Jakob Owens / unsplash nuotr.

Šiandienos Evangelija tarsi įrėminta tarp dviejų nuostabos skliaustų. Pasakojimas prasideda Nazareto gyventojų nuostaba: iš kur jam visa šita išmintis ir stebuklai? O baigiasi Jėzaus nuostaba: ir jis stebėjosi jų netikėjimu. Nei išmintis, nei stebuklai tikėjimo nesužadina; teisinga būtų teigti priešingai: tikėjimas sužadina stebuklus.

Žmonės labai greitai pereina nuo susižavėjimo prie įtarumo bei atstūmimo. Iš kur Jam visa tai? Tikrai ne iš Nazareto. Ne iš čia. Šiame klausime „iš kur?“ užslėptas taškas, davęs įsikūnijimo pradžią: per Įsikūnijusį Žodį į pasaulį įžengia meilė, esanti iš kitur, „svetima“, kažkas, ko žemė pati negali sau duoti. Ateina kažkas, kvepiantis dangumi. To Jėzaus perteikiamo išminties ir galios užtaiso Nazareto žmonėms negana, kad šie atsivertų pranašystės dvasiai – tarsi tikrovės principas („aš jį žinau, žinau jo šeimą, žinau, kaip dirba“) būtų jį užtemdęs.

Tačiau žmogus nėra jo darbas, nė vienas iš mūsų nesame tapatūs savo šeimos problemoms: mūsų paslaptis mus pranoksta, mūsų šaknys – danguje. Jėzus auga amatininko dirbtuvėje, jo rankos sustiprėja nuo įrankių, jo nosis uodžia klijus, dervą, sugeba atpažinti medžio tipą. Tačiau mes galvojame, kad Dievas turėtų apsireikšti, pasirinkdamas kitokių, aukštesnių priemonių.

Tuo tarpu pranašiškoji Dvasia aplanko kasdienybėje, nusileidžia į mano namus ir mano kaimyno namus, įžengia ten, kur gyvenimas švenčia savo romią ir iškilmingą liturgiją, perkeičia ją iš vidaus. Tikrasis tikėjimas – tai matyti, kaip akimirka atsiveria amžinybei ir kaip amžinybė įsiskverbia į akimirką.

Evangelija sako:Ir jie piktinosi juo. Piktina Jėzaus žmogiškumas, Dievo artumas. Tačiau kaip tik šitai yra geroji Evangelijos žinia, tikėjimo nuostaba ir Nazareto papiktinimas: Dievas turi žmogaus veidą, Įsikūnijęs Žodis – kūno formą. Neieškosi jo dangaus aukštybėse, bet pamatysi suklupusį ant žemės, priešais tave: rankoje – ąsotis, prie juosmens – rankšluostis.

Jėzus į savo kraštiečių atmetimą sureaguoja ne griežtumu, kaltinimais ar smerkimu; lygiai taip pat, kaip nesipuikuoja dėl pasisekimo, taip niekada nepuola ir į nusiminimą dėl nesėkmės. Jis „stebisi“ nuostabos kupina vaiko širdimi.

Ištraukos pabaigoje Morkus pažymi: Ten jis negalėjo padaryti jokio stebuklo; tačiau iškart pasitaiso: tik uždėjo rankas ant keleto ligonių ir juos pagydė.

Atmestas Dievas vis tiek dar tampa išgydymu, kad ir nedaugelio, kad ir tik vieno.

Atstumtas mylimasis ir toliau myli, kad ir tuos kelis, kad ir tą vieną. Meilė nepavargsta: tik stebisi. Toks yra ir mūsų Dievas: niekada nepuoselėja apmaudo, jis kvepia gyvenimu.

Iš „Qumran.com“ vertė Saulena Žiugždaitė