Civilinės aviacijos administracijos pastatą radau lengvai. Nedidukas, kelių aukštų. Koridoriuose tuščia, kaip ir dera Gorbio blokados išskaidrintose Vilniaus gatvėse. Buvau jau beveik savaitę be miego, nesiskutęs, dabar manau, kad atrodžiau it blogai užsimaskavęs Afganistano mudžahedinas. Pasibeldęs pravėriau duris į anuometinio tos įstaigos vadovo G. Liachovo kabinetą. Prie stalo sėdėjo jis ir dar keli vyrai.

– Слушаю Вас. Вы по какому вопросу?– pasigirdo gan valdiškas tonas.

– Мне нужен самолет, – pasakiau ir ištiesiau jiems pažymą iš LTSR sveikatos apsaugos ministerijos, kurioje buvo prašoma tarpininkauti, transportuojant sunkiai susirgusį mano pirmagimį sūnų tolesniam gydymui užsienyje.

– Куда? – atsilošęs paklausė draugas G.Liachovas

– Польшу, в Варшаву, – atsakiau.

Trys vyrai už stalo susižvalgė, vienas pro ūsus šypsojosi. Skrydžiai vykdomi jokie nebuvo, tą žinojau, baiminausi, kad, perskaitęs pavardę, Maskvai ištikimas valdininkas, netruks ją susieti su mano Tėvu viešai ir labai aktyviai propaguojančiam Sąjūdžio keliamas nusidėjėliškas nepriklausomos Lietuvos idėjas, tad maniau, kad susitikimas neužtruks.

– Мальчик, – ramiai pasakė Liachovas, – а ты понимаешь, о чем ты у нас просишь?

– Да, понимаю – я прошу самолетa.

G. Liachovas palinko link manęs ir ramiai pasakė:

– Нет, не понимаешь. Ты просишь международный рейс. А для этого нужно не только разрешение Москвы. Для этого нужно добро от ПВО Балтийского округа. 

– Так попросите, – pasakiau naiviai. – У меня другого выхода просто нету.

– Ладно, иди. И возвращайся к нам после обеда.

Nepamenu, kaip praleidau tolesnį laiką – gal važiavau į vaikų onkologinį Santariškėse, gal dar kažką veikiau – išbluko, nes galvoje tiksėjo gydytojos įstatytas smėlio laikrodis – po dešimties dienų arba prasidės remisija, arba... Jei prasidės, vaistų mes neturime. Ėjo septintoji diena. 

Buvo paskutinė liepos diena. Saulėta, vaiski. Tą prisimenu. Grįžau į nieko neveikiantį Vilniaus oro uostą ir vėl pasibeldžiau į tas pačias duris.

– Вот, иди оплачивай в сберкассу, – pasakė G. Liachovas ir ištiesė man kažkokį popierių. – Самолет будет первого августа в три часа дня. Прилетит из Каунаса. Медицинская авиация –все остальные на приколе. Не опаздывай.

Netrukus, pats netikėdamas tuo, kas vyksta, važiavau į Santariškes, kad praneščiau džiugią naujieną žmonai ir daktarei – už tris šimtus trisdešimt penkis rublius mes turėjome bilietus i Varšuvą.

Prie Čiurlionkės, lenkų karininkų namo pusrūsyje, padariau pasų nuotraukas, bičiulis, vėliau tapęs nepriklausomos Lietuvos ambasadoriumi keliose šalyse, padėjo tą pačią dieną gauti tarybinius užsienio pasus žmonai, sūnui ir gydytojai, be kurios į tą kelionę leistis būtų buvę pražūtinga.

Iki skrydžio liko para. Vaikystės draugo lydimas, nuvežiau ir uždariau Antakalnio rašytnamiogaraže mašiną – tarsi langus užkaliau. 

– Einam, Jonai, prie smėlio dėžės, – pasakiau, žiūrėdamas į vaikystės kiemą.

– Kad nebėra ten jokios dėžės, ką čia sumąstei? – paklausė Jonas.

– Einam. Ten, priešais Jonynų ir Rimkevičių langus.

Ten seniausiai nebebuvo tos smėlio dėžės, ją, kaip ir kai kuriuos kaimynus, buvo pasiglemžęs laikas. Bet aš ją mačiau. Ties ta vieta, kurioje ji buvo, išsitraukiau kelias kapeikas ir numečiau. Kapeikos dingo žolėje, o man atrodė, kad jos susmigo į smėlį. Susmigo, pasislėpė ir lauks, kol aš, žmona ir sūnus vėl sugrįšime į ką tik pradėtą sukti lizdą.

Į lėktuvą mus atvežė greitoji. Tiesa, Santariškėse, kai vairuotojas pamatė leisgyvį vaiką ir spjaudamas tabako trupinius nuo „Primos“, pasakė, kad „tokį ne i oro uostą, o į morgą geriau vežti“, bičiuliai mane sunkiai sutramdė. Dar sunkiau tramdžiausi pats, kai sėdėjau visą kelią greta jo ir kartojau sau, kad, jei užmušiu, nebeišgelbėsiu vaiko. Taip tas vairuotojas ir nesužinojo, kad liko gyvas per plauką. 

Du lagaminai, daktarė, sūnus ant rankų, žmona, kuri, skirtingai nei aš, neturėjo galimybės užkalti savųjų langų – kaip įvažiavo prieš devynias dienas iš Žirgo gatvės į Santariškes, taip iš jų tiesiai į lėktuvą ir įvažiavo.

Medicininės aviacijos JAK lėktuve vienintelis iš tolo primenantis mediciną dalykas buvo po kėdėmis besimėtantys keli tušti šampano buteliai.

Varšuvoje mūsų laukė Izraelio konsulas. Jo žmonos tėvai buvo mano senelių Lenino prospekto buto kaimynai. Jos tėvas spaustuvininkas Ginzburgas ir mano senelis savaitgaliais pliekdavosi kortomis. Iš esmės buvome pabėgę iš TSRS. Su raudonais užsienio pasais. Konsulas parūpino reikiamus popierius, kad galėtume lipti į EL AL lėktuvą. Lėktuvas vėlavo, jis laukė, kol į Varšuvos oro uostą atskraidins kitus į Izraelį iš visų imperijos pakampių emigruojančius žydus. Įsitaisėme kažkurioje salėje, daktarė sūnui pastatė lašelinę. Laikas bėgo neįtikėtinai lėtai. 

Į EL AL lėktuvą mus įleido pirmus. Pasilabinau su įgula, paklausiau, ar negalėtų susisiekti su Ben Gurionu ir pranešti mūsų belaukiančiai greitajai, kad vėluojame net šešetą valandų. Kapitonas tą padarė. Po kiek laiko, priėjęs prie manęs, jis paklausė:

– Shalom, you also speak Russian?

– Yes, I do.

– Good, our automatic passenger information system is broken, so I will ask you to translate everything me or chief steward will be announcing.

– No problem, with pleasure, – atsakiau.

Pagaliau įsodinimas baigėsi. Salone sėdėjo beveik trys šimtai kelionės ir gyvenimo išvargintų žmonių. Šitiek pavargusių veidų vienoje vietoje man neteko matyti. Nežinau, kaip aš pats dar atkreipiau į tai dėmesį, nes viskas, kas rūpėjo – suskaičiuoti iki ligoninės Izraelyje likusias valandas.

Stovėjau su mikrofonu rankoje greta palydovės ir verčiau:

– Avia kompanija EL AL, sveikna Jus... Skrydžio laikas iki Tel Avivo... Prašom užsisegti saugos diržus... Linkime malonaus skrydžio.

Viską išverčiau ir atsisėdau pirmoje eilėje greta sūnaus ir daktarės. Lėktuvas kilo, sūnus pirmą kartą nuo kelionės pradžios ramiai užmigo.

Užgeso saugos diržų signalas, aš atsikėliau ir pradėjau eiti į lėktuvo galą. Bet netoli tenuėjau:

– Милок, водички принеси,- už аlkūnės švelniai paėmusi tyliai paprašė pusamžė moteris.

– Хорошо, сейчас принесу, – atsakiau.

Pakeliui gavau dar kelis „užsakymus“. Grįžau su padėkliuku. Taip darbavausi iki Tel Avivo. Tik vėliau supratau, kad be mano vertėjavimo mane palaikė įgulos dalimi ir dėl mano baltų marškinių su antpečiais ir mėlynų kelnių...

Ben Gurione lėktuvas nusileido apie ketvirtą valandą ryto. Vėl pirmenybės teise buvome pirmi nulydėti tvarkyti imigracijos dokumentų. 

– Can you please let my wife, my son and the doctor go and I will stay to finish the procedure, – paklausiau.

– No. That is not possible, – atšovė.

Teko susitaikyti su biurokratija. Formalumai buvo baigti – mus nufotografavo, įteikė po imigraciją patvirtinantį dokumentą.

– Can we go now? _ paklausiau.

– Do you have luggage?

– Yes we do.

– Then for security reasons you have to take your luggage before you leave.

Mėginimai derėtis nuėjo perniek. Per tą laiką, kai rūpinosi mūsų popieriais, Ben Gurione nutūpė dar trys tokie patys jumbo lėktuvai. Per tūkstantį žmonių išsilaipino ir laukė tos pačios procedūros, kurią mes baigėme pirmi. Aš grįžau į bagažo salę ir mane ištiko stabas. Priešais mane hasidams dainuojant ir šokant „Hava Nagila“ – šitaip jie sveikino naujuosius Izraelio gyventojus – buvo lagaminų jūra. Marios iškrautų nesibaigiančių lagaminų, terbų, maišų, lagaminėlių. Aš pamiršau, su kokiais lagaminais atvažiavome mes. Aš vaikščiojau po tą varganos mantos jūrą kaip varlinėjantis gandras ar gervė – ieškodamas vietos, kur pastatyti koją, mėgindamas prisiminti mūsų dviejų lagaminų spalvą ir formą. Po pusės valandos radau.

Šalia greitosios mūsų laukė išvargęs gelbėtojas Danielius Bliudzas – dėdė Dania.

– Serioža, ilgai jūsų laukiau, – pasakė ir nusišypsojo dėdė Dania.

– Dešimt dienų, dėde Dania, ne tiek ir daug. 

Aš tik vėliau supratau, kiek daug gali atsitikti per dešimt žmogaus gyvenimo dienų.

Netrukus vėl skrendu į Izraelį. Kai kurių gelbėtojų jau nebėra. Bet yra šalis. Ta, kuri išgelbėjo. Ir, sakykite ką norite, bet didžiausia šio gyvenimo vertybė yra žmogaus gyvybė. Visa kita – kaip tie du lagaminai, kuriuos radęs suvokiau, kad nieko ypatingai reikalingo juose nebuvo. Galėjome važiuoti ir be jų. Šalom.