Ramūno Danisevičiaus nuotr.

Kai girdžiu kalbas, kad mums reikia išsaugoti tautiškumą, suklūstu. Apie ką kalbama? Kodėl kalbama apie saugojimą, o ne kūrimą? Manau, kad dėmesys žodžiams šiuo atveju yra labai svarbus, nes vieno ar kito termino pasirinkimas nėra atsitiktinis. Dažnai po raginimais saugoti tautiškumą slypi baimė leisti kūrybišką paveldo interpretaciją ir nenoras pripažinti, kad tautiškumas yra išsaugojamas ne pasyviai jį saugant, o tik nuolat kuriant. Gilbertas Keithas Chestertonas rašė apie mirusiųjų demokratiją, kai iš buvusiųjų prieš mus balsas nėra atimamas tik todėl, kad jie mirę. Tačiau mirusiųjų demokratija nereiškia mirusiųjų diktatūros, o tai savo ruožtu akcentuoja ir mūsų kartos balso svarbą. 

Mirusiųjų demokratija nereiškia mirusiųjų diktatūros, o tai savo ruožtu akcentuoja ir mūsų kartos balso svarbą. 

Savo knygoje „Po Europos“ politikos filosofas Ivanas Krastevas kalba apie tai, kaip globalizacija iš esmės panaikino ankstesnes klasines ir ideologines skirtis bei atvedė prie pamatinės šiandienos skirties tarp tų, kurie yra „kažkur“, ir tų, kurie yra „bet kur“. Pirmieji yra apriboti vietos, o antrieji jaučiasi išsivadavę nuo tokio apribojimo. Jie moka užsienio kalbų, yra įgiję įgūdžių, kurie gali būti lengvai perkeliami į skirtingus kontekstus. Pastarieji mėgaujasi globalizacija, atsiveriančiomis galimybėmis, o pirmieji dažniausiai į ją žvelgia nepatikliai dėl jos atnešamų pokyčių, reiškiančių, jog jie mirs kitokiame pasaulyje, nei gimė. Pokyčiai jiems reiškia pažįstamo pasaulio praradimą. Dėl to jų santykis su šiandiena ir yra gynybinis. Argumentacija čia dažniausiai remiasi svarstymais, ar tai gerai, ar blogai, o paprasčiausiai tuo, kad esu taip pratęs ir noriu, kad taip liktų.

Nesusitaikydami su, jų nuomone, pernelyg sparčiais pokyčiais, jie dažnai apskritai atmeta pačią pokyčio galimybę ir yra linkę ne derinti ir papildyti, o supriešinti skirtingas tapatybes bei lojalumus. Nenoras pripažinti pokytį lemia tai, kad ir toliau dainuojame „tėvyne, dainų ir artojų“ nenorėdami pripažinti, kad šiandien kaimo vaidmuo jau yra visiškai kitoks, negu kad buvo kadaise, o dažnas dainuojantysis yra matęs nebent traktorininką, o ne artojų. Problema šiuo atveju yra ta, kad taip saugodami tautiškumą rizikuojame jį sugriauti, nes tautiškumas gali būti gyvas tik šiandienos kartai jį kuriant, interpretuojant, keičiant. Jei vadinamieji „bet kur“ neretai atmeta tautiškumą, patriotizmą, įsipareigojimą bendruomenei ir linksta į tai, ką Vytautas Kavolis vadino privatizmu, tai vadinamieji „kažkur“ dažnai tautiškumą paverčia negyva fosilija. Nei vienas iš šių kelių nėra tinkamas, nes, man regis, svarbiausia yra derinti buvimą kažkur konkrečiai su atvirumu tam, kas yra aplinkui. 

Ispanų filosofas Jose Ortega y Gassetas savo esė „Mūsų laikų tema“ rašė, kad mūsų veikla turėtų būti valdoma dvigubos imperatyvų serijos – kultūrinio ir gyvybinio imperatyvų. Mąstymo kultūrinis imperatyvas yra tiesa, o gyvybinis imperatyvas kalba apie atvirumą. Turime būti atviri tiek savo klaidos galimybei, tiek naujiems faktams, interpretacijoms. Negalime saugoti savo tiesospačios tiesos sąskaita. Jausmo kultūrinis imperatyvas yra grožis, o jo gyvybinis imperatyvas yra gerėjimasis. Negalime tik iš vadovėlių išmokti, kas yra gražu. Visa tai bus beprasmiška, jei nesugebėsime grožėtis patys, jei neturėsime asmeninio santykio. Valios kultūrinis imperatyvas yra gėris, o jos gyvybinis imperatyvas yra aktyvumas. Privalome veikti, kad gėris taptų ne žodžiu, o darbu, priešingu atveju tebūsime tuščiaviduriai moralistai ir veidmainiai. 

O kaip yra su tautiškumu? Kultūrinis jo imperatyvas kalba apie jungiamąjį audinį tarp skirtingų žmonių, kuriuos sieja valstybingumo idėja, kalba, istorija, tradicijos, papročiai. Dėl to niekas nesiginčija. Svarbu, kad gyvybinis imperatyvas kalba apie tai, kad tiek kalba, tiek tradicijos, papročiai ar istorija yra ne muziejiniai eksponatai, o nesibaigianti kūryba, kurioje dalyvaujame. Šiame procese kai ko tenka ir atsisakyti ar palikti muziejui. 

Čia svarbus ir laiko matmuo, nes skirtingais laikotarpiais vieni aspektai pabrėžiami labiau nei kiti, tačiau taip turi būti ne visada. Esminis dalykas šiuo atveju tai, kad be jungiamojo audinio tauta subyra į atomus, tačiau tautiškumas be atvirumo ir kūrybiškumo yra tik pamėklė, negyva forma, o mes patys tokiu atveju labiau primename T. S. Ellioto aprašytus tuščiavidurius žmones.

Be to, minint Valstybės dieną svarbu paminėti, kad tautiškumas yra viena koja raišas be valstybingumo. Jau gyvenome laikmečiu, kuriame buvo žadama, kad Lietuva kaip teritorinis administracinis vienetas išliks, tačiau be lietuvių. Šis pasakymas nereiškė, jog žmonės nebemokės sušokti tautinio šokio, užtraukti liaudies dainos ar papasakoti istorijos apie buvusią LDK didybę, kurią nušlavė krikščionybė ir lenkai. Šis pasakymas reiškė, kad tas teritorinis administracinis vienetas turėjo būti apgyvendintas savo dvasia sovietinių žmonių, pamiršusių turėtą valstybingumą, atsižadėjusių laisvės ir tautiškumą suprantančių atsietai nuo politiškumo. 

Tai aktualu, kai kalbame apie skirtingas Lietuvos tautines bendruomenes, nes nepaisant savo skirtumų galime akcentuoti ne juos, o bendrą įsipareigojimą Lietuvos valstybingumui. Tautiškumo pajungimas valstybingumui verčia saugotis šovinizmo, galinčio atgrasyti tautines bendruomenes nuo dalyvavimo bendros valstybės kūrime. 

Vasario 16-osios signatarai suvokė, kad tautiškumas turi būti susietas su valstybingumu, kad neužtenka būti tik etnine grupe vienos ar kitos imperijos sudėtyje. To paties siekėme ir 1990 metais. Tas pats aktualu ir šiandien, kai regime, kaip į kaimynių valstybingumo pamatus taikosi Kremlius, kai patys susiduriame su atvejais, kai apie tautiškumą kalbantieji Lietuvą įsivaizduoja kaip dideles Rumšiškes, kuriose piliečiai puoselėja tradicijas ir papročius, tačiau yra ribojamos jų pilietinės ir politinės teisės, t. y. galimybė dalyvauti kuriant Respubliką. Tai aktualu, kai kalbame apie skirtingas Lietuvos tautines bendruomenes, nes nepaisant savo skirtumų galime akcentuoti ne juos, o bendrą įsipareigojimą Lietuvos valstybingumui. Tautiškumo pajungimas valstybingumui verčia saugotis šovinizmo, galinčio atgrasyti tautines bendruomenes nuo dalyvavimo bendros valstybės kūrime. 

Taip, suprantu, kad po to, kas pasakyta, kils klausimas, o kaip su Europos Sąjunga ir mūsų valstybingumu? Atsakysiu trumpai – su visais savo trūkumais ir reformų būtinybe vieninga Europa yra Lietuvos suvereniteto garantas ir galimybė bent kažkiek veikiant draugėje paveikti globalizacijos procesus. Vieninga Europa yra galimybė turėti ne tik popierinį, bet ir realų suverenitetą, nesvaičiojant apie kažkur pradingusį aukso amžių, kurio niekada nebuvo. Taigi savojo valstybingumo stiprinimas kartu visomis išgalėmis rūpinantis ir ES ateitimi yra didžiausias įmanomas rūpinimasis ir mūsų tautiškumu, kurį turime ne saugoti, o kurti būdami atviri skirtingų kartų dialogui, mūsų pačių dialogui su Europa kaip vienu iš mūsų tapatybės šaltinių.