Unsplash.com nuotrauka

Straipsnis spausdinamas iš ketvirtojo 2018 m. žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio.

Martha Nussbaum knygoje Pyktis ir atleidimas prisimena dvi nepaprastai svarbias Aischilo Orestėjos pabaigoje įvykstančias veikėjų pasaulio pertvarkas/transformacijas, kurias V a. pr. Kr. Atėnų žiūrovai atpažintų kaip fundamentaliai perstruktūruojančias jų pačių pasaulį.

Viena iš tų transformacijų yra tikrai gerai žinoma. Toje transformacijoje Atėnė įkuria teisines institucijas, kurios pakeičia ir užbaigia regimai begalinį kraujo keršto ciklą. Ji pertvarko teismą, kuriame įtvirtina argumentavimo ir įrodymų vertinimo procedūras, nustato, kad teisėjas bus trečia – ir nesusijusi – šalis, teisme dalyvaus iš Atėnų piliečių sudaryta žiuri, o svarbiausia, ji paskelbia, kad nuo šiol kraujo kaltė bus atperkama pagal įstatymą, o ne šaukiantis erinijų (gr. eρινύες – keršytojos), senovės keršto dievaičių. Bet – o čia ir slypi ta garsioji atėniečių bendruomenės transformacija – erinijos nėra tiesiog išvaromos ar sunaikinamos. Atėnė įkalba erinijas prisijungti prie miesto ir jas po juo apgyvendina, mat deivė pripažįsta erinijų svarbą toms pačioms teisinėms institucijoms ir miesto sveikatai ateityje.

Nussbaum aprašo ir antrą – žymiai rečiau aptarinėjamą transformaciją – pačių erinijų natūros ir elgesio pokytį, kaip jos pasikeičia tapusios eumenidėmis. Trilogijos trečios dramos įžangoje erinijos kelia pasišlykštėjimą ir pasibaisėjimą. Apolono žynė, pitija, jau sena moteris, vos jas pamačiusi pabėgo griuvinėdama ir klupinėdama (Eumenidės, 35–38). Šiek tiek vėliau Apolonas jas apibūdina kaip vemiančias juodą kraują, kurį jos sugėrė iš nukautų žmonių (183–184). Jos užgimusios, jis sako, tik piktam (72). Jos priklauso vietai, „kur galvos pjaunamos žmonėms, kur jaunus romija, nupjausto galūnes, kur muša akmenim, kur ant kuolo užmauti gailiai dejuoja žmonės“ (185–190).

Anot Nussbaum, aprašomos erinijos elgiasi, dejuoja ir net kvepia (apvirškintu krauju) lyg laukiniai ar sulaukėję šunys. Nepakeistos tokios erinijos negali būti teisinės sistemos ir visuomenės, kuri pasiryžusi vadovautis įstatymais, dalimi. Teisingumas negyvena laukinių šunų narve. Bet Atėnės įkalbėtos, erinijos patiria fantastišką transformaciją, jos pasikeičia neatpažįstamai, netenka savo ankstesnės šuniškos savasties. Savaime suprantama, tokia vidinė transformacija neįmanoma be išorinių pokyčių. Procesijoje erinijos eina stačios, tarnaitės jas pagerbia purpuriniais drabužiais. Erinijos – jau nebe žvėrys, o didžios viešnios, dukterys nakties, apsigyvenusios žemės gilumose didingose, kur atėniečiai pasižada nenustosią siųsti dovanų ir maldų. Transformacija yra tokia visaapimanti, kad net jų vardas pasikeičia: erinijos nuo šiol yra eumenidės (gr. eὐμενίδες – maloningosios).

Pastarąjį pusmetį mes stebime atvirkštinę – ir ne menkesnę – transformaciją. 2017 m. spalį, vis plečiantis Harvey Weinsteino katalizuoto skandalo raibuliams, socialiniuose tinkluose stačiai, kaip dabar mėgstama sakyti, virusiniu būdu išplito #metoo grotažymė. (Nenutuokiantiems, apie ką kalbama, užtenka tiesiog žinoti, kad Weinsteinas yra holivudinė buvusio Seimo nario Kęstučio Pūko versija. Išgarsėjo tas kino industrijos judintojas ir drebintojas lygiai dėl to paties – dėl seksualinio priekabiavimo prie moterų.)

Nors Weinsteino nuodėmės išaiškėjo nemenka dalimi dėl to, kad į #metoo atsiliepė nuo jo nukentėjusios moterys, kurios pasidalino savo liudijimais, neverta pasiduoti pagundai aširgininkų fenomeną priimti be refleksijos. Tik su #metoo yra viena problema: fenomeno dekonstravimas, svarstymas apie jo turinį dažniausiai priimamas kaip negrabi kaltinamųjų apologija arba netgi kaip bandymas suniekinti nukentėjusiųjų traumines patirtis, nutildyti liudytojų balsus, o iš to plauktų, kad #metoo analizė savo prigimtimi yra giliai neetiškas veiksmas. Bet kaip taip gali būti? Kaip analizė – net ir kritinė – gali būti neetiška? Vien toks manipuliavimas etiškumu pats savaime yra pakankama priežastis pažiūrėti į aptariamą dalyką atidžiau.

Filosofė Nida Vasiliauskaitė savo tekste „Kaltumo prezumpcija“ klausdama, ką dabar daryti su tais, kurie, tarkime, yra kalti, vaizdžiai aprašo kraujo troškimą, eumenidžių virsmą erinijomis: „Tai gal reputaciją pagaliau grąžins ilgi metai kalėjimo? Ne, kas gi po kalėjimo grįžta „kaip naujas“. O jei, pavyzdžiui, kaltinamasis keliais eitų mušdamasis į krūtinę aplink miestą, raudamasis plaukus, galvą barstydamas pelenais, raudodamas, žemę rydamas? Kiekvienas gudrus suvaidinti niekingą dramą! O jei dar ir akis išsidurtų ir charakiri pasidarytų? O jei?.. Ne, joks „jei“ nebepadės – ši logika trokšta, kad bausmė būtų begalinė, o kančios nusidėjėlį kamuotų, kol pragaras tvers. Gero žmogaus logika. Jaut­raus žmogaus. Teisingo“.

Kaip giliai ir tiksliai Vasiliauskaitė savo įžvalgoje užčiuopia reikalo esmę, galime įsitikinti pasiklausę pačių žmogaus teisių aktyvistų. Jūratė Juškaitė, Lietuvos žmogaus teisių centro (LŽTC) komunikacijos vadovė ir manoteises.lt puslapio vyr. redaktorė, LŽTC feisbuko profilyje po vienu iš įrašų š. m. kovo 12 d. pakomentavo (kalba netaisyta): „priminsiu, kad ne visi nusikaltimai yra BK [baudžiamojo kodekso, – aut. past.] [...] objektas tiek dėl savo sunkumo, dėl to, kad baudžiamasis persekiojimas turi senaties terminą. Nepaisant to, visuomenės interesas juos išsiaiškinti ir nubausti galimai prasižengusius asmenis – toks pat svarbus. Tad šitos frazės kartojimas apie neva teismus, vykdančius teisingumą tose srityse, kuriose jie neturi tam įgaliojimų, yra absoliučiai bergždžias“.

Kitaip tariant, yra labai aiškiai formuluojamas siekis įtariamus nusižengimu persekioti neribotą laiką, neribota apimtimi ir net ten, kur „teismai neturi įgaliojimų“. Argumentuojant visuomenės interesu, norima prisiimti teisę spręsti, kas vertas pilietinių teisių, o kas – ne; kas vertas teisės į teisingą procesą, o kas – ne. (Ta smulk­mena, kad deklaruojami tikslai – antikonstituciniai, LŽTC atstovų ir #metoo aktyvistų nė kiek netrikdo, nors Konstitucijos 109 straipsnis sako, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.)

Čia ir dabar prieš pat mūsų akis vyksta jau nebe Orestėjos veikėjų, bet jau mūsų pasaulio regresinė transformacija, o viešojoje erdvėje sklinda lengvai švinktelėjęs apvirškinto kraujo – erinijų – kvapelis.

Pirma, kuriama susidorojimo be teismo, teismų apėjimo infrastruktūra1. Kas gali paneigti, kad aukštą socialinį statusą turinčių taikinių (profesorių, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų, mokymo įstaigų vadovų, politikų) egzekucija šiame kontekste yra viso labo tik priemonė. Ta priemonė komplementari Nacionaliniams lygybės ir įvairovės apdovanojimams. Tikslas – turėti pakankamai politinės galios ir socialinio svorio, kad viena ištara sunaikintų arba sukurtų žmones, nutrenktų juos į Hadą arba iškeltų į Olimpą2.

Antra, šitoks susidorojimo, šitoks galios teisti mechanizmas leidžia #metoo paversti viešųjų ryšių ir/arba politinės inkvizicijos įrankiu. Nepatinka politinės partijos lyderis? Įstatymo projekto rengėjas? Eime, paieškokime, gal paauglystėje kokią merginą buvo už krūties paėmęs. O net jei ir nepaėmęs, gal kokia pakankamai ant jo pyksta? Nesvarbu net dėl ko. O jei tai šventasis ir jokios ant jo pykstančios moters nėra, juk vis viena galima parašyti. Gal kaip tik po aprašymo ta nukentėjusioji ir atsiras?

Tiksliai kaip šitoje istorijoje: „Tą pat akimirką pažinau jį iš aprašymų. [...] Širdis ėmė daužytis it patrakusi, ir tikriausiai būčiau nualpusi, bet mane tarytum kas surakino. [...] Iš siaubo negalėjau nei pajudėti, nei žodžio ištarti. Pašaipiai išsivėpęs, jis viena ranka suėmė mane už peties ir, tvirtai laikydamas, atsmaukė mano marškinių apykaklę, sakydamas: „Pirmiausia po visų vargų šiek tiek atsigaivinsiu. Būk rami, ne pirmą ir ne antrą kartą tavo venos malšina mano troškulį!“ Keista, bet niekaip negalėjau jam sutrukdyti. Tikriausiai kai jis prisiliečia prie savo aukos, pradeda veikti kažkokie kerai. Dieve mano, Viešpatie aukščiausias! Pasigailėk manęs! Jis prilipo savo dvokiančiomis lūpomis prie mano kaklo!“ (Bram Stoker, Drakula, iš anglų kalbos vertė Kęstutis Šidiškis, Vilnius: Amžius, 1992, p. 221.)

Trečia, natūraliai kyla klausimas: o koks yra politinis tikslas tų, kurie #metoo naudoja kaip inkvizicijos įrankį?

Klausimas nėra paprastas, kadangi susidorojimą kurstantieji dažniausiai savo tikslų tiesmukai nedek­laruoja, jie patys net nebūtinai turi būti dėmesio centre. Apie turėtus tikslus galima spręsti nebent post factum, kai jau nusėda dulkės, kai jau nurieda galvos ir persiskirsto galių pusiausvyra (čia bendresnio pobūdžio pastebėjimas, galiojantis ne vien Lietuvos politiniams procesams). Gandas skelbia, kad Vilniaus dailės akademijos skandalo atveju tikslas buvo nuversti VDA vadovybę ir kartu pademonstruoti judėjimo politinės galios raumenis3. Neatmestina ir tai, kad #metoo yra ir viena iš priemonių Stambulo konvencijos ratifikavimui paskatinti. Toji konvencija savo ruožtu pastiprintų aširgininkų politines pozicijas. Pavyzdžiui, kokį statusą po konvencijos ratifikavimo turėtų viešai išsakomos abejonės pačios konvencijos ar #metoo reikalingumu ir nauda? „Kenkimo tarptautiniams šalies įsipareigojimams“, – ironizuodama atitaria filosofė Nida Vasiliauskaitė.

Būtent todėl #metoo yra žingsnis į priekį ir visa civilizacija atgalios. Net jeigu #metoo deklaruojami tikslai ir yra kilnūs, pats judėjimas yra tironiškas, jis atmeta argumentavimo ir įrodymų vertinimo procedūras, sumenkina teisines institucijas, atmeta teismą, o kaltė atperkama šaukiantis erinijų. Šitai stipriai apardo Atėnų ir Romos paveldą, be kurio apskritai neįmanoma Vakarų civilizacija.

pexels.com nuotrauka

Paulas Shanley, kunigas iš Bostono, 2005 m. buvo nuteistas už praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje įvykdytus seksualinius nusikaltimus. Atlikęs teismo paskirtą bausmę ir kalėjime praleidęs dvylika metų, 86-erių Shanley už gerą elgesį trejais metais anksčiau buvo paleistas į laisvę. Įvykį plačiai nušvietė JAV žiniasklaida. Buvo reikalaujama kunigo nepaleisti į laisvę. Vėl iš naujo buvo smulkmeniškai išnarstytas žmogaus gyvenimas, jo nuodėmės; ištirta, kur jis gyvens po kalėjimo, paskelbtas adresas, įdėta namo nuotraukų; iš nukentėjusių ir nenukentėjusių žmonių buvo imti interviu, žurnalistai nepatingėjo net pasikalbėti su kaimynystėje veikiančia vaikų šokio studija, kuri pažadėjo įrengti state of the art (pačią naujausią ir geriausią) apsaugos sistemą ir nustatyti tvarką, kad kiekvienas vaikas išeitų tik lydimas suaugusiojo.

Visiškai aišku, kad visi žmonės, su kuriais buvo kalbėta, kurie tai viešino ir kurie plėtojo šią istoriją, yra geri, jautrūs ir teisingi. Jie... tik neleidžia buvusiam kunigui, jau atsakiusiam už savo veiksmus įstatymo numatyta tvarka, ramiai numirti.

Kodėl?

Suprantant, kad išprievartavimas yra seksualinis smurtas ir nusikaltimas, įrodomas ir baudžiamas įstatymų numatyta tvarka, kyla klausimas: kaip taip nutinka, kad seksualinio pobūdžio nusižengimams nėra nei senaties, nei adekvačių bausmių, nei pakankamos atgailos? Kas katalizuoja seksualinių skandalų medžioklę?­

Jungtinių Amerikos Valstijų atveju šitai galima paaiškinti kaip sinerginį dviejų procesų ryšį: pirma, protestantiškas puritonizmas vis dar išlaikęs aistrą kariauti su nuodėminga žmogaus prigimtimi4; antra, amerikietiškoji liberali kairė entuziastingai praplečia ir dehierarchizuoja nuodėmes. Rezultatas – ypatingo toksiškumo kultūrinis marmalas, kuris sėkmingai importuojamas į Lietuvą madingų akademinių temų, žmogaus teisių problematikos, projektinės veiklos ar paprasčiausios popkultūros pavidalu.

Puritonizmo santykis su amerikiečio savastimi yra plačiai ir giliai aptartas (žr. Sacvan Bercovitch, The Puritan Origins of the American Self, 1975). Šiame kontekste gal tik svarbu žinoti, kad už seksualinio pobūdžio nusižengimus puritonai bausdavo ypač griežtai, o tokie nusižengimai kaip sodomija apskritai buvo dažnai baudžiami mirtimi. 1850 m. išleisto Nathanielio Hawthorne‘o romano Raudonoji raidė herojė Hester Prynne privalo segėti raudoną raidę „A“. Tai jos – šlykščios ir niekingos svetimautojos – gėdos ženklas (angl. „svetimavimas“ yra adultery). Ji taip pat iš esmės yra atskirta nuo savo bendruomenės. Žinoma, romanas Raudonoji raidė nėra rimtas istorinis šaltinis. Čia veikiau svarbu atmosfera, to meto laiko dvasia, kaip tada buvo suvokiami santykiai tarp žmonių ir su savimi.

Amerikietiškoji kairė kur kas mažiau tyrinėta, ypač menkai nagrinėtos jos teorinės implikacijos iš moralinės teologijos perspektyvos. Bet aišku viena: kad ir kokia būtų nuodėmės doktrina, dehierarchizavus nuodėmes, prapuola bet kokia distinkcija tarp materia levis ir materia gravis, tarp lengvų ir sunkių nuodėmių. Neegzistuojant hierarchijai, lengvas pliaukštelėjimas per užpakalį yra lygiai tokio pat sunkumo seksualinis išpuolis kaip ir išprievartavimas su sunkiu kūno sužalojimu. Abu scenarijai vienodai pagimdo rape survivor.

Toks kategorinių ir hierarchinių ribų ištrynimas nestebina. Postmodernistams nepatinka hierarchijos. Jų akimis žiūrint, vienintelė hierarchijų funkcija yra suteikti galią tiems, kurie yra hierarchijos viršūnėje. Šiame kontekste #metoo vertintinas tik kaip dar vienas užslėpto kultūrinio karo frontas5. Mes, visuomenė, tame kare mokame siaubingą kainą: kiekviena vertybių sistema irgi yra hierarchija, tad atmetę hierarchijas, atmetame ir vertybių sistemas. (Ironiška, bet tai reiškia, kad būtent iš kairės ateinantis karas prieš hierarchijas paskatina dešiniųjų politikų mantras apie „vertibes“. Politikai paprasčiausiai tesiūlo tai, ką jie jaučia, kad balsais pirks rinkėjai – ne daugiau.)

Hierarchijų ir kategorinių ribų ištrynimas yra tik vienas iš filosofinių #metoo ingredientų. Kitas ne mažiau svarbus dėmuo yra tapatybės politika. Galima argumentuoti, kad būtent trečios bangos feminizmas, sukūręs silpną, trapią, gležną moterį, kurią kartu guodžia, kad „tu esi gera tokia, kokia esi“, „ne, tau nereikia būti stipresnei, tai kiti tave turi saugoti“, ir yra atsakingas už tai, kad dviprasmiškoje situacijoje atsidūrusios moterys nežino, kad jos visiškai įgalios bent jau pasakyti „ne“, ką ir kalbėti apie antausio skėlimą, o šitai net XX a. pradžioje gūdaus patriarchalinio kaimo lietuvė padarytų be didelių skrupulų.

Jei pirmoji feminizmo banga pagimdė moterį-pilietę, o antroji feminizmo banga pagimdė moterį-aš-irgi-galiu, tai trečioji feminizmo banga pagimdė moterį-auką6. Šita moteris-auka yra nepajėgi apsiginti pati, tad #metoo kartu funkcionuoja ir kaip socialinis bei seksualinis skydas. Bet tai reiškia ir štai ką: budri visuomenės akis turi stebėti kiekvieno žmogaus seksualinį gyvenimą, tas gyvenimas iš esmės tampa viešas, o jau kartą prasižengęs turi būti stebimas su dešimteriopai didesniu intensyvumu. Taip trečios bangos feminizmas kuria fukoistinį groteską.

Michelis Foucault klausė, kaip nutiko, kad seksas yra viena iš mus paaiškinančių dėlionės detalių. Kaip taip yra, kad jame slypi tiesa apie mus pačius? Atsakymas yra susijęs su tuo, kokį santykį seksas turi su galia ir žiniomis. Foucault kritikuoja „teisiškai-diskursyvią“ galios sampratą kaip kažką, kas paprasčiausiai slopina ir riboja, visada įgydamas (pseudo-)įstatyminę formą. Jis teigė, kad sekso galia yra tokia pat produktyvi kaip ir represinė, ji yra daugialypė ir visur esanti. Galia yra visur ir veikia visomis kryptimis. Tada seksualumas nėra tai, ką galia represuoja, bet pats savaime yra galios laidininkas.

Panašu, kad šią pamoką #metoo judėjimas giliai internalizuoja, jis godžiai, pilna sauja griebia seksualumo kontrolę, jis griebia galią – viršteisinę, politinę, socialinę. Moterys ir jų patirtys čia tėra tik įrankis. Kuo labiau bejėgė ir beginklė yra moteris, tuo daugiau galios įgyja jos tariami gynėjai.

Mūsų akyse kuriama ir plėtojama žmogaus teisių industrija (Vilniaus moterų namai netgi sugalvojo terminą „moters žmogaus teisių“), kurios vienas iš produktų yra seksualinė kontrrevoliucija. Ta kontrrevoliucija Vakarų visuomenę grąžina į padėtį prieš seksualinę revoliuciją, bet su vienu labai svarbiu skirtumu – pagrindiniu seksualinio elgesio vadovu ir arbitru yra nebe paprotinė teisė, bet socialine inžinerija užsiimantys #metoo architektai. Nebėra moralės normų ir bendro etoso, liko arbitralios ir subjektyvios impresijos, kurios tampa naujos visuomenės pagrindu. Haroldas J. Bermanas rašė, kad Viduramžiais įvykusi teisinės bazės revoliucija buvo Vakarų pagrindas. #metoo pergalė reikštų žengimą anapus to, ką mes suprantame kaip Vakarų visuomenę, ir dar daugiau – tai reikštų žengti anapus to, kas įgalino paties #metoo judėjimo atsiradimą.


1 Ši ekstrateisinė priežiūros sistema numato ne tik neribotą ir nesibaigiančią bausmę už teisiškai neegzistuojančius nusižengimus, bet net ir tai, kad pastarųjų buvimo fakto pagrįsti ir įrodyti nebereikia – pakanka „aukai prabilti“. Jos parodymų automatiškai ir besąlygiškai nepriimti kaip visos Tiesos („aukos kaltinimas“) jau savaime yra nusikaltimas.

2 Pavyzdžiui, šių metų sausio pabaigoje Nacionaliniame dramos teatre labai rimtai buvo diskutuojama tema „Po #metoo: ką darysim su meno kūriniais?“ Buvo galima pasigesti tik svarstymų, ką dabar daryti su pačiais premijų laureatais – gal sudeginti?

3 Nėra kaip svarstyti, ar buvo tas seksualinis priekabiavimas, ar nebuvo; adekvataus teisinio tyrimo taip ir nesulaukėme.

4 Dar visai neseniai 18 JAV valstijų labai rimtai buvo draudžiamas oralinis seksas.

5 Esama ir kitų frontų. Pavyzdžiui, yra kovos prieš kompetencijas frontas. Pripažinę, kad vieni žmonės yra kompetentingesni nei kiti, turėtume pripažinti ir tai, kad egzistuoja valdžios žinojimo hierarchijos. Bet jei visos hierarchijos yra galia, jei bet kokia galia korumpuoja ir jei bet kokia korumpuota galia yra tironija, tai turime atmesti kompetencijų hierarchiją kaip amoralią.

6 Sėkmingai gimdo ir vyrus-aukas. Norvegijoje plačiai nuskambėjo atvejis, kai Nordalas Haukenas, kuris save apibūdina kaip „jauną kairiųjų socialistų partijos narį, feministą ir antirasistą“, buvo užpultas savo paties namuose ir išprievartautas pabėgėlio somaliečio. Esmė čia ne ta, kad jį išprievartavo somalietis, bet kas vyksta po išprievartavimo. Jis rašo, kad kai jau somalietis buvo nubaustas, iš palengvėjimo apsiverkė, bet dabar jaučiasi kaltas, kad užpuolikas bus deportuotas atgal į Somalį, kur esą jo laukia ganėtinai miglota ateitis. Kitaip tariant, jis jaučiasi kaltas, kad suveikė jį patį ginantys įstatymai; žr. https://www.nrk.no/ytring/jeg-ble-voldtatt-av-en-mann-1.12852714.

Naujasis židinys