Iš Italijos į Prancūziją atkeliavusi Beatrice Alemagna parašė ir nupiešė labai gražią ir konceptualią knygą apie Paryžių – „Liūtas Paryžiuje“. Vaikams. Lietuvoje ją šiemet išleido „Mažojo princo fondas – Visa Lietuva skaito vaikams“. Knygą išvertė Valdas Papievis, pats gyvenantis Paryžiuje ir rašantis knygas, kurių veiksmas taip pat vyksta Prancūzijoje. 

Tokio pobūdžio lietuviškų knygų nėra. O gaila. Pirmiausia nustebina didelis, A3 knygos formatas. Kokybiškas popierius, nuostabios iliustracijos, kurias tikrai reikia rodyti ir rodyti vaikams. Tai – paveikslėlių knyga apie Paryžių. Bet ją skaityti gali tikrai ne tik mažieji.

Liūtas atkeliauja į Paryžių iš savanos ieškoti darbo, meilės ir laimės. Kiek daug tas liūtas išsyk norėjo rasti, ar ne? Iš pradžių miestas jį nuvilia. Paryžius jam pilkas, bet per dieną liūtas atranda svarbiausius miesto taškus, pajunta žmonių šiltumą, pasėdi kavinėje ir prisijaukina jį. Ir lieka Paryžiuje ant postamento Denfert-Rochereau (Danfero-Rošro) aikštėje. Knygos autorė pabaigoje atskleidžia, kad šią istoriją užrašyti ją ir paskatino paryžiečių meilė šiai statulai – liūtui Denfert-Rochereau aikštėje.

Po Paryžių vaikštinėjantis liūtas mus supažindina su svarbiausiomis Paryžiaus vietomis – Luvro muziejumi, Menų tiltu, Senos pakrante, Monmartro kalva, Eifelio bokštu, Pompidu meno centru ir kitais.

Knygos „Liūtas Paryžiuje“ viršelis.

Tekstas, kaip daugelyje paveikslėlių knygose – lakoniškas, bet talpus. Liūtas Paryžių pažįsta ne tik lankydamasis pagrindinėse jo vietose, bet ir pažindamas žmones. Paryžiečiai atskleidžiami kaip tolerantiški ir drąsūs miestiečiai, nes liūto nebijo, nevaro lauk. Tuo pačiu atskleidžiama ir miesto didybė, nes liūtas neretai jaučiasi nepastebėtas ir neišgirstas. Sakyčiau, net kažkokią paryžietišką nuotaiką ar atmosferą knygoje galima pajusti – Paryžių liūtas patiria tikrai daugiasluoksniškai.

Švelnus komiškumas ryškiausias, kuomet liūtui nusišypso viena mergina (Luvre, žiūrint Leonardo da Vinči „Mona Lizą“) ir kai liūtas mato paryžiečius, vaikštančius su kardais (prancūziškais batonais). Viena dama ant Monmartro kalvos esančią Šv. Jėzaus širdies baziliką pavadina pyragaičiu su plakta grietinėle. Ir tuomet jau visiškai pajunti tą prancūzišką dvasią, laisvę ir lengvumą. Dėl jo, manau, ir liūtas liko Paryžiuje.

Šią knygą skaičiau su pradinukais. Teksto skaitymą ir iliustracijų žiūrėjimą derinome su Paryžiaus tikrųjų vaizdų apžiūra nuotraukose. Vaikai buvo sužavėti knyga ir Paryžiumi. Nemažai jų dabar nori Paryžiun nukeliauti. Paskaičiusi šią knygą, į Paryžių noriu grįžti ir aš.