EPA nuotrauka

Vasara – atlaidų metas. Jau dabar galime stebėti įkarštį, su kuriuo žmonės juose dalyvauja. Įkarštis matomas ir iš skeptikų, kurie žvelgdami iš išorės mato tik besispraudžiančią žmonių minią. Mes, atlaidų dalyviai, pasitikime Bažnyčia ir jos siūlomomis tikėjimo praktikomis. Visgi neretai nutinka, jog ne tik mūsų kūnai, bet ir mintys pasimeta atlaidų spūstyje ir tampame tik besispraudžiančios minios dalimi. Kad neištirptume minioje, pravartu pasigilinti į tris dalykus, kurių kontekste atsiveria atlaidų esmė.

Šventumo siekis

„Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje“ (KBK 1471)

Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmę atleidimas. Laikinoji bausmė, kuri lieka po Susitaikinimo sakramento, yra natūrali mūsų veiksmų pasekmė. Dievas žmogui nekeršija, bausmė kyla iš pačios nuodėmės prigimties. Kiekviena nuodėmė yra nutolimas nuo Dievo. Mirtinoji nuodėmė užsitraukia amžinąją bausmę, nes nukerta gyvybinius syvus, be kurių negalime dalyvauti Dieviškajame gyvenime. Tačiau net ir lengvos nuodėmės nutolina nuo Dievo, nes mes nesveikai prisirišame prie kūrinių (KBK 1472). Šis prisirišimas reiškia, jog dalykai, kurie nėra to verti, tampa gyvenimo centru ir pagal juos rikiuojame kitus savo pasirinkimus. Jei mūsų gyvenimo centre yra noras būti pripažintam, tai kiti mūsų pasirinkimai bus priemonės šiam tikslui pasiekti.

Atlaido, kurį siekiame pelnyti, tikslas yra sugrįžti pas Dievą. Kai esame nesveikai prisirišę prie kūrinių, nesugebame Jo mylėti, nes mūsų meilė jau turi kitą objektą. Jei mūsų meilės objektas yra aplinkinių pripažinimas, mūsų mintys užimtos svarstymu, kaip mes atrodome prieš kitus, kas ką apie mus pasakė ir pan. Kaip sakė šv. popiežius Jonas Paulius II, kad galėtume mylėti, turime tapti laisvi. Kol netampame laisvi, negebame tinkamai mylėti nei Dievo, nei žmonių. Siekdami pelnyti atlaidą, mes prašome Dievo laisvės, kuri tarp kūrinių besiblaškančią širdį sugrąžintų pas Jį.

Šis tikslas galėtų būti įvardintas ir šventumo siekimu. Solemo benediktinių vienuolyno abatė Cécile Bruyère OSB taikliai apibrėžė šventumą per tobulumą: tobulumas yra kūrinio visiškas suderėjimas su Dievu, kiek kūriniui tai įmanoma. Siekdami pelnyti atlaidus, mes prašome Dievo sustyguoti mūsų išsiderinusius gyvenimus.

Atvirumas malonei

Atlaidą „gauna aiškiai nurodytomis sąlygomis tinkamai pasirengęs krikščionis“ (KBK 1471)

Kad pelnytume atlaidą, mes turime įvykdyti tam tikras sąlygas (atlikti išpažintį, sukalbėti maldas, dalyvauti šv. Mišiose). Galėtume paklausti, kuo bausmės už nuodėmes panaikinimas susijęs su atlaidui pelnyti įvardijamu darbų sąrašu? Be to, Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma, jog „atsivertimas, kilęs iš karštos meilės, gali taip išskaistinti nusidėjėlį, kad jam nebereikės atlikti jokios bausmės“.  

Mes nesame pirkliai, kurie derėdamiesi su Dievu siekiame pelno. Visgi pati Bažnyčia vartoja žodį nuopelnas. Bažnyčioje kiekvienas darbas vadinamas nuopelnu, jei daromas iš Dievo meilės: „Žmogaus nuopelnų šaltinis galiausiai yra Dievas, nes geri žmogaus darbai prasideda Kristuje iš Šventosios Dvasios įkvėpimo ir pagalbos“(KBK 2008). Pasak šv. Tomo Akviniečio, sąlygos, kurias turime atlikti, griežtai tariant, ne panaikina nuodėmės pasekmes, bet pakeičia prie to vedančią vidinę laikyseną. Atlaidą pelnome ne dėl to, kad esame verti, bet dėl to, jog tampame atviri Dievo veikimui. Malonė yra dovana, bet mums reikia būti atviriems, kad galėtume ją priimti.

Sąlygos, kurias turime atlikti – malda, išpažintis, dalyvavimas šv. Mišiose – yra ne mokestis už malonę, bet būdai, kuriais keičiasi širdies laikysena. Tai priemonės, kuriomis Bažnyčia kviečia atsiverti Dievo veikimui. Atlaidų vadove (EI, 20) randame, jog atlaidui pelnyti „reikia atsisakyti bet kokio prisirišimo prie bet kurios, kad ir lengvos, nuodėmės“. Argi ne paradoksalu, jog turime atsisakyti pančių, kai tuo pat metu esame jų supančioti. Kaip galime savo pastangomis atsisakyti to, kas mus laiko tvirtai surišęs?

Iš šio prieštaravimo tampa dar aiškiau, kad atlaidų gavimo sąlygos yra ne nuopelnai, bet keliai, kuriais Dievo meilės padedami artinamės prie Jo. Palinkdami prie Dievo per su meile išgyventus kentėjimus, išpažintį, maldas, Švč. Sakramento priėmimą, gailestingumo darbus mes tolinamės nuo nuodėmės, nes prisirišimo atsisakymas yra ne tik negatyvus veiksmas, bet tuo pat metu ir pozityvus ėjimas Dievo link. Tai kyla iš valios prigimties – valia visada ieško prisirišimo objekto ir, palinkusi į vieną, nutolsta nuo kito. Atlaidams gauti duodamos sąlygos yra ne darbai, kuriais pelnome malonę, bet tikėjimo, vilties ir meilės praktikos, kuriomis artinamės prie Dievo. Per šias praktikas Dievas sugrįžta į mūsų gyvenimo centrą.

Šventųjų bendravimas

Atlaidas suteikiamas „tarpininkaujant Bažnyčiai, kuri, būdama Atpirkimo vaisių dalytoja, turi galios skirstyti ir suteikti atsilyginimo malonę iš Kristaus ir Jo šventųjų nuopelnų lobyno“ (KBK 1471).

Atlaidai yra viena iš tikėjimo į šventųjų bendravimą išraiška. Pal. popiežius Paulius VI apaštalinėje konstitucijoje „Indulgentiarum Doctrina“ rašė, jog „kiekvieno Dievo vaiko gyvenimas Kristuje ir per Kristų yra susietas nuostabiais saitais su visų kitų brolių krikščionių gyvenimu antgamtinėje mistinio Kristaus kūno vienybėje tartum viename mistiniame asmenyje“. Su šventaisiais per Kristų mes gyvename viename mistiniame asmenyje, esame sujungti vieno gyvenimo. Tad, kaip rašoma Katekizme, siekdami šventumo, nesame vieniši. Būdami Kristaus kūno nariai, mes gauname dalį iš šventųjų surinkto nuopelnų lobyno.

Mums yra slėpinys, kaip tiksliai galime turėti dalį kito nuopelnų. Bet taip pat žinome, jog nuopelnai yra iš Dievo meilės daromi darbai, kuriais statomas mistinis Kristaus kūnas. Kaip nuodėmė turi pasekmes ne tik pačiam nusidėjėliui, bet ir aplinkiniams, taip ir mūsų gyvenimus paliečia kitų darbai ir kentėjimai atlikti iš Dievo meilės.

Kaip sako Cécile Bruyère OSB, šventieji gimsta iš šventųjų. Kadangi Kristus meldėsi prieš pasirinkdamas mokinius, galime sakyti, jog apaštalai iš tiesų yra Kristaus maldos vaikai. Taigi tampa aiškiau, kodėl Bažnyčia kviečia melstis už mirusiuosius ir pelnyti už juos atlaidus. Tiek gyvieji, tiek mirusieji yra Mistinio Kristaus kūno nariai. Kadangi visi esame sujungti viena Kristaus gyvybe, toks menkas dalykas kaip laikas mūsų bendravimui nėra kliūtis.

Prisilietimas per tikėjimą

Praeito sekmadienio Evangelijoje girdėjome apie kraujoplūdžiu sergančią moterį, kuri išgijo prisilietusi prie Jėzaus apsiausto. Jėzus paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: 'Kas mane palietė?'“ (Mk 5, 31). Minios spūstyje daug žmonių lietėsi prie Kristaus, bet tik vienos moters prisilietimas buvo atviras malonei. Kaip sako šv. Jonas Chrizostomas, moterį išgydė ne apsiausto kraštelis, bet jos vidinė laikysena.