Jacques Derrida. Wikipedia.org nuotrauka

Straipsnis perpublikuojamas iš ketvirtojo 2018 m. žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio.

Tai, kas vyksta su demokratija, niekaip nepaliauja drumsti mūsų ramybės. Antai visai neseniai Lietuvoje sužinojime apie kelių verslo grupių didžiulio masto ilgalaikes pastangas pažeisti mūsų demokratinę sistemą. Tai mums atskleidė beveik dešimt metų trukęs tyrimas, pasitelkęs sekimą ir privačių pokalbių klausymąsi. Reaguodami į tai, keli parlamentarai pateikė pasiūlymą atimti licencijas iš „susikompromitavusių“ žiniasklaidos priemonių. Ir tyrimui pasitelktos priemonės, ir iš jo padarytos politinės išvados yra siekiai nedemokratinėmis (o autokratinėmis) priemonėmis ginti demokratiją nuo kvazioligarchinių verslo struktūrų poveikio. Tokios situacijos vis dažniau patraukia demoso dėmesį: siekiant ginti demokratiją, ribojimas piliečių privatumas, prieiga prie informacijos ir t. t. Viena vertus, tokie klausimai atrodo neišvengiami, kita vertus, demokratijos sėkmės inercijos užliūliuoti Vakarai atrodo jiems nepasiruošę. Prancūzų filosofas Jacques‘as Derrida tam yra paskyręs gausybę tekstų, bandęs apmąstyti šiuos procesus pasitelkdamas autoimuniteto sąvoką. Tiesa, siekiant su Derrida suprasti šiuos procesus, reikia suprasti paties Derrida mąstymą. O imantis šio darbo iš karto matyti kelios problemos.

Pirmoji problema yra susijusi su tuo, kaip Derrida filosofija pažįstama mūsų viešojoje erdvėje. Spėju, kad Lietuvoje žodį dekonstrukcija žino daugiau žmonių, nei yra girdėję tariamą jo autorių (iš tikrųjų dekonstrukcija yra žodis, kuriuo Derrida išvertė Martino Heideggerio sąvokas Abbau ir Destruktion). Žodis dekonstrukcija toks populiarus, kad visai neseniai žymusis Andrius Tapinas vienoje savo laidoje ėmėsi dekonstruoti premjerą Saulių Skvernelį! Tepadeda jiems Dievas. Apskritai, kai lietuviai sako „dekonstrukcija“, dažniausiai jie turi galvoje paprasčiausią išardymą, siekiant sugriauti ar kitaip pakenkti tam, kas dekonstruojama. Visa tai teturi menką ryšį su tuo, ko 1967 m. knygoje De la grammatologie1 siekė pats Derrida. Belieka konstatuoti, kad už akademijos ribų žodis dekonstrukcija šiandien gyvena savo gyvenimą, kuris jau veik visai nesusijęs su jo tėvais, o ir šiaip šiame tekste apie Derrida politinę filosofiją jo toliau nevartosime.

Antroji problema yra susijusi su pačiu šio teksto rašymu. Ciklui priklausančio straipsnio idėja numano, kad teksto autorius turi temą, kurią plėtoja, ir mintį, kurią ta tema jis nori išsakyti. Ta pati mintis gali būti išsakyta gausybe skirtingų būdų, o ta pati tema pristatyta gausybe skirtingų straipsnių. Taip nuomonės raišką, mokslą ir straipsnius suprato modernybė. Bet filosofai, kurie nebuvo modernūs, paprastai į tokią paprastą schemą žiūrėjo įtariai. Jau Platonas manė, kad tai, apie ką rašai, ir tai, kaip rašai, turi sudaryti vienovę. Todėl Platono korpuse įprastas „mokslinis“ rašymas turi užleisti vietą mitui, pasakojimui, kai tai, kas norima pasakyti, nebetelpa į paprasto kalbėjimo teiginių ir argumentų rėmus. Panašiai ir Derrida filosofijos „turiniai“ yra neperskiriami nuo jo rašymo manieros, panašesnės į grūdų sėją, o ne į namo statybą. Bent jau taip dažniausiai manoma. Neįmanoma straipsniu pagauti visų aliuzijų, ironijos, žodžių žaismų, ekskursų ir elipsių, kuriomis garsėja Derrida tekstai. Dėl to kartais apie Derrida kalbama beveik taip pat poetiškai, kaip rašė jis pats, o kartais renkamasi susitelkti į vieną minties giją ir aptarti tik ją. Vis dėlto manau, kad ir ši problema nėra esminė. Juk ir apie Platono dialogus rašomi visai ne-dialogiški traktatai. Tad apie Derrida politinę filosofiją galima rašyti straipsnius, – su mažesne ar didesne prievarta. O juk, anot paties Derrida, visas skaitymas ir rašymas susijęs su prievarta, nes net ir tie, kurie tiesiog dar kartą žodis žodin perskaitytų Derrida tekstą, kaip garsiojoje Jorge Luiso Borgeso novelėje „Pierre Menard, autor del Quijote“ (1939)2, sukurtų naują kūrinį.

Tik trečioji problema man atrodo neapeinama, tad to ir nedarysiu. Derrida gimė 1930, o mirė 2004 m. Šiandien jo filosofija yra dėstoma „šiuolaikinės filosofijos“ kursuose, bet jį ir didžiąją dalį mūsų skiria didžiulis „istorinis nuotolis“. Tuo anaiptol nenorima pasakyti, kad viską galima paaiškinti ir išvesti iš istorinių kontekstų, mat tai tiesiogiai prieštarautų bene viskam, ką rašė Derrida. Vis tik Derrida gyvenimo raštas, jo bio-grafija, padeda aiškiau suvokti motyvaciją ir troškimus, kreipiančius jo argumentus3. Todėl straipsnį ir pradėkime nuo septynių politinių įvykių, į kuriuos buvo įmestas Derrida ir kurie paliko pėdsakus jo gyvenime ir mąstyme.

Įveikiant istorinį nuotolį: Derrida gyvenimo raštas ir jo palikti pėdsakai

1. Gimimas visada yra politinis įvykis. Ypač kai gimsti Alžyre, lygiai prieš šimtą metų užkariautame Prancūzijos. Derrida gimė asimiliavusių žydų šeimoje, bet buvo tokio tamsaus gymio, kad buvo daug panašesnis į jį supusius arabus, dėl ko buvo pravardžiuojamas tiek „arabžydžiu“, tiek „juodžiu“. Mažai žinoma ir tai, kad Derrida „tikrasis“ vardas buvo Jackie, kurį į Jacques jis pasikeitė tik nuvykęs į Prancūziją, kai jam sukako devyniolika. Nuo pat gimimo Derrida buvo Kitas par excellence. Kaip jis vėliau pasakys, „aš mokėjau tik vieną kalbą ir ji man buvo užsienio kalba“.

2. Antisemitinės nuostatos mokykloje neretai pasireikšdavo, ypač tarp mokinių. Nacionalsocialistinei Vokietijai karą pralaimėjusioje Prancūzijoje antisemitizmas buvo įtvirtintas valstybiniu lygmeniu. 1941 m. Viši Prancūzijos žydų reikalų komisaras, lankydamasis Alžyre paskelbė apie naujų „Statut des Juifs“ nuostatų įsigaliojimą, po kurių Derrida brolis ir sesuo buvo išmesti iš mokyklos. Po metų paties Derrida laukė toks pats likimas. Šie įvykiai žymi pirmąją politinę prievartą, patirtą dėl to, kad Derrida buvo Kitas.

3. Derrida kaip kairiojo mąstytojo biografijoje svarbūs jo susidūrimai su kairiaisiais sąjūdžiais, ideologijomis ir madomis. 1954 m. vasarą Derrida kambariokas Ecole normale supérieure bendrabutyje Lucienas Bianco grįžo iš ilgos kelionės po Kiniją. Diskusijos su juo iš dalies lėmė, kad Derrida niekada neprisidėjo prie Prancūziją apėmusios maoizmo karštinės.

4. 1968 m. įvykiai buvo visiškas siurprizas ir Derrida, ir kitiems kairiesiems Prancūzijos intelektualams. Derrida dalyvavo mitinguose ir padėjo organizuoti susirinkimą Ecole normale supérieure, bet buvo įtarus, laikėsi rezervuotai spontaniškos įvykių eigos, antisindikalistinės euforijos, „išlaisvintos kalbos“, „sugrąžinto skaid­rumo“ lozungų atžvilgiu. Iš tokių detalių ir susiklosto Derrida kaip nuosaikaus kairiojo bruožai.

5. Susidūrimas su totalitarizmu. Prancūzijoje akademiniai intelektualai gana ilgai žavėjosi Sovietų Sąjunga. Pavyzdžiui, mirus Stalinui, Ecole normale supérieure buvo organizuota tylos minutė, o daugelis studentų negalėjo sulaikyti ašarų. Meilė komunistų partijai buvo plačiai paplitęs reiškinys bent jau iki Aleksandro Solženicyno L‘Archipel du Goulag (1974) pasirodymo4. Derrida niekada nebuvo apimtas susižavėjimo sovietais. Jis nekartą lankėsi ir šiaip turėjo ryšių Čekoslovakijoje, o viena tokių kelionių baigėsi naktimi Prahos areštinėje. 1981 m. žiemą atvykęs Derrida buvo sekamas viso vizito metu, kol galop buvo sulaikytas oro uoste, jo bagaže radus narkotikų! Po 7 valandų tardymo jis buvo pervežtas į kalėjimą, kuriame praleido naktį. Jo kameros draugai jam paaiškino, kad veikiausiai jis gausiąs du metus kalėjimo. Čekoslovakų milicija, matyt, nežinojo kokia garsenybė jau buvo Derrida, bet, kilus skandalui, kitą dieną jį paleido.

6. Tuo metu Derrida jau buvo ėmęsis politinės filosofijos. Dar didesnė paskata ją plėtoti radosi 1987 m., kilus Paulio De Mano skandalui. De Manas buvo iškiliausias Derrida filosofijos gynėjas ir tęsėjas Amerikoje, Jeilio literatūros kritikos mokyklos įkūrėjas. Tais metais iškilo viešumon karo metais rašyti De Mano antisemitiniai straipsniai. Jei Derrida adresuojami klausimai apie Heideggerio nacionalsocializmą jau buvo priblėsę, tai De Mano skandalas naujai įpylė žibalo į ugnį. The New Republic išspausdino straipsnį pavadinimu „Nacistai ir dekonstrukcionistai“. Kelio atgal kaip ir nebebuvo, Derrida privalėjo sukurti savo („nenacistinę“) politinę filosofiją.

7. Paskutinis politinis įvykis, kurio nereikia priminti, buvo Sovietų Sąjungos griūtis. Praėjus metams po šio po tautų išsilaisvinimo Francis Fukuyama parašė savo garsiąją knygą The End of History and the Last Man, kur teigė, kad dabar žmonija galop atradusi santvarką, prie kurios liks amžinai: liberaliąją demokratiją. Tik po Sovietų griūties Derrida pradėjo nuodugniai kalbėti apie Karlo Marxo filosofiją ir kritikuoti Fukuyamą, teigdamas, kad ateitis visada išlieka atvira.

Visi šie įvykiai gali padėti suprasti Derrida jautrumą teisingumui, jo besąlygišką atvirumą kitam, aistringą pirmapradžio svetingumo ir tolerancijos gynybą. Visi šie klausimai Derrida nebuvo teoriniai, jie kabino jo paties gyvenimą. Dar visai neseniai antisemitizmas, dis­kriminacija, kitų atstūmimas ar karas daugeliui atrodė kažkas tolima, pasilikę praeityje. Nemažai balsų teigė ir teigia, kad mes apskritai per toli nuėjome tolerancijos, anti-diskriminacijos kryptimi. Būtent tai ir turėjau galvoje, kalbėdamas apie istorinį nuotolį: tai, ką daug kas tik skaitė istorinėse knygose, ar manė tik joms priklausant, kaip tik ir buvo Derrida patirtys.

Jacques Derrida.

Sugriebiant Derrida politinę filosofiją: politikos aporiškoji ontologija

Pirmieji Derrida darbai, tiesiogiai skirti politinei prob­lematikai, pasirodo XX a. devinto dešimtmečio pabaigoje, taigi praėjus apie 20 metų nuo pirmųjų filosofo veikalų. Dėl juose pasirodančių naujų idėjų kai kurie Derrida tyrėjai netgi skiria šiuo pagrindu du jo filosofinės kūrybos laikotarpius. Pirmiausia pažymėtina, kad tai tikrai nėra klasikinė politinė filosofija: vietoj sant­varkų, valstybės ar politinių ideologijų dėmesio centre atsiduria žmogiškosios patirtys: teisingumas, svetingumas, dovana ar atleidimas. Derrida politinė filosofija visų pirma siekia atsakyti į klausimą, „kaip būti politiškai?“, o ne „kas yra x?“ Žinoma, klausimas, kas yra teisingumas, dovana, svetingumas ar demokratija, irgi svarstomas, galbūt tekstualiai šios analizės netgi užima didžiąją dalį tekstų, bet svarbiausia ne tai. Idant bent kiek užgriebtume apie 20 metų Derrida plėtotą problemų ir temų ratą, pravarčiausia apsiriboti demok­ratijos motyvu. Jį sutraukime į tris žingsnius, kurie gali būti atpažinti daugumoje Derrida politinės filosofijos analizių. Šie žingsniai yra politikos aporiškoji ontologija, grynųjų „fenomenų“ troškimas ir sprendimas.

Ką reiškia politikos aporiškoji ontologija? Tai tyrimas, siekiantis parodyti, kas yra konkretūs reiškiniai, kuriuos vadiname politiniais. Žodis aporiška čia reiškia, kad visuose politiniuose fenomenuose Derrida atranda prieštaravimus, iš kurių neįmanoma išeiti. Aporija – padėtis, iš kurios nėra išeities. Visų pirma, Derrida manymu, kalbėdami apie demokratiją ir klausdami, kas ji yra, iškart susiduriame su problema, kad šis žodis neturi jokios stabilios ir aiškios prasmės. Tai matyti iš filosofų vargų bandant apibrėžti, kas demokratija yra. Platonas galop pripažįsta, kad demokratijoje viskas yra susimaišę ir ji nėra tikra santvarka (Valstybė, 557d), o Alexis de Tocqueville‘is savo knygoje De la démocratie en Amérique (1835, 1840)5 kalba apie demokratiją veikiau kaip gyvenimo būdą, nei kaip santvarką. Filosofams aišku tik viena, kad demokratija turi ši tą bendro su laisve. Kitas stabilios demokratijos prasmės nebuvimo ženklas – pati demokratijų įvairovė: „Prie monarchinių, plutokratinių ir tironiškų antikinių demokratijų turime pridėti daugybę modernių vadinamųjų demokratinių režimų, – tokių, kurie bent jau prisistato demokratiniais, t. y. graikišku vardu: demokratija tuo pat metu monarchinė (vadinama konstitucine monarchija) ir parlamentinė (randama didžiojoje dalyje Europinių tautinių valstybių), liaudies demokratija, tiesioginė ir netiesioginė demokratija, parlamentinė demokratija (prezidentinė arba ne), liberalioji demokratija, krikščioniškoji demokratija, socialdemokratija, karinė arba autoritarinė demokratija ir t. t.“6 Prie šios gausos šiandien turime pridėti Derrida dar negirdėtą žvėrį – neliberaliąją demokratiją. Tiesa, tai, kad demokratija neturi stabilios prasmės, nereiškia, kad viskas tampa atvira ramiam sutarimui, kad niekas nėra rimta. Kaip tik atvirkščiai. Ramūs laikai demokratijoje, kurie Lietuvos niekaip neaplanko, neturėtų apgauti. Anot Derrida, demokratija nuolatos veikia pagal autoimuninę logiką. Autoimunitetas – viena svarbiausių Derrida sąvokų kalbant apie demokratiją. Autoimunitetas arba autoimuninė liga nusako sutrikimą, kai organizmas, siekdamas apsiginti nuo svetimkūnio, pradedi naikinti save. Organizmas pats save atpažįsta kaip svetimkūnį. Anot Derrida, demokratija nuolat balansuoja ant autoimuninio sutrikimo ribos. Taip yra todėl, kad ji vis papuola į aporijas, ji pati yra nuolatinė aporijos erdvė. Toliau ir kalbėsime apie neišsprendžiamas problemas, kylančias demokratijoje ir plaukiančias iš jos pačios prigimties.

Štai septynios aporijos, kurias Derrida aptarė savo knygoje Voyous (2003)7. Dėl aiškumo pailiustruokime jas lietuviškomis realijomis:

1. Demokratija pačia savo esme yra laisvos diskusijos erdvė. Bet laisva lygiųjų diskusija gali atvesti prie demokratijos žlugimo.  Todėl demokratijai taip pat būtinas suvereno sprendimas, nutraukiantis nesibaigiančią diskusiją. Dėl pačios demokratijos suverenas gali pradėti riboti demokratijai esmingą diskusijos laisvę arba nebekreipti į diskusijas dėmesio. Prie tokių autoimuninių klausimų galima pridėti ir šiuolaikinio informacinio-propagandinio karo problematiką ir klausimą, ar uždrausti retransliuoti rusiškas televizijas? Tai yra pirmasis autoimuninis sutrikimas.

2. Demokratija yra neatsiejama nuo demokratinių procedūrų. Bet šios leidžia į valdžią ateiti jėgoms, kurios demokratinėmis priemonėmis pradeda riboti demokratiją. Pavyzdžiui net per daug, tiek istorijoje, tiek šiandien.

3. Dėl to demokratija kartais būna ribojama jos pačios labui. Derrida pavyzdys – rinkimų nukėlimas Alžyre, kai buvo aišku, kad juos laimės antidemokratinės islamiškos jėgos. Antrasis autoimuninis sutrikimas.

4. Demokratijai esminga ir lygybė, ir laisvė. Ši pora dažnai sunkiai suderinama, kartais dėl laisvės aukojama lygybė, kartais atvirkščiai, lygybės siekimas pradeda riboti laisvę. Demokratija vėl priversta pati pulti vieną savo esminių polių.

5. Demokratija visada nori būti piliečių, draugų, panašių ir integruotųjų, taigi brolybės demokratija. Bet lygiai taip pat demokratijos pažadas yra laisvė ir lygybė visiems, visoms visuomenės grupėms. Ši aporija nebūtinai nurodo į kokias nors mažumas. Manau, ją puikiai matome dažname „Vilniaus demokratų“ (arba „elito“) pyktyje, ant, kaip madinga sakyti, „runkelių“. Vis dėlto „Vilniaus demokratai“ suprato, kad neįmanoma uždrausti balsuoti „runkeliams“, net jei jie ir renka politines jėgas, kurios atrodo prorusiškos ar antidemok­ratinės. Taip ginant demokratiją, būtų sunaikinta pati demokratija – tai akivaizdi aporija.

6. Demokratija žada absoliutų skaidrumą ir atskaitingumą rinkėjui, bet ji taip pat nėra atskiriama nuo įslaptintų dokumentų, pažymų ar slaptosios policijos. Tereikia prisiminti MG Baltic skandalą ir diskusijas apie tai, kas leido bene 10 metų sekti žmones ir klausytis jų pokalbių, net jei taip buvo siekiama ginti demokratiją.

7. Septintą aporiją nuo savęs prideda šio straipsnio autorius. Demokratija teigia esanti žmonių valdžia, bet Vakarų demokratijos taip pat neatsiejamos nuo mokslo ir technikos pasiekimų, kurie savo esme nėra demok­ratiški. Čia pakaks paminėti demokratines diskusijas apie klimato kaitą, reakcijas į cukraus ar H2O mokesčius, kurios parodo konfliktą tarp mokslinių tiesų apie klimatą ar populiacijos sveikatos būklę ir demokratinio apsisprendimo.

Grynųjų „fenomenų“ troškimas

Derrida teigimu, visos šios aporijos ir yra pati demok­ratija, todėl demokratija nuolatos linkusi į savižudybę, ji yra suicidinė. Tokią demokratijos ir jos autoimuniteto sampratą verta palyginti su kitomis jos apmąstymo tradicijomis. Priešingai liberaliajai tradicijai, Derrida mano, kad šios aporijos yra esminiai būdai, kuriais gyvena demokratija, o ne laikinos problemos, kurios bus išspręstos. Priešingai nei kairioji hėgeliškoji (neo)marksistinė tradicija, besitikinti prieštaravimų išsprendimo kitoje, aukštesnėje politinės saviorganizacijos formoje, Derrida mano, kad nesutapimas su savimi ir autoimuninis veikimas niekada nebus peržengtas. Tobulas politinis gyvenimas nepasiekiamas, tai metafizinė iliuzija. Skeptikas įsikiš ir paklaus: „Tai viskas, mums reikia susitaikyti su savo būkle ir nieko nedaryti?“ Ne, Derrida nori pasakyti kitką. Galop, juk susitaikyti su gyvenimu, ir ypač politiniu gyvenimu, neįmanoma. Mumyse dega tikros, pilnos demokratijos troškimas, kaip ir teisingumo, svetingumo ar dovanos troškimas. Iš kur jis atsiranda, jei nei tobulos demokratijos, nei tobulo teisingumo nėra ir negali būti? Jei jo niekada nebus? Jei jis neįmanomas? Regis, Derrida filosofijoje šis troškimas kyla iš dviejų šaltinių. Pirma, bet kokia egzistuojanti demokratija nesutampa ir negali sutapti su demokratijos ar teisingumo pažadu, todėl tarp jų nuolatos atsiveria plyšys. Tai nereiškia, kad demokratija nėra demokratija, nes ji neatitinka kokios nors tobulos, platoniškos demokratijos idėjos. Veikiau jokia konkreti, egzistuojanti demokratija negali įgyvendinti to, ką pati pažada dėl pačios savo aporiškos prigimties. Demokratija negali būti pati savimi. Idant tokia būtų, ji privalo bent jau minimaliai prieš save smurtauti, bent truputį būti nedemokratiška.

Grįžkime prie plyšio. Griežtai tariant, šiame plyšyje nieko nėra. Jis yra grynasis skirtumas. Bet ar nėra taip, kad būtent tai, kas nepasiekiama, kas neįmanoma ir vis dėlto kaip nors patenka į mūsų akiratį, labiausiai degina, ar ne to labiausiai trokštame? Kita vertus, demokratija, teisingumas ir svetingumas ar atleidimas dažniausiai mus pasiekia iš kitų, dažnai kaip prašymai, pažadai, maldavimai. Tai antrasis šaltinis. Tai, kas pasakyta, leidžia suprasti Derrida sąvoką-kvietimą-pažadą „demokratijai at-eiti“ (la démocratie à venir). Dabar jau aišku, kad „demokratija at-eiti“ negali sutapti su ateities demokratija, dėl kurios dabar turime dirbti, ruošti reformas ar revoliucijas. Veikiau „demokratija at-eiti“ žymi tai, kaip būti demokratiškai. Demokratiškai būna tas, kuriame dega „demokratijos at-eiti“ troškimas, teisingumo troškimas, ir kuris šiuos troškimus perkelia. Derrida sukėlė šiokį tokį skandalą teigdamas, kad „demokratija at-eiti“, taip pat teisingumas ir dovana, yra nedekonstruojami. Jų neįmanoma dekonstruoti. Konkrečias demokratijos ar teisingumo sampratas dekonstruoti galima, o anų troškimų – ne. Taigi ne viskas yra dekonstruojama.

Jacques Derrida.

Derrida sprendimas/samprata

Galop pasiekėme tai, kas Derrida politinėje filosofijoje svarbiausia. Demokratija yra aporiška, todėl veikia pagal autoimuninę logiką. Niekada nepavyks sukurti vienos, dviejų ar net dešimties formulių, kurios padėtų išspręsti aporijas. Kiekviena demokratija, kiekviena aporija yra čia ir dabar. Todėl būti demokratiškai visų pirma reiškia spręsti, dorotis su aporijomis. Visa, kas buvo pasakyta ligi šiol, tarnauja tik šiam vienam tikslui: parodyti, kad demokratija yra sprendimo erdvė, – sprendimo, kuriame dažniausiai nėra į ką atsiremti. Dažniausiai manome, kad geras ir laisvas sprendimas yra tada, kai galima žinoti visas aplinkybes, pasverti visus už ir prieš. Tokios sprendimo sampratos ištakos labai senos. Jau Sokratas siekė pažinti, idant žinotų, kaip teisingai elgtis. Taip žvelgiant aiškiai atsiskleidžia žinojimo, matematikos ir etikos ryšys. Geriausia spręsti tada, kai galima paskaičiuoti, kaip elgtis yra teisinga. Tokiame mąstyme praleidžiama tai, kad jeigu galima paskaičiuoti kaip elgtis, sprendimo nebelieka, lieka lygtys ir teisingumo reikšmės. Sprendimas seka iš mano skaičiavimo, o tikras sprendimas visada iš principo neapskaičiuojamas. Arba taip, arba sprendimų nėra. Bet jei nėra tikro sprendimo, tada nėra ir demok­ratijos. Tada išties galime amžiams likti su „profesionalų vyriausybėmis“ arba dar geriau, ateityje pakeisti visus kompiuteriais, galėsiančiais apskaičiuoti „teisingus sprendimus“. Iš to seka, kad sprendimas yra būtina struktūrinė demokratijos forma. Todėl žmogus, o ne ideo­logijos, skaičiai ar informacija, yra atsakingas už savo sprendimus. Tokia tad sunki demokratija ir sunkus pats gyvenimas Derrida filosofijoje. Visa tai nereiškia, kad nereikia skaičiuoti, sverti, svarstyti. Bet sprendimas galop kils pats iš savęs, arba nebebus sprendimu.

Kritiškesnis skaitytojas bene paklaus: „Tai ar galų gale visa Derrida filosofija nesusiveda į kažką panašaus į Carlo Schmitto decizionizmą?“ Toks skaitytojas apeliuotų į garsųjį Schmitto suvereno apibrėžimą: „Suverenas yra tas, kuris sprendžia dėl išimties“8. Schmitto modelyje suverenas yra tarsi Dievas, pats iš savęs išgimdantis valią ir nusprendžiantis. Ar Derrida demok­ratas ne toks pat? Kai kurie sprendimai išties yra neišvengiamai suverenūs. Bet daugybė Derrida analizių kaip tik ir skirtos patirtims ir sprendimams, kurie nėra suverenūs. Tokių patirčių pavyzdžiai – grynasis svetingumas, grynasis atleidimas, grynasis dovanojimas.

Pabaigai norėčiau pateikti tris trumpus savojo nesutarimo su Derrida taškus.

Pirma, Derrida politinis ir etinis mąstymas, ieškodamas demokratinių ir etinių patirčių, įkvepiančių „demokratiją at-eiti“, kelia žmogui neįgyvendinamus reikalavimus. Pavyzdžiui, Derrida kalba apie besąlygišką svetingumą ir atvirumą kitam, bet besąlygiškumas negali būti abstrahuotas nuo istorijos. Mes matome besąlygišką svetingumą ir pasiaukojimą Pasaulio teisuolių asmenyse, bet lygiai taip pat svetingumas gali virsti išnaudojimu ir prievarta. Įsivaizduokite besąlygišką svetingumą Rytų Ukrainoje. Dažnai toks svetingumas būtų pražūtingas. Airių terorizmo laikus išgyvenęs filosofas Richardas Kearney nurodo į tai teigdamas, kad Derrida etika yra angelų etika. Į tokias Derrida aprašytas patirtis galima žvelgti kaip į archi-žmogiškąsias patirtis, kurios varo mus į priekį ir kurių šviesoje mūsų netobulas kasdienis buvimas įgauną prasmę, bet ne kaip kasdienio buvimo maksimas.

Antra, visos Derrida analizės pasiekia grynojo skirtumo tašką, visos demonstruoja neįmanomybę, – ar kalbėtume apie demokratiją, ar teisingumą, atleidimą, dovaną, ar svetingumą. Derrida politinė filosofija esmingai negatyvi. Kita žydų kilmės mąstytoja Gillian Rose pastebėjo, kad tokia filosofija gedėjimą padaro norma. Išties, gedėjimas yra labai dažna tema Derrida tekstuose. Pasinaudojant kita jos sąvoka, politinė erd­vė čia pasirodo kaip „sulūžęs vidurys“ tarp žmogaus ir to, ko politinėje erdvėje jis trokšta. Derrida demokratiją, jos procedūras, kaip ir gyvenimą apskritai susieja su nuolatine nesėkme, su nuolatiniu to, ko trokštama, išsprūdimu iš rankų. Ar pesimistinis teorijos pobūdis padeda paaiškinti daugiau? Ar kažką prarastume, jei į nesėkmę žvelgtume istoriškai, o ne kaip į amžiną žmogaus būklę? Ar pesimistinis demokratijos ir žmogiško buvimo apmąstymo pobūdis turi kokių nors teorinių dorybių, kurios būtų prarastos nesėkmę suprantant ne kaip amžiną žmogaus būklę, o į ją žvelgiant istoriškai? Vargu. Manau, Derrida pesimizmas, jo negatyvumas tik dar labiau prisideda prie šiandien madingo polinkio laimę apskritai tapatinti su kvailumu ar bent jau nesąžiningumu. Taip, cinizmas ir nusivylimas tampa bene normalia protingo žmogaus būkle.

Todėl galiausiai Derrida demokratijos ir teisingumo kvietimas, mano akimis, įkvepia ne veiksmą ir net ne viltį, o apatiją. Nepamirškime, kad Derrida buvo kairysis mąstytojas. Tad po visų analizių ir kvietimų – kas mums lieka? Ar mes neliekame tokie pat beginkliai, ar mūsų svajonės nelieka tokios pat negatyvios, kokios ir buvo? Kitaip tariant, ar Derrida politinės filosofijos kvietimas turi šansų šiuolaikiniame pasaulyje? O gal jis palieka kelią kitai, kur kas mažiau demokratiškai politikai, kurią matome ateinant?

Ruslanas baranovas (g. 1991) – Vilniaus ir Turino universiteto filosofijos doktorantas, tyrinėjantis klasikinę vokiečių bei šiuolaikinę filosofiją ir santykį tarp jų. Tekstas iš cik­lo „Žydiškieji svarstymai“, įgyvendinančio projektą „Kaip būti po Holokausto? Žydiškieji svarstymai apie politiką, etiką ir tapatybę įvairovės pasaulyje“, kurį finansuoja VšĮ „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas“.


1 Lietuviškas leidimas: Jacques Derrida, Apie gramatologiją, iš prancūzų kalbos vertė Nijolė Keršytė, Vilnius: Baltos lankos, 2006.

2 Lietuviškas vertimas in: „Piere‘as Menardas, „Don Kichoto“ autorius“, vertė Odeta Budvydytė ir Stasys Goštautas, in: Jorge Luis Borges, Fikcijos, Vilnius: Baltos lankos, 2000.

3 Kalbėdamas apie Derrida bio-grafiją, remiuosi puikia knyga: Benoit Peeters, Derrida: A Biography, Cambridge: Polity, 2012.

4 Rusiškai irgi Paryžiuje 1973 m. pirmiausia pasirodęs Gulago archipelagas, lietuviškai pilnai išverstas ir išleistas tik 2009 m.

5 Alexis de Tocqueville, Apie demokratiją Amerikoje, iš prancūzų kalbos vertė Valdas Petrauskas, Vilnius: Amžius, 1996.

6 Jacques Derrida, Rogue: Two Essays on Reason, translated by Pascale-Anne Brault, Michael Naas, Stanford: Stanford University Press, 2005, p. 26–27.

7Ibid.

8 Plg. Carl Schmitt, Politinė teologija, iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius, Vilnius: Versus aureus, 2014, p. 30.

Naujasis židinys