Lietuvos karaliaus Mindaugo portretas. Autorė Lina Kalinauskaitė

Apie Lietuvos istorijos prarastas raidos galimybes, nutrūkus karaliaus Mindaugo pradėtajai karališkajai dinastijai, kalbamės su istoriku, humanitarinių mokslų daktaru LIUDU JOVAIŠA.

Kodėl Mindaugui buvo svarbu tapti karaliumi? Kokiomis aplinkybėmis jis buvo karūnuotas?

Galbūt Mindaugas suprato, kad karaliaus titulas buvo reikšmingas, siekiant tapti visateisiu nariu to laikmečio krikščioniškosios bendrijos šeimoje. Žiūrint iš krikščioniškos pozicijos, tuo metu, kai dar nebuvo nustatytas sakramentų skaičius, valdovo karūnavimas buvo per vidurį tarp sakramento ir sakramentalijos. Svarbią karūnacijos dalį užėmė bažnytinės apeigos – karūnos uždėjimas ir patepimas šventaisiais aliejais, VIII amžiuje pradėtas praktikuoti frankų valstybės karalių, kuriuos vainikavo popiežiai. Tokio sakramentinio patepimo neturėjo kiti valdovai. Tai buvo aukščiausias monarcho rangas.

Neaišku, kur turėjo būti pagaminta karūna, skirta Mindaugui, kadangi tuo metu pakako tik popiežiaus leidimo vainikuotis karaliumi. Pasak vienos hipotezės, karūna galėjo būti pagaminta Rygoje. Kadangi karūną Mindaugas gavo tarpininkaujant Livonijos ordino riteriams, manoma, kad ją ant Mindaugo galvos galėjo uždėti Livonijos ordino magistras, o Kulmo vyskupas turėjo atlikti sakramentinį patepimą. Žinoma, kad apeigose dalyvavo keli dominikonai ir pranciškonai.

Žinios apie vainikavimą mus pasiekė iš vieno iš Mindaugo dovanojimų, skirtų Livonijos ordinui. Jų išlikę šeši, tačiau tik pirmasis laikomas autentišku. Dėl kitų dovanojimų istorikai nesutaria: vieni mano, kad jie sufalsifikuoti ordino, siekiant pagrįsti pretenzijas į lietuvių žemes, kitų nuomone, dalis dovanojimų yra autentiški, dalis – ne. Dėl pirmojo dovanojimo, įteikto ordinui Mindaugo vainikavimo dieną, ginčų nekyla. Mindaugas buvo dėkingas ordinui, su kurio pagalba jis buvo pristatytas krikščioniškoje Vakarų Europoje. Be palydos, be žmonių, mokančių kalbą, išmanančių Bažnyčios vidinį funkcionavimą, Mindaugas nebūtų galėjęs tapti karaliumi. Jo pasiuntinys, Neries žemių kunigaikštis Parbus nuvyko kartu su Livonijos ordino riteriais į Milaną, kur susitiko su popiežiumi. Popiežius pasiuntiniams davė šešis dokumentus, tarp jų – ir leidimą vainikuotis karaliumi. Tas tam tikrų žemių dovanojimas Livonijos ordinui turėjo būti surašytas iš anksto, parašant, kad tai įvyko vainikavimo dieną – 1253 metų liepos mėnesį. Vieta, skirta nurodyti dienai, taip ir liko neužpildyta, kas dažnai pasitaikydavo to meto raštininkams, pamirštantiems užpildyti tuščius tarpus.

Karaliaus Mindaugo ir Karalienės Mortos paminklo maketas (skulptorius – Vidmantas Gylikis), bistrampolis.lt nuotr.

Liepos 6 d. išskaičiavo prof. Edvardas Gudavičius. Pažiūrėjęs į Mindaugo gyvenimo ir veiklos kalendorių, jis pamatė, kad 1253 metų rugpjūčio mėnesį Mindaugas vyko į karo žygį. Tad labiau tikėtina, kad vainikavimas vyko liepos mėnesio pirmoje pusėje. Vainikavimas turėjo įvykti sekmadienį – o sekmadieniai tų metų liepą buvo liepos 6 ir 13 dienos. Tad galiausiai buvo sutarta vainikavimo data laikyti liepos 6 dieną.

Ypatinga popiežiaus dovana buvo paskutinis Šv. Tėvo Inocento IV pasiūlymas karūnuotis Mindaugui ir kaimyninės Haličo žemės kunigaikščiui – karalysčių skaičius to meto Europoje jau buvo susiformavęs. Deja, šios dvi paskutinės karalystės nebuvo realizuotos, kadangi abiejų karalių įpėdiniai netapo Vakarų krikščionimis. Lietuva jau niekada nebetapo karalyste.

Kas turėjo tapti Mindaugo įpėdiniu?

Žinoma, kad Mindaugas buvo nužudytas kartu su savo sūnumis Rukliu ir Rupeikiu. Taip pat žinome, kad jis iš popiežiaus Aleksandro IV gavo leidimą vainikuoti karaliumi vieną savo sūnų. Mindaugas sudarė pagrindus formuotis dinastiniam paveldimumui. Mes nežinome, kuris jo sūnų turėjo perimti sostą. Spėjama, kad tai turėjo būti vienas Mindaugo jaunesniųjų sūnų, kadangi Vaišvilkas, gimęs iš pirmosios Mindaugo santuokos, buvo stačiatikių vienuolis.

Kur palaidotas Mindaugas? Viena versijų teigia, kad jo palaikai ilsisi Latgaloje, po Agluonos bazilika. Kiek šis spėjimas turi pagrindo?

Ši versija remiasi vėlyvu liudijimu, užfiksuotu XVII a. kronikoje. Sunku pasakyti, kiek šis liudijimas turi pagrindo. Iš to jau yra gimę daugiau pasakojimų, populiarių Latvijoje, kad neva Mindaugas vykęs pas Mortą, tad jiems abiem vėliau buvęs pastatytas paminklas. Teigiama, kad Morta buvusi latgalė, kas yra netiesa. Mindaugo nužudymo metu Morta jau buvo mirusi.

Dinastija nutrūko, o kitiems Lietuvos valdovams karaliavimas nelabai rūpėjo?

Visi Lietuvos valdovai nuo Vytenio iki Kęstučio ir Algirdo, išskyrus nebent Jaunutį, bent kartą buvo išreiškę norą karūnuotis. Neaišku, kiek tos intencijos buvo tikros, o kiek tai buvo tik noras laimėti atokvėpio, atvangos, kovojant su vokiečių ordinu. Tuo tikrai pasinaudojo kunigaikštis Gediminas, sužaidęs tokia korta ir laimėjęs ketverių metų paliaubas.

XIV a. Lietuva jau rengėsi krikštui, tik buvo neaišku, kur pasuks: į Rytų ar Vakarų krikščionybės pusę. Kas priėmė galutinį sprendimą apkrikštyti Lietuvą?

Didysis kunigaikštis Jogaila buvo tas valdovas, kuris nulėmė Lietuvos religinį ir civilizacinį lūžį. Jis tapo ir Lenkijos karaliumi, realizavęs Krėvos sutarties metu duotą pažadą apkrikštyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Didysis kunigaikštis Vytautas suvaidins didelį vaidmenį krikštijant Žemaitiją.

Kodėl didžiajam kunigaikščiui Vytautui karūna buvo tokia svarbi? Jis jos taip ir nesulaukė. Iki šiol kalbama, kad lenkų ponai ją pavogę...

Kiekvienas politinis veikėjas turi ambicijų, tiesiogiai diktuojančių veiksmus. Kažin, ar Mindaugas galvojo apie Lietuvą. Greičiausiai jam rūpėjo įtvirtinti valdžią šeimos rankose. Jis buvo tik žiaurus, ambicingas monarchas be jokių skrupulų.

Benediktas XVI sakė, kad Dievas tiesiai rašo istoriją ant mūsų kreivų eilučių. Žmogus net nenumano, kokį vaidmenį jam skirs istorija. Turime būti dėkingi Mindaugui, sukūrusiam valstybę, kurioje gyvename ir kuria didžiuojamės. Taip pat dėkingi popiežiui Inocentui IV, kuris taip pat prisidėjo, kad ta Mindaugo valstybė nesubyrėtų.

Tačiau ir patiems talentingiausiems politikams, įtikėjusiems savo galia ir sugebėjimais, nėra lemta peržengti savo galimybių ribos. Tas nutiko ir Napoleonui, plėtusiam savo imperiją, bet pervertinusiam galimybes. Vytautui irgi nepavyko pasiekti karūnos.

XVI a., praėjus 100 metų, vėl atgimė karūnos idėja – Lietuvos karaliumi buvo norima vainikuoti Žygimanto Senojo sūnų Žygimantą Augustą. Tačiau ir vėl lemtis užkirto tokioms užmačioms kelią. Kodėl?

Jau buvo susiformavęs valstybės statusas, nebeužteko jėgų . Tai buvo Lietuvos valdančiojo elito – valstybės kanclerio Alberto Goštauto ir vyskupo Jono, nesantuokinio Žygimanto Senojo sūnaus – siekis įtvirtinti Lietuvos kaip valstybės statusą. Kita vertus, jie gudriai sužaidė dinastijos interesais: Jogailaičiai siekė turėti daugiau sostų ir karūnų, tad jiems toks sprendimas būtų buvęs priimtinas – valdyti dvi karalystes. Tačiau pats monarchas, matyt, nebuvo toks įtakingas ir pajėgus siekti dar vienos karūnos.

Lietuvai, matyt, pats Viešpats nelėmė tapti karalyste...

Lietuvos istorija yra iškalbingas liudijimas, rodantis, kiek praradome, po Mindaugo mirties nukritę atgal į pagoniškąją visuomenę. Mes praradome laiką, ir jau po šimtmečio pasiekti tokį politinį valstybės statusą buvo nebeįmanoma. Iš to seka kitas valstybės likimas. Jei Lietuva būtų tapusi karalyste, politiškai daug labiau reikšminga, būtume civilizuotai ir kultūriškai turtingesni, o turėdami savo raštą būtume anksčiau įsitraukę į kultūrinę, raštingą Europos visuomenę. Nebūtume taip smarkiai paveikti Lenkijos kultūros įtakos, polonizacijos. Valstybės likimas būtų gerokai kitoks. Stipresnė valstybė būtų leidusi mums tvirčiau laikytis kovose su Maskva, dėl kurių mes netekome dalies valstybingumo, turėdami dalytis juo su Lenkija, kad atsispirtume ekspansijai iš Rytų.