Recenzija spausdinama iš ketvirtojo 2018 m. žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio.

Algė Andriulytė, Ferdynandas Ruszcycas: Civis Vilnensis Sum, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2018, 452 p., iliustr., 500 egz. Dailininkas Liudas Parulskis

Algės Andriulytės monografija Ferdynandas Ruszczycas: Civis Vilnensis sum – ilgai dailės istorikų laukta knyga apie vieną žymiausių XX a. pirmos pusės Vilniaus kūrėjų, dailininką, intelektualą, visuomenės veikėją. Autorė paskelbė nemažai mokslinių straipsnių jo kūrybos problematika, 2002 m. parengė retrospektyvinės parodos Vilniuje katalogą, 2006 m. apgynė daktaro disertaciją, skirtą modernumo ir tradicijų dialogui dailininko kūryboje, taigi tyrimą rengė ir knygą brandino ištisus dešimtmečius. Nors dailininkui jau yra skirtas nemažas literatūros masyvas, iki šiol neturime nuoseklaus monografinio veikalo lietuvių kalba, tad šią spragą ir užpildo Andriulytės knyga. Lenkijoje išleista daugybė knygų, katalogų, albumų, skirtų Ruszczycui, tačiau nuodugnumu, apimtimi ir monumentalumu nė vienas neprilygsta naujajai lietuviškai monografijai.

Joje surinktas įspūdingas kiekis medžiagos apie dailininką, remtasi gausiais archyviniais dokumentais, literatūra, kūriniais, saugomais Lenkijos, Lietuvos muziejuose, privačiose kolekcijose; atrasta nežinomų, tiksliau „dingusiais“ laikytų dailininko kūrinių. Bendravimas su Ferdynando Ruszczyco palikuonimis leido autorei prieiti prie viešai nepasiekiamų palikimo klodų, smulkiosios raštijos, nuotraukų, eskizų, pateiktų knygoje. Patraukli, informatyvi knygos ikonografinė medžiaga, apie 400 iliustracijų: piešinių, tapybos paveikslų, grafikos, spaudinių, fotografijų. Leidinys gražiai sumaketuotas Editos Namajūnienės; intriguoja Liudo Parulskio sukurtas viršelis, nespalvota Tado Vrublevskio svetainės nuotrauka: uždangstyti baldai, išvykę šeimininkai, užmarštis, iš kurios išnyra spalvotas Ruszczyco peizažas ant sienos.

Ferdynandas Ruszczycas (1870-1936). wikipedia.org nuotrauka

Ruszczyco figūra XX a. patyrė nemažų metamorfozių: tarpukariu tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje jis laikytas grynai lenkų dailininku; sovietmečiu jo paveikslai kabėjo Lietuvos dailės muziejaus ekspozicijoje, žavėdami dailės mėgėjus, tačiau taip ir liko paslaptimi, nes sužinoti apie jų autorių nebuvo galimybių, apie jį tiesiog nerašyta. Gilesnė lenkų pažintis su Ruszczycu prasidėjo po 1966 m. retrospektyvinės parodos Varšuvoje, lietuvių – jau po nepriklausomos valstybės atkūrimo. Monografijoje Andriulytė pateikė ilgą Ruszczyco tyrinėjimų istoriją tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje, parodydama, kaip keitėsi, kokiomis kryptimis plėtojosi jo kūrybos pažinimas ir vertinimas.

Knygą galima skaityti ir kaip akademinę studiją, ir kaip romaną apie dailininko gyvenimą su daugybe intriguojančių įvykių, kelionių, XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės Lietuvos menininko ir aristokrato aplinkos, buities, santykių detalių. Biografinę rekonstrukciją autorei palengvino lenkų kalba publikuotas keliatomis Ruszczyco dienoraštis, tačiau ji pateikė platų meninį, kultūrinį, socialinį jo foną. Knygos struktūrą sudaro biografiniai blokai: kilmė ir šeima, vaikystė Liepojoje ir Minske, studijos ir įtakos Peterburgo dailės akademijoje, kūrybinis darbas Bogdanovo dvare, dėstymas Krokuvos ir Varšuvos meno mokyklose, ir galiausiai Vilniaus periodas, suskaidytas pagal meninės veiklos sritis. Klasikinį chronologinį kūrybinės biografijos dėstymo metodą autorė derino su stilistine, ikonografine darbų analize, Ruszczyco meninius ieškojimus nušvietė to meto Rusijos, Lenkijos, Lietuvos, Vakarų Europos dailės kontekste. Kartu Andriulytė pateikė ir įtikinamą dailininko asmenybės raidos motyvaciją, parodė jos kaitą nuo susitelkimo į kūrybiškumą iki tautinės ir pilietinės tapatybės paieškų. Atsirėmusi į XX a. pabaigos Lietuvos istorikų tyrimus, autorė atskleidė dailininko mentalitetą, XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Lietuvos lenkų orientaciją, „krajovcų“ politinio sparno artumą dailininko pažiūroms.

Labiausiai mįslingas ir intriguojantis Ruszczyco biografijos faktas buvo sprendimas apsigyventi Vilniuje. Juk sulaukęs pripažinimo Lenkijoje ir Rusijoje, lenkų moderniojo dailės judėjimo „Sztuka“ vadovas, Varšuvos ir Krokuvos dailės mokyklų profesorius, kurio paveikslai rodyti reikšmingiausiose amžių sandūros parodose Europoje, jis 1908 m. atsisakė karjeros pasiekimų, aukštumų meno centruose. Ir įsikūrė Vilniuje, kultūriškai atsilikusiame, apleistame, provincialiame mieste kaip laisvas menininkas be jokios tarnybos. Kodėl? Vilnius Ruszczycui buvo daugiau negu miestas, tai buvo visa šalis, ne veltui autorė knygoje brėžia pagrindinę jo kaip „Vilniaus piliečio“ liniją. Knygos pavadinimui taikliai parinkta lotyniška frazė, jo išsakyta 1919 m. įkuriant Vilniaus mylėtojų draugiją: „Vilniaus pilietis esu“. Tokį Ruszczyco pasirinkimą, viena vertus, lėmė Vilniaus kaip istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės, karališko miesto reikšmė. Kita vertus, jį užbūrė, žavėjo vietos architektūros, meno paveldas, nes dailininkas subrendo retrospektyvizmo, rusų „Meno pasaulio“ grupės aplinkoje. Jos nariai labiausiai vertino istorinių stilių palikimą, mokėjo jį suprasti, mėgautis, panaudoti savo kūryboje, interpretuoti, studijuoti, rinkti, populiarinti. Andriulytė parodė, kad viskas, ką dailininkas kūrė Vilniuje, buvo susieta su jo praeities palikimu: kūrybos motyvai, temos, objektai.

Ferdynandas Ruszczycas „Tuštuma. Rudens vėjas“.

Ruszczyco bičiulis fotografas Janas Bułhakas yra patetiškai rašęs: „Ruszczycas atsikėlė į Vilnių ne tam, kad jame gyventų, bet tam, kad jam tarnautų“. Už šios retorikos slypėjo XIX–XX a. sandūros estetizmo, Europoje plitusio meno ir amatų judėjimo šūkis visą aplinką, žmogų supančią buitį persmelkti kūrybiškumu, meniškumu, grožiu. Istorinėje sostinėje Ruszczycas iš tiesų nustojo tapyti ir pasišventė miesto meninės kultūros kėlimui, visuomenės skonio ugdymui. Carinės priespaudos metais persekiojamas cenzorių, jis leido meno kultūros žurnalą Tygodnik Wileński, apipavidalino knygas, albumus, kūrė plakatus, smulkiąją grafiką, statė spektaklius ir kūrė scenografiją, organizavo parodas, – šios veiklos turinys buvo patriotinis. Po Pirmojo pasaulinio karo palankiai pasikeitus politinei situacijai, Ruszczycas tapo didžiausiu meno autoritetu mieste, dalyvavo Vilniaus universiteto atkūrime, vadovavo Dailės fakultetui, ugdė studentus, kūrė universiteto regalijas, apipavidalino katalikiškas iškilmes, užsiėmė taikomąja grafika, rūpinosi meno paveldu ir jo apsauga, organizavo reprezentacines parodas. Monografijos autorė preciziškai nušvietė kūrybos sritis, kuriomis užsiėmė dailininkas, ir visos jos buvo susiję su miesto istorinės atminties bei meninės kultūros ugdymu.

Ruszczyco kūrybą iki Pirmojo pasaulinio karo jau nagrinėjo lietuvių dailės istorikės (Jolita Mulevičiūtė, šio teksto autorė ir kt.), tad autorė rėmėsi jų tyrinėjimais, juos sintetino. O tarpukario laikotarpio Ruszczyco kūrybinės veiklos pristatymas ir interpretacija – tai naujas, originalus Algės Andriulytės įnašas į dailininko tyrimus. Laikotarpis, kai Vilnius priklausė Lenkijai, dėl geopolitinių priežasčių mūsų istoriografijoje ilgą laiką buvo ignoruojamas kaip svetimos, lenkiškos kultūros dalis. Andriulytė į tą epochą žvelgia ramiai (ramus, nuosaikus, išlaikytas dėstymo tonas būdingas ir visam knygos stiliui), be lietuviams įprasto politikavimo, okupacinės retorikos ir emocionalių nuoskaudų. Ji žiūri bešališkai, objektyviai, kaip tyrinėtoja, norinti pažinti, kas dėjosi Vilniaus meniniame, kultūriniame gyvenime anuomet. O XX a. trečiame dešimtmetyje Rusz­czycas kaip tik ir atsidūrė to gyvenimo epicentre. Jis tapo istorinės sensacijos, karališkųjų palaikų atradimo 1931 m. Katedros kriptoje liudytoju, fiksuotoju ir valdovų įvaizdžio kūrėju. Jis apipavidalino katalikiškas amžiaus iškilmes, Šv. Kazimiero relikvijų pagerbimą 1922 m., Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo vainikavimą 1927 m., suteikė šioms iškilmėms modernų vizualinį sprendimą. Autorė atskleidė ne tik Ruszczyco sumanymus ir jų įgyvendinimą, bet ir įtemptą religinį, politinį kontekstą, įvykių recepciją, visuomenės dalyvavimą juose ir kolektyvinius išgyvenimus. Taigi skaitydami knygą sužinome ne tik apie dailininką, bet išvystame svarbiausių tarpukario Vilniaus viešųjų renginių panoramą, susipažįstame su mums menkai pažįstama Vilniaus epocha. Knyga neabejotinai sudomins ne tik dailės mylėtojus, bet ir visus, kas domisi Vilniumi, jo istorija ir kultūra.

Ferdynandas Ruszczycas, „Žemė“.

Vertinga ir tyrinėtojams aktuali knygos dalis – Rusz­czyco tekstai, paskaitos, proginės kalbos, pirmą kartą išverstos į lietuvių kalbą. Jis buvo ne tik dailininkas, bet ir literatas, talentingai valdęs žodį, tad rašytinis palikimas sudaro reikšmingą kūrybinio palikimo dalį. Trumpuose eseistiniuose tekstuose persipina patetiška retorika, estetiniai samprotavimai, meno istorijos, ypač Vilniaus paminklų pažinimo pamokos, tautinio ir pilietinio sąmoningumo ugdymas, švietėjiški tikslai. Tai puikus neoromantizmo, nacionalinio romantizmo šaltinis; šaltinis, padedantis suvokti garsiąją genius loci sampratą, kurią pasigavo vėlesni Vilniaus paveldo tyrinėtojai.

XXI a. Vilniuje nėra jokio atminimo ženklo, paminklo, skirto didžiajam Vilniaus piliečiui Ferdynandui Rusz­czycui. Bet gal šiais probleminiais paminklų statybos laikais kapitalinė Andriulytės knyga ir yra geriausias paminklas kūrėjui? Tiesa, kaip ir kiekvienam paminklui, jam gali prikišti asmenybės išaukštinimą, kritinio santykio su asmenybe stoką. Kirba klausimai, ar tarpukariu Vilniuje Ruszczyco propaguotas retrospektyvizmas, pagarba tradicijoms, atsigręžimas į praeitį buvo tik pažangus reiškinys, ar jis nestabdė veržlaus meno judėjimo pirmyn? Ar Stepono Batoro universiteto Dailės skyriaus studentai ir dėstytojai besąlygiškai priėmė tokią profesoriaus orientaciją? Ar miesto meniniame gyvenime būta susidūrimų, polemikos, diskusijų su Ruszczyco pažiūromis? Tikėkime, kad būsimi tyrimai, skirti tarpukario Vilniaus meninei kultūrai, kuriais jau užsiima Algė Andriulytė, atsakys ir į šiuos klausimus.

Ferdinandas Ruščicas, Nec Mergitur.

Naujasis židinys