagogas, polifonijos ir harmonijos meistras, tęsęs klasikinės ir romantizmo kompozicijos mokyklų tradicijas.

Jurgita Kazakevičiūtė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 2002 m. įgijo vargonų magistro laipsnį (prof. V. Survilaitės klasė). 2001–2003 m. studijavo Zalcburgo (Austrija) universitete „Mozarteum“ pas prof. H. Metzgerį. 2005 m. baigė LMTA vargonų aspirantūrą, įgijo menų licenciato laipsnį. Tobulinosi meistriškumo kursuose Austrijoje, Ispanijoje, Italijoje, Lietuvoje. J. Kazakevičiūtė dalyvavo vargonininkų konkursuose Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Lietuvoje. 2004 m. tapo J. Naujalio jaunųjų vargonininkų konkurso Vilniuje I premijos laureate, 2007 m. laimėjo pirmąją premiją tarptautiniame M. K. Čiurlionio vargonininkų konkurse.

Kaip solistė ir su įvairiais ansambliais vargonuoja Lietuvos, Austrijos, Italijos, Vokietijos, Šveicarijos, Ispanijos, Prancūzijos bažnyčiose, dalyvauja festivaliuose. Nuo 2008 m. – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja: dėsto vargonus ir bendrąjį fortepijoną. Nuo 2017-ųjų yra Nacionalinės vargonininkų asociacijos Valdybos narė.

„Vox organi Cathedralis” koncertai skamba vasaros ketvirtadieniais Vilniaus arkikatedroje bazilikoje nuo 12 val. Koncertų trukmė – 20–25 min. Šių metų ciklas yra dedikuotas Vasario 16-osios Akto signatarams.

Koncertai nemokami.