Andriaus Ufarto / BFL nuotrauka.

Valentinas Sventickas „Dar gurinių“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m.

„Dar gurinių“ – taip ir vadinasi žinomo literatūros kritiko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Valentino Sventicko nauja eseistinių užrašų knyga. Panašią originalaus žanro knygą „Guriniai“ yra išleidęs 2013 m., už ją apdovanotas G. Petkevičaitės-Bitės literatūrine premija. „Dar gurinių“ išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė.

Guriniais autoriaus gimtinės apylinkėse yra vadinami trupiniai. Dažniausiai tai – duonos trupiniai. Nesunku suprasti, kad literatūros kritikas taip gali vadinti savo užrašus, atsirandančius... savaime. Dažniausiai jie trumpi, eskiziški, neįpareigojantys knygos skaityti nuo pradžios iki galo.

Trumpi dienoraštiški užrašai atskleidžia literatūros kritiko reagavimus į socialinius reiškinius, gyvenimo pokyčius, aktualius literatūros ir kitų menų raidos procesus. Jų užsirašymo impulsas konkretus. Autorius, kaip aktyvus literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo dalyvis, yra sukaupęs daug įspūdžių ir patirčių, ir visa tai gurinius prisodrina autentiškų, nedaug kam žinomų liudijimų – ir apie meno žmones, ir apie kultūros valdymo bei savivaldos permainingą tėkmę.

Margaspalvėje užrašų įvairovėje laiko nulemtos situacijos (valstybės atkūrimo šimtmetis, nacionalinio transliuotojo sukaktims skirtų laidų turinys, ginčai dėl kolaboravimo, prisitaikymo, emigracijos, svetimvardžių rašybos) pinasi su mintimis apie naujas knygas, jų vertinimus, apie kai kuriuos rašytojus – Romualdą Granauską, Viktoriją Daujotytę, Kazį Bradūną, Petrą Dirgėlą, Justiną Marcinkevičių, Juozą Aputį, Salomėją Nėrį, Antaną Kalanavičių, Aidą Marčėną, Marcelijų Martinaitį ir kitus.

Siūlome paskaityti knygos ištraukų.

Literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Česlovo Skaržinsko nuotrauka.

Per anksti

Mes, Lietuvos žmonės, per anksti, per greit nustojome kurti savo Lietuvą.

Kūrėme ją Atgimimo, Sąjūdžio, Nepriklausomybės atkūrimo metais. Kūrėme visi kartu. Suglaudę pečius. Ir rizikuodami, ir pakiliai nusiteikę. Patirdami nenusakomų šviesių jausmų patys vieni ir mitingų minioje. Nebuvo labai aišku, kokią kūrėme, bet suvokėme bent tiek – laisvą, nepriklausomą, demokratišką valstybę. Kurioje visi vieni kitiems būsime geri.

Per anksti nustojome kurti. Privatizuotojai ir prichvatizuotojai, valdžia ir valdininkija, turtų grobėjai, prityrę manipuliatoriai pasinaudojo tuo, tikriausiai ir paskatino, kad kiekvienas tuoj užsiimtume savais reikalais. Tada JIE ir pradėjo tvarkyti savo reikalus. Kol pamatėme, kad šie nėra mūsų visų reikalai.

Kas, kas galėjo tada pagalvoti, kad ranka, į kurią idealistas buvo įsikibęs Baltijos kely, pradės gaminti produkciją, kuri gadina mūsų sveikatą ir kurią kita švelni ranka duos pirkti, kas tada galėjo įsivaizduoti, kad ministrus teks rinktis iš „mažiau priekaištingos reputacijos“ kandidatų, kad reikės tikrinti Seimo narių posėdžių lankomumą ir atėjusiųjų blaivumą, kas būtų patikėjęs, kad partijų lyderiai ims kyšius už įstatymus, kuriuose mūsų, piliečių, interesų nė su žiburiu nerastum?

Mes, Lietuvos žmonės, dėl to kalti. Per anksti nustojome kurti savo Lietuvą. Ir, pakilimo apkvaitinti, negalvojome, kaip kas gali būti. Tiesą sakant, neturėjome nei teisės, nei galios taip galvoti. Tikėjome ir tikėjomės.

2016.III.11

Ar yra išeitis?

Yra.

Nuo šios dienos kiekviena/s įsipareigokime dorai dirbti savo darbą. Tai, ką geriausiai mokame.

Ir – laikytis Dešimties Dievo įsakymų.

Gerai. Jeigu netikite, pradėkime nuo ketvirto:

IV. Gerbk savo tėvą ir motiną.

V. Nežudyk.

VI. Nepaleistuvauk.

VII. Nevok.

VIII. Nekalbėk netiesos.

IX. Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters.

X. Negeisk svetimo turto.

Tokia ir būtų mano Idėja Lietuvai. Apie ką dabar tiek daug kalba žiniasklaida.

2017.XI.10

***

Perskaičiau, ką parašęs.

Gal dabar jau ir per sunkūs reikalavimai.

Dieve, atleisk mums!

Aš tai ne, neatleisčiau.

2017.XI.11

Ką padaro žodžiai

Italų astronomas Džiovanis Skjaparelis (Giovanni Schiaparelli) 1877 m., po nuodugnių astronominių stebėjimų, aprašė Marso paviršių. Įžiūrėjęs, be kitų ypatumų, daugybę linijinių struktūrų, pavadino tas linijas itališku žodžiu canali. Italams tas žodis reiškia ir padarytus kanalus, ir savaime susiformavusius tarpeklius, griovas. Autoritetingo astronomo Skjaparelio veikalą verčiant į anglų kalbą buvo pasirinktas žodis canals, kurį britai vartoja kalbėdami tik apie statinius. Ir tuoj pat spaudoje pasklido sensacija – Marse aptikti civilizacijos pėdsakai!

Turėjo praeiti bemaž šimtas metų, kol Marso orbitą pasiekusieji dirbtiniai palydovai nustatė, kad tai jokie kanalai, o planetos reljefo dariniai.

Per tą laiką rašytojai fantastai jau visko apie tuos kanalus ir Marso civilizaciją buvo prirašę. Pradedant Herbertu Velsu (Herbert Wells), jo 1897 m. epopėja „Pasaulių karas“.

2016 kovas

***

Politikos reiškinių tyrinėtojai ir vertintojai, vengdami supaprastinimų ir banalumų, kartais stumia mus šalin nuo esmės.

Tarkim, tvirtinama, kad „Islamo valstybė“ neturi būti niekaip siejama su islamu kaip religija.

Tai su kokia religija ji gali būti siejama – su krikščionybe, budizmu? Ar su jokia? Su ateizmu?

Tardamas šiuos paikus klausimus noriu pasakyti, kad akcentų perkėlimas į subtilybes sujaukia supratimų aiškumą. Apie vienintelį dievą, kurio garbei žudyti ir žudytis yra didžiausia palaima ir garbė.

2016.III.22

***

Pagaliau supratau.

Dabar sakyčiau – suprasti buvo lengva. Tiesiog dėl visokių aplinkybių supratimą kurį laiką stabdai, atidėlioji, blokuoji. Nes nemalonu.

Mes patys, mes, visuomenė, esame susirgę. Mums kažkodėl reikia, kad būtų ką draskyti. Kai yra ką draskyti, – galima save paguosti, savo savigraužas sumažinti, pašūkauti – aha, ir jis, ir ji, ir tas, ir ten...

Liga yra šitas poreikis.

Buvo išsirikiavusi sąmonėje grandinė, gal ir netikėta: Nerija Putinaitė, Anatolijus Kašpirovskis, „Lietuvos aido“ publikacijų ciklas „Voratinklis“. Grandinės centras galėtų būti Kašpirovskis, kuris buvo paleistas į sovietinės imperijos TV ekraną tada, kai ją supurtė priešmirtinis drebulys, ir – dabar atrodytų neįtikėtina – toji hipnokvailystė kuo puikiausiai užblokavo milijonų žmonių galvojimą apie tai, kas imperijoje vyksta, ir dar įspraudė mintį, kad ne visa racionaliai paaiškinama.

Žinau, yra manančių, kad tai buvo valdžios „projektas“. Gal. Bet čia dar nieko. Blogiausia, kad visuomenė ėmė visa tai noriai, entuziastingai. Su „novatorišku“ svaiguliu.

Putinaitė, niokodama Marcinkevičių, patenkina visuomenės troškimą žinoti apie draskomas kepenis (taip, tai mitologinis gretinimas su Prometėju), šito veiksmo ryškumą ir maitvanagių narsą.

2016 gegužė

***

Man teko redaguoti daug poezijos knygų. Kai pavesdavau redaguoti kolegoms (gerų poezijos redaktorių nėra daug), jų padarytą darbą visada peržiūrėdavau. Redaktorius kartais pasiūlo autoriui nespausdinti vieno kito eilėraščio. Ar dėl vertės, ar dėl kokio nesutvarkyto posmo, ar dėl to, kad į rinkinį nesikomponuoja.

Ir štai išėjusios knygos sutiktuvės. Autorius, pradėdamas savo skaitymą, būtinai iškiša (lyg ir pajuokaudamas) tą eilėraštį, kurį redaktorius išmetė. Redaktorius, dalyvaujantis sutiktuvėse, mandagiai šypsosi.

Nemėgstu didaktikos. Manau, kad poetams daug kas leista. Bet tokį elgesį laikau niekam tikusiu, žeidžiančiu knygos parengimo spaudai etiketą.

Poetas demonstruojasi, koks jis didis ir koks niekingas neišmanėlis yra redaktorius. Tas ypatingas, retų gebėjimų specialistas, kuris padarė viską, kad poetas būtų apsaugotas nuo banalybių, netyčinių kitų poetų kartojimų, nuo poetinės technikos ir paprasčiausių kalbos klaidų, nuo nudėvėtų įvaizdžių ir knygos tėkmės sutrikimų.

Gerbiami poetai, kad ir kokie jūs didūs, niekada nesielkite taip.

... Tuščios pastangos. Jeigu pasitaikys poetas, kuris bus skaitęs šią repliką, tai pasakys: „Skaičiau, ką rašė Sventickas, bet vis tiek...“

2016.VI.2

***

Kad galėtų sumokėti 25 eurų honorarą už rašinį, leidinio redakcija siunčia tau elektroninį laišką arba telefono žinutę, prašydama šiais ryšio būdais nurodyti savo asmens kodą, adresą, darbo santykius, sąskaitos numerį. Kai kurie kūrybos naudotojai dėl sutarčių dar prašo paso arba tapatybės kortelės numerio, socialinio draudimo pažymėjimo numerio, klausia, ar turi individualios veiklos pažymėjimą, meno kūrėjo statusą, ar dalyvauji pensijos kaupimo programoje.

Taip atsiranda būriai žmonių, kurie apie tave daug žino. Redakcijos ar leidyklos darbo kompiuteris paprastai prieinamas ne vienam darbuotojui. Nesu girdėjęs, kad koks nors įstatymas draustų šias žinias skleisti, apie tavo pateiktus duomenis paplepėti su bičiuliais. O jeigu yra toks draudimas, tai niekas jo tikrai nepaiso ir pažeidėjų niekas negali susekti.

Toliau.

Tos žinios atsiduria elektroninėje erdvėje.

Gebančių įsilaužti, perskaityti tavo elektroninius laiškus ir žinutes, kaip skelbia žiniasklaida, yra ganėtinai.

Be juokų manau, kad reikalavimus dėl menko nieko teikti tiek daug žinių apie save ir daryti tai elektroninėje erdvėje biurokratams įpiršo suinteresuoti asmenys ir suinteresuotos institucijos. Piršdami teikė vienus argumentus, mintyse puoselėjo kitus tikslus.

Kas tą daro? Nusikaltimų, machinacijų, manipuliavimo žmonėmis, jų stebėjimo pasaulis.

Bet kurią dieną bet kuris iš mūsų gali tapti šio pasaulio auka.

Nesaugūs absoliučiai, pažeidžiami, įtikinėjami, kad kitaip, atseit, negalima tvarkytis.

Kameros, kurios mus filmuoja – parduotuvėse, degalinėse, keliuose, gatvėse, įstaigose – to paties reiškinio atšaka, atsiradusi tokiu pačiu būdu.

Man toks pasaulis netinka ir nepatinka. Jis panašus į namų vagį, po kurio pasiknaisiojimo tavo spintose ir stalčiuose persmelkia pasidygėjimas. Toks pasaulis yra nemalonus, grėsmingas, galintis bet kurią akimirką sugriauti tavo gyvenimą.

Norėčiau, kad svetimi žmonės mane suvoktų kaip nežinomą ir neatpažįstamą. Tokiam man būtų daug jaukiau vaikščioti gatvėmis negu pagaunančiam nepažįstamojo žvilgsnį, sakantį: „žinau, oi žinau, kad tu...“ Turiu savų įpročių ir ydų, jų droviuosi ir nenoriu, kad tai būtų nufilmuota. Noriu turėti paslapčių, vienumos, užsimiršimo.

Negalima?

Netinka man toks pasaulis.

Jis nei geras, nei teisingas, nei žmoniškas.

Kur dėtis? Ką daryti?

2016.VI.23

***

Po britų referendumo. Kai nusprendė išeiti iš Europos Sąjungos.

Prisiklausęs politikų ir apžvalgininkų žodžių „reikia gerbti“ ir t. t.

Jie turi priežasčių, tikslų ir kitokių atsargumų taip kalbėti. Manęs šios trys aplinkybės nesaisto. Ir pats sau sakau:

– Balsuodami dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos britai norėjo pasakyti ir pasakė, kad jie yra aukščiau už kitas Europos valstybes ir kitus Europos žmones. Atsiriboję nuo tų kitų jie gyvensią geriau.

– Dar jie pasakė (emigrantų, atvykėlių į Didžiąją Britaniją klausimas buvo ypač akcentuotas), kad nenori, jog visokie atvykėliai jų šalyje jaustųsi ir gyventų taip pat, kaip britai jaučiasi ir gyvena.

Dabar paklauskime savęs, ar tai yra malonu, humaniška, tolerantiška ir t. t.

Tai kad ne, neišeina taip sakyti.

Kur kas lengviau išeina kalbėti apie britų pasipūtimą ir nacionalizmą.

Kas vyksta šiuo metu, praėjus dienai kitai po referendumo rezultatų paskelbimo?

Regis, Didžioji Britanija, kaip valstybė, patiria kitų Europos valstybių pažeminimą. Didžiajai tai didis smūgis. Pakelti jį sunku, nes pati yra nustebusi, sutrikusi, užklupta nežinios ir neaiškumų.

Jeigu paaiškės, kad savo piliečių sprendimu pradėjo ir nulėmė visos Europos Sąjungos irimą, – galės atsigauti ir pavaizduoti save kaip dramatišką herojų.

Bet kokia nauda iš tokio heroizmo?

2016.VI.25

Diemedžiu žydėsiu

Palanga, vila „Diemedis“ Daukanto gatvėje, anksčiau vadinta rašytojų vasarine poilsiaviete. Ji tebėra Rašytojų sąjungos nuosavybė, bet išnuomota palangiškiams verslininkams. Pastarieji seną lentų pastatą turėjo nugriauti (lengvai gavo reikiamus leidimus) ir savo lėšomis pastatė naują. Visai vykusį, šiuolaikiškai įrengtą, nusipelniusį trijų žvaigždučių viešbučio statuso. Išlaikytas buvusio pastato tūris ir išorinė apdaila, dailylentėms, kad būtų tokios, kokios buvo, padaryta speciali – dabar jau nestandartinė freza. Nuomininkai turi susigrąžinti įdėtas lėšas, taigi rašytojams už kuklią kainą skiriama tik dalis kambarių, o visi kiti parduodami poilsiautojams komercine kaina.

Taigi stoviu penkto kambario balkone ir žvelgiu į kairę.

Ten, kur prasideda saugotina kopa, kaip paskelbė Žaliųjų judėjimas Atgimimo metais, savo tuometinėmis galiomis dėl jos sustabdęs poilsiavietės rekonstrukciją už TSRS literatūros fondo jau prižadėtas lėšas, – taigi ten guli buvusio pastato sijų, lentų ir dailylenčių krūva. Jau ir krūmais apauganti.

Paklausinėjau. Dabartiniai „Diemedžio“ šeimininkai pasakė, kad buvusio vasarnamio buvusi prižiūrėtoja ir jos vyras tų senų lentų paprašė. Tai ir atidavė jiems.

Prisiminiau. Visa ko laimingo privatizavimo laikais tuometinis Rašytojų sąjungas pirmininkas paklausė tuometinės valdybos, ar leisti tai buvusiai prižiūrėtojai privatizuoti greta vasarnamio buvusį namuką. Valdybos nariai, ypač vyresnieji, kupini gražių prisiminimų iš vasarojimų Palangoje, maloniai leido.

Kai jau man teko būti pirmininku, paaiškėjo, kad ne tik namukas buvo privatizuotas, bet išsirūpinta nuosavybės teise geroka vasarnamio sklypo dalis. Nė nepaklausus Rašytojų sąjungos. Palangos centre. Pagalvokite, kokia sklypo kaina! Paspurdėjau, pabandžiau ką nors išsiaiškinti ir pakeisti, viskas perniek.

Tas pasisavintas sklypas, grandinė su užrašu „Įvažiuoti draudžiama“, didelis šuo, ta lentų krūva ant, sakykime, kopos...

Tiek to. Aš tik poilsiauju. Žvalgausi iš terasos.

2016 vasara