Kompozitorius Dominykas Digimas. Gedimino Šulco nuotrauka.

Tęsiame videolaidų ciklą „Jaunieji menininkai“, skirtą į kūrybos kelią įžengiantiems mūsų menininkams.

Ar kada nors klausėte miesto garsų apie nieką daugiau negalvodami? Tai padaryti rekomenduoja jaunosios kartos kompozitorius DOMINYKAS DIGIMAS. Per Lietuvos kompozitorių sąjungos apdovanojimus 24 metų kompozitorius susižėrė viską, ką tik jaunas kūrėjas galėtų susižerti: buvo paskelbtas metų jaunuoju kompozitoriumi, pelnė premiją už kūrinį „no sense“ kameriniam orkestrui, taip pat publikos simpatijų prizą.

D. Digimas tvirtina: „Yra toks mitas, pasakymas, kad blogi atlikėjai tampa kompozitoriais, o blogi kompozitoriai tampa muzikologais – tai kol kas iki muzikologo nepriėjau, bet atsitiko taip, kad man nelabai sekėsi groti, ir kartais grojant tuos kūrinius, kurie yra privalomi, norėdavosi kažkaip kitaip pabandyti išnaudoti instrumentą, ką nors savo pagroti, tai turbūt taip ir nukrypo dėmesys labiau į kūrybinę pusę.“

Kompozitoriaus D. Digimo kūriniams būdinga askezė – jie niekada nėra perpildyti medžiaga, ją lydi sukauptumas. Iš dalies jo kūrinius galima įvardyti kaip intravertiškus, jie verčia pasinerti į savianalizę ir skandina subjektyviuose apmąstymuose. 

Savita ir vyraujanti D. Digimo muzikos melancholija kuriama įvairiomis priemonėmis – kai kur pasigirsta japoniško tradicinio instrumento šo garsai, imituojami akordeono, kitur ji įkvėpta miesto garsovaizdžių ir dvelkia vienatve. Dominykas dažnai leidžiasi į garsinius pasivaikščiojimus: tiesiog eina gatvėmis, vydamas visas mintis šalin, ir klausosi atsitiktinės miesto muzikos, susipynusių miesto garsų, nesiedamas jų su esamais objektais. 

„Kiekvienas miestas turi savo garsovaizdį, ir, jeigu kalbame apie Vilnių, tai įsivaizduojame Senamiestį. Ir kadangi turime tikrai nemažai bažnyčių, maldos namų, vaikščiodami galime išgirsti varpus, – videoreportaže svarsto kompozitorius. – Vilniaus senamiesčio garsas susijęs su varpais, ir tas varpo dūžis irgi nėra paskiras garsas. Kai suskamba varpas, suskamba begalė jo obertonų. Ir tie varpai skirtingi, skirtingi jų dydžiai, konstrukcijos, galima vaikštant palyginti vienos bažnyčios garsą su kitos. O cerkvių varpai yra visiškai kitokie. Varpai sudaro didelę dalį Vilniaus senamiesčio garsų.“

Gedimino Šulco nuotrauka.
Gedimino Šulco nuotrauka.
Gedimino Šulco nuotrauka.
Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Gediminas Šulcas, Gabija Lunevičiūtė.