„Midsummer Vilnius“ organizatorių nuotrauka.

„Kartais tenka su koja laikyti natų pultą, kad nenuverstų vėjas, o natas nuolat segioti skalbinių segtukais“, – patirtimis iš vasaros koncertų po atviru dangumi dalijasi Lietuvos kamerinio orkestro smuikininkė Vilija Pranskienė, kiekvienų vasaros gastrolių metu besidžiaugianti galimybe ne tik pamatyti naujus kraštus, bet ir naujai žvilgtelėti į atliekamą muziką.

Trečius metus iš eilės vykstančio festivalio po atviru dangumi „Midsummer Vilnius“ programoje didelę dalį pasirodymų sudaro koncertai, kurių metu scenoje groja būrys profesionalių Lietuvos kamerinio orkestro (LKO) muzikantų. Ir klasikinės muzikos pasirodymų metu, ir bendradarbiaujant su populiariosios muzikos atlikėjais jie susiduria su skirtingomis patirtimis, tačiau visada yra vienijami bendro tikslo – muzika sukurti magiškus potyrius.

Vieno stipriausių ir pasaulyje labiausiai vertinamų Lietuvos kolektyvų – Lietuvos kamerinio orkestro – atlikėjai sako ir su džiaugsmu, ir su atsarga žvelgiantys į tokias vasaros patirtis. Smuikininkė VILIJA PRANSKIENĖ ir violončelininkas ROKAS VAITKEVIČIUS pasidalijo mintimis apie tai, kaip vasarą leidžia orkestro nariai.

Lietuvos kamerinio orkestro smuikininkė Vilija Pranskienė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

Kuo jums įdomus ir savas muziko darbas? Ką reiškia griežti orkestre?

Vilija Pranskienė: Tai galimybė prisiliesti prie muzikos šedevrų, susitikti su asmenybėmis, apie kurias kiti skaito tik enciklopedijose. Nuostabi galimybė keliauti, pažinti kitas kultūras, naujas šalis, patirti egzotiškų įspūdžių. Šis darbas visai ne rutininis, nes nuolat keičiasi atliekami kūriniai koncertų programose, diriguoja skirtingi batutos meistrai ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio, į koncertus kviečiami žymiausi solistai. Visa tai – galimybė lyginti, vertinti, augti kartu su nepaprastomis asmenybėmis.

Rokas Vaitkevičius: Dirbti muziko darbą, manau, gali tik tokie truputį fanatikai, labai tam atsidavę žmonės. Milijonų iš to neuždirbsi, tačiau emocinė grąža viską atperka. Įdomu, nes nuolat ką nors nauja išmoksti, atrandi. Žinoma, neišvengiama ir rutina, reikia nuolat palaikyti formą – visai kaip sportininkams. Reikia groti gamas, pratimus, mokytis techniškai sudėtingas kūrinių vietas. Bet koncertai ir gastrolės atperka tą kartais nuobodoką darbą.

Vasara – gastrolių ir festivalių metas, viskas, regis, vyksta kitaip nei sezono metu. Kuris laikas jums įdomesnis?

Vilija Pranskienė: Koncertai salėse nuo koncertų dvaro kieme ar net dvaro arklidėse, žinoma, labai skiriasi, bet visur muzika atliekama taip pat preciziškai, su tokiu pat atsidavimu. Vasaros festivaliai dažniausiai rengiami ypač gražiose vietose: dvaruose, vienuolynuose, kuriuose muzikos mėgėjai gali dar geriau pajusti meno įtaigą.

Rokas Vaitkevičius: Sezono koncertai ir vasaros gastrolės yra skirtingi: vienu atveju geriau viena, kitu – kita. Festivaliai ir gastrolės yra gerai, bet, jei pasitaiko sunkios ir ilgos kelionės, perkrautas grafikas, tada pavargsti ir nelabai ką pamatai, lieka tik viešbutis ir salė. Kartais, žinoma, būna ir šiek tiek laisviau, tada yra laiko paturistauti. Sezono metu gali daugiau koncentruotis į kitas veiklas, pastovumas irgi reikalingas...

Lietuvos kamerinio orkestro violončelininkas Rokas Vaitkevičius. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

Kuo įdomūs arba atvirkščiai visai nepatrauklūs koncertai, kuriuose bendradarbiaujate su skirtingais solistais, kartais – ne klasikinės akademinės muzikos žanro atstovais?

Vilija Pranskienė: Man skirtingi žanrai, netradiciniai solistai ir naujos patirtys visada yra be galo įdomu ir prasminga – tai plečia muzikinį akiratį ir leidžia patirti naujų emocijų, kūrybingumo džiaugsmą. Jau trečią vasarą vyksiantis festivalis „Midsummer Vilnius“ tuo ir nuostabus – čia mes atliekame nepaprasto grožio klasikinės muzikos programas, o greta su tokiu pat džiaugsmu – roko ar popmuzikos aukščiausio lygio koncertus. Ir visa tai mus tik praturtina.

Rokas Vaitkevičius: Visada įdomu bendradarbiauti su skirtingų žanrų atlikėjais, tai duoda kitokios patirties, išmoksti ko nors nauja. Svarbiausia, kad tai būtų tikrai profesionalu, nes, jei stinga profesionalumo, būna liūdna (šypsosi).

Vilija, paminėjote festivalį „Midsummer Vilnius“, renginiai jame vyksta po atviru dangumi. Kartais oras panašaus tipo festivaliuose lepina, bet kartais, atrodo – gamta įsisiautėja, ir merkia lietus ar kyla vėjas. Kokių nuotykių scenoje jums tenka patirti?

Vilija Pranskienė: Vasaros festivalių koncertai dar ypatingi ir tuo, kad niekad nežinai, koks bus oras (ypač Lietuvoje): gal su perkūnijomis lis, o gal tiesiai į akis švies saulė, gal vėjas mėtys natų lapus ir draikys plaukus. Tai visada suteikia šiems koncertams savitą paslaptį ir šarmą. Kartais būna nelengva preciziškai atlikti kūrinius, kai tenka su koja laikyti natų pultą, kad nenuverstų vėjas, o natas nuolat segioti skalbinių segtukais. Tokiu atveju prie pulto dažniausiai groja tik vienas muzikantas, nes kitas saugo natas. Bet būna ir ypatingų koncertų, kai mėnulis, žvaigždėtas dangus, subtilus brizas, palaiminga šiluma, architektūros didybė susilieja su muzikos garsais į harmoningą visumą... et, kokia tai palaima! Ir tai teko ne kartą patirti „Midsummer Vilnius“ festivalyje.

Rokas Vaitkevičius: Atlikėjai (na, bent klasikinės muzikos) dažniausiai nemėgsta groti lauke. Ir aš nemėgstu. Nes nuolat būna kas nors nepatogaus: tai drėgmė, tai saulė šviečia tiesiai į akis ir į instrumentą, tai vėjas, tai vabalai ir t. t. Aišku, klausytojams tokio tipo koncertai labai patinka, ypač jei pasitaiko geras oras. Kad ir kaip būtų, mes, muzikai, dėl klausytojų prisitaikome ir prie nepatogumų.

Patys grieždami atiduodate viską klausytojui. O ar dažnai patys atsiduriate klausytojų pozicijoje? Kaip dažnai turite progą lankytis koncertuose?

Vilija Pranskienė: Aš pati domiuosi ir renkuosi koncertus ar kitus kultūros renginius pagal man įdomias, net netradicines programas bei atlikėjų meistriškumą. Kadangi pati esu muzikė, man net įdomiau lankytis festivalio „Midsummer Vilnius“ metu vykstančiuose šokio ar teatro renginiuose, nes muzikiniame pasaulyje ir pati daug dalyvauju, o labai įdomu patirti atlikėjų kuriamas nuostabias emocijas ir kitais meno žanrais.

Rokas Vaitkevičius: Į koncertus vaikštau tikrai retai, nes visų pirma esu labai užsiėmęs ir dažniausiai pats koncertuoju. O jei nekoncertuoju, kartais norisi poilsio nuo garsų. Be to, esu truputį sugadintas klausytojas. Ne taip dažnai galiu visiškai atsipalaidavęs klausytis koncerto ir tiesiog mėgautis. Dažnai vis išgirstu kokių nors nesklandumų, analizuoju, tada galva intensyviai dirba. Esu labai reiklus klausytojas ir mėgautis koncertu galiu tik tikrai labai aukšto lygio koncertuose. Tačiau jei jau einu, dažniausiai renkuosi klasikinės arba džiazo muzikos koncertus.