Liepos 2 d. minime šv. Bernardiną Realino.

Šv. Bernardinas Realino gimė kilmingoje Kaprio (Italija) šeimoje 1530 m. Pamaldžiai ir visapusiškai išauklėtas savo motinos, jis išvyko studijuoti medicinos Bolonijos universitete, tačiau po trejų metų pasirinko teisės studijas. Teisės daktaro laipsnį įgijo 1563 m.

Garsas apie jo talentus greitai pasklido, ir netrukus jis buvo pakviestas į Neapolį užimti aukštų auditoriaus pareigų. Netrukus šis jaunas pavyzdingas vyras pajuto vienuolinį pašaukimą.

Dievo Motinos pasirodymas jam padėjo apsispręsti įstoti į jėzuitų ordiną 1567 m.

Trejus metus negailėdamas pastangų jis dirbo Neapolyje, iš visos širdies atsiduodamas tarnystei vargšams ir jaunimui, kol buvo išsiųstas į Lečė, kur praleido likusius 42 savo gyvenimo metus.

Šv. Bernardinas buvo visuotinai gerbiamas dėl savo nepaliaujamos apaštalinės veiklos. Jis buvo pavyzdingas nuodėmklausys, galingas pamokslininkas, kruopštus jaunimo mokytojas tikėjimo kelyje, atsidavęs sielų ganytojas, o kartu ir jėzuitų kolegijos rektorius bei bendruomenės vyresnysis. Jo dosnumas vargšams ir ligoniams neturėjo ribų, o jo geranoriškumas gerokai apmaldė vendetas ir viešus skandalus, kurie retkarčiais kildavo.

Šis šventasis buvo toks didis ir mylimas žmonių, kad 1616 m., kai jis gulėjo mirties patale, miesto valdžia formaliai paprašė kad jis imtų globoti miestą. Nebegalėdamas kalbėti, šv. Bernardinas nulenkė galvą. Jis mirė tardamas Jėzaus ir Marijos vardus.