Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2018-ųjų 4-ajame numeryje)

Raudų siena/Martyno Vingrio nuotr.

Po savaitės žygio Izraelio pietuose esančia Negevo dykuma, nacionalinio tako žymomis sekdami, išėjome į civilizuotus kraštus. Nors dykumoje ligi soties paganėme akis po atsiveriančius laukinius tolius, pasimėgavome ramybe, bet jutome ir nuovargį, todėl nutarėme intensyvią kelionę pėsčiomis kelioms dienoms iškeisti į pobūvį prie Negyvosios jūros, o paskui – aplankyti Jeruzalę. Būtent šias dvi vietas dar prieš atvažiuodami į Izraelį buvome numatę aplankyti. Planas toks: nuo dykumos pakraščio autostopu keliaujame iki Negyvosios jūros, tada iki Jeruzalės, o nuo ten vėl sugrįžtame į Izraelio nacionalinį taką ir tęsiame savąjį žygį.

Lėta Negyvosios jūros mirtis

Iš draugų, pabuvojusių prie Negyvosios jūros, gavome patarimų apie tai, kokius paplūdimius verta aplankyti, kur ir kokiu moliu teptis, kur nakvoti. Neilgai trukus pasigauname mašinėlę – važiuojame tiesiai į Ein Bokek’ą. Ieva įsirango gale tarp dviejų vaikiškų kėdučių (beje, labai dažnai Izraelio mašinose ant galinių sėdynių įtaisyti du vaikiški krėsleliai. Akivaizdu, kad demografinė krizė Izraeliui negresia). O mus vežantis vairuotojas pats dirba turistų aptarnavimo srityje, važiuoja į vieną iš viešbučių prie Negyvosios jūros. Važiuojame ir mes. Vis dėlto pirmiausia pamatėme ne paplūdimius, o gamyklomis, kasyklomis, kranais ir buldozeriais nusėtą industrinę Negyvosios jūros dalį. Jūra negyva, o ją dar šitaip negailestingai „mėsinėja“ – kasa viską, už ką tik galima pinigo išgauti.

Beje, nustatyta, kad šiokia tokia gyvybė Negyvosios jūros vandenyje vis dėlto egzistuoja: čia aptikta apie 70 rūšių bakterijų. Juokaujama, kad Negyvojoje jūroje randamos dvi gyvybės formos: bakterijos ir turistai. Taigi, vos pasibaigė pramoninis Negyvosios jūros kvartalas – privažiavome išgirtąjį Ein Bokek’o kurortą. Jūra visai šalia, o prie pat paplūdimio prabangūs viešbučiai. Naudojamės proga ir mes pamerkti kojas sūryman. Nepatyrėme jokio malonumo – klampiame tarsi aliejus druskos tirpale po žygių atsiradę net ir patys menkiausi įbrėžimai tuoj pat priminė apie save gana smarkiu perštėjimu. Paplūdimyje stebino kontrastai: musulmonės sūryme mirksta apsimuturiavusios visą kūną dengiančiomis sukniomis, o čia pat plūduriuoja ir vakariečiai, ne itin gausiai teprisidengę. Tiesa, pliuškentis Negyvojoje jūroje – nevalia. Nors lašas druskos tirpalo į akis (1 litre yra 1,24 kg druskos!) – ir Negyvąją jūrą kaip didelį nemalonumą teprisiminsi.

Draudimas maudytis/Martyno Vingrio nuotr.

Kurorte neužsibuvome – planavome nuvykti į tas rekomenduotas atokiąsias vieteles, laukinius paplūdimius, versmes, trykštančias iš žemės ir kitokius tarytum nežemiško pasaulio atributus. Vykstame į Ein Gedi miestelį. Atvažiuojame ir patys nesuvokiame, kur mes čia atsidūrėme – ne tik Negyvoji jūra, bet ir Ein Gedi kurortas ne kažin kiek gyvybės beturi. Visur tik tvoros su grasinančiais užrašais: eiti draudžiama, žemė griūva, pavojinga gyvybei. Šiais gąsdinimais visai nesunku patikėti – aplink daugybė žiojėjančių duobių, prarajų, o smegduobės tyko kiekviename žingsnyje uždraustoje zonoje.

Kaip žinia, Negyvosios jūros pakrantė yra pati žemiausia sausa mūsų planetos vieta – kai stovi ant kieto ir sauso paviršiaus, pagal pasaulinį vandenyno lygį esi 429 m žemiau jūros lygio! Ir tai dar ne viskas – deja, bet kasmet ši vargšė negyvoji dar po metrą nusenka. Stovėdami prie Ein Gedi kurortinio miestelio liekanų, patys įsitikinome, kaip sparčiai nyksta Negyvoji jūra. Ten, kur prieš keletą metų dar virė paplūdimio gyvenimas, dabar tėra žemės įgriuvos, apleistos pavėsinės ir daug ženklų, draudžiančių žmogaus buvimą ten.

Pagrindinė Negyvosios jūros nykimo priežastis yra ta, kad šiaurėje Jordano upės vanduo intensyviai naudojamas drėkinimui. Daugiausia dėl to kaltas Izraelio žemės ūkis Jordano slėnyje, kur eksportui auginami žalumynai ir egzotiški vaisiai.

O mes, saulei ritantis žemyn, nors ir buvome visai šalia tos sūriosios Izraelio garsenybės, bet savąją palapinę pasistatėme prie tvoros, skiriančios Negyvąją jūrą nuo gyvųjų. Geresnės nakvynės vietos tąsyk taip ir nesuradom. Gana kraupiai atrodė ir daugybės apleistų namukų kvartalas– kadaise jie stovėjo visiškai šalia jūros, bet jūra nutolo, o jie pasiliko. Skaisčiai tvieskė pilnatis, kitam jūros krante mirgėjo Jordano žiburiai, kniaukė katės, kažkur netoliese tyvuliavo Negyvoji jūra, o mes tą naktį praleidome bene pačioje nejaukiausioje vietoje per visą šią kelionę. Taip jau nutinka, kai miršta negyvosios jūros.

Negyvoji jūra/Martyno Vingrio nuotr.

Jeruzalėn

Iš ryto neilgai tesigrožėjome Negyvosios jūros aptvaru ir išsiruošiame į Jeruzalę. Tuoj pat mus pavėžėti sustojo vyrukas ir pasiteiravo mūsų vardų, o po to vardų reikšmių. Kiek keistas klausimas, pagalvotum. Pasirodo, važiavo pasiimti savo pirmagimio iš Jeruzalės gimdymo namų ir šis netikėtas susitikimas galbūt pamėtės mintį dėl naujagimio vardo.

Jeruzalėje, viename seniausių pasaulio miestų, kuriame susimaišiusios kuo įvairiausios kultūros, skaičiuojama didžiausia žydų ortodoksų koncentracija. Iš tiesų net ir tolėliau nuo Jeruzalės miesto centro matyti daug tradiciškai atrodančių judaizmo išpažinėjų su plačiabrylėmis skrybėlėmis, peisais, barzdomis. Susidaro įspūdis, kad ortodoksai žydai nuolat kažkur skuba, vis tekinom – viena ranka prisilaikydami skrybėles, o kita pasimosuodami lagaminėliais. Didžioji dauguma ortodoksų žydų su akiniais. „Nejaugi visų jų regėjimas toks prastas?“, – mudu su Ieva stebėjomės. Matyt, tai „protingai atrodančio“ žmogaus įvaizdžio dalis. Ir vis dėlto susikalbėti angliškai retas kuris ortodoksas sugeba (priešingai nei vakarietiškieji žydai – iš vyresnės kartos daugelis puikiai kalba angliškai). O šie, pasirodo, niekur nedirba, sparčiai dauginasi, o svarbiausia jų veikla – laikytis visų judaizmo religinių nuostatų ir skaityti Torą. Už tai gauna dideles pašalpas ir įvairias lengvatas, neturi atlikinėti karinės tarnybos. Kiek kalbėjome su vakarietiškaisiais žydais, ortodoksai nėra itin mėgstami. Kol jų buvo nedaug, niekam netrukdė, atrodė savitai, Izraeliui suteikė išskirtinumo. O dabar jų pradėjo sparčiai daugėti, yra net ir kiek negarbingai besinaudojančių ortodoksiškaisiais privalumais.

Jeruzalės senamiesty/Martyno Vingrio nuotr.

Jeruzalės senamiestyje įžengę per Damasko vartus per daug nesidairome aplink – ieškome, kur nakčiai galvą priglaust. Ilgai nedvejoję apsistojame islamiškame kvartale pačiame senamiesčio viduryje. Nakvynė sąlyginai nebrangi – 44 šekeliai (10 eurų) žmogui su vakariene ir nemokama kava / arbata visą parą. Kambarys, tiesa, daugiavietis, bet svarbiausia, kad yra kur palikti kuprinę, o ir nakčiai stogas virš galvos bus.

Iš tiesų Jeruzalė – įspūdingas miestas, itin svarbus viso pasaulio istorijai tiek kultūrine, tiek religine prasme. Kita vertus, Jeruzalė amžinai nerami, mat žydai vis nesutaria su musulmonais, kurie iš jų yra vertesni vadintis šio miesto vienatiniais šeimininkais. O apie vietas, kurias Jeruzalės senamiesty verta aplankyti, nė neverta pradėti pasakoti – nuostabi tiek kiekviena čionykštė detalė, tiek ir tų detalių visuma. Visas senamiestis, nors ir padalintas į 4 dalis (arabų, žydų, armėnų ir Etiopijos koptų), yra vienas nuostabus meno kūrinys, o vos įžengęs pro didžiojo mūro aptvaro vartus patenki tarsi į kitą miestą, kur galioja savi įstatymai, taisyklės, net ir žmonės kitoniškai atrodo ir elgiasi. Jeruzalės senamiestis primena musulmoniškų miestų medinas, bet turi ir daug išskirtinių bruožų.

Jeruzalė/Martyno Vingrio nuotr.

Kiek plačiau nupasakosiu įspūdį, išvydus bene žymiausią judėjų objektą – Raudų sieną. Vaizdavomės mes ją didele siena, apsupta daugybės žmonių, iš pavadinimo sprendžiant, dar ir nuolat liejančių ašaras. O pasirodo, kad ta vieta kur kas įspūdingiau atrodo paveikslėliuose ar ekranuose. Raudų sienos pavadinimas kilo dėl to, kad žydai neva ateina ten apraudoti šioje vietoje kadaise stūksojusių pirmosios ir antrosios šventyklų. Tų šventyklų nebėra, o iš jų liko tik dalis sienos, kurią labai jau saugo. Norint patekti, reikia praeiti pro patikros postus, daiktus peršviečia, o metalo detektoriais tikrina, ar ko negero nesiruoši prasinešti. Žydai, o ir turistai iš paskos, viena arba abiem rankom atsirėmę į tą sieną meldžiasi, prašo ko nors, o gal tik šiaip smalsauja. Kiti dar ir kaišioja raštelius su įvairiais prašymais ir grūda juos tarp daugybės kitų sienos plyšiuose sukaišiotų raštelių. Sienos tvarkdariai kartkartėmis tuos prašymus suarchyvuoja dideliuose šiukšlių maišuose ir, matyt, veža tuos troškimus išpildyti.

Alyvų kalnas ir pėsčiom iš Jeruzalės

Naktelę bendrame kambaryje šiaip ne taip praleidę, pasimėgavę pusryčiais ant stogo terasos, pamatę rytinį Jeruzalės kitoniškumą, traukiame link Izraelio nacionalinio tako. Bet prieš tai užsuksime Alyvų kalnan (iš tiesų jis turėtų vadintis Alyvmedžių kalnu, nes nė vienos alyvos ten nėra) apžiūrėti tų pačių alyvmedžių, kuriuos ir Jėzus galėjo matyti, o gal net ir karčiąsias uogeles raškyti.

Raudų siena/Martyno Vingrio nuotr.

Alyvų kalnas nuo Jeruzalės senamiesčio yra už kelių kilometrų nuo Jeruzalės senamiesčio. Arabiško gymio taksisto paklausę, kurion gi pusėn keliauti, kad tą žymųjį kalną pasiektume, jis visiškai ramiu, užtikrintu ir net užjaučiančiu veidu mums tepasakė: „Only by taxi“. Bet netrukus supratęs, kad taksi paslaugų mes neieškome, mostelėjo Alyvų kalno link. Ta kryptimi ir nukulniavome, o praėję pro didįjį Jeruzalės kapinyną (tai seniausios tebenaudojamos kapinės pasaulyje. Atgulę čia bent 70 tūkstančių žydų, o kitų duomenimis, jų ten gali būti ir iki 300 tūkst.) grožėjomės atsiveriančia Jeruzalės panorama. Bet kiek gi grožėsies, kai rūpi kuo greičiau pargrįžti į savąjį taką. Žymos nėra taip toli – nuo Alyvų kalno apie 15 kilometrų, bet tarpmiestiniai autobusai į tą vietą nevažiuoja, o miesto viešuoju transportu reiktų persėsti bent 3 kartus. Nutarėme, kad paėjėsime, iki kol mūsų tikslas bus pasiekiamas bent jau dviem autobusais. Šiaip ne taip išsiaiškinę mums reikiamą kryptį atradome ir gana aiškų orientyrą – tramvajaus bėgiai. Jei seksime juos, prieisime tą vietą, iš kurios važiuoja autobusas ir veža beveik iki pat INT ženklų. Vos tik išėjome iš didžiule mūro tvora įtvirtintos senosios miesto dalies, patekome į visai kitą pasaulį – itin šiuolaikišką vakarinę Jeruzalės dalį (būtent vakarinė priklauso žydams, todėl spindi prabanga, tvarka ir švara. Rytinė dalis valdoma musulmonų ir, švelniai tariant, yra kiek kuklesnė). Netikėtai patenkame į didžiulę šventę. Vadinasi ji Purim ir primena mūsiškes Užgavėnes (apie čionykščių kaukių ypatybes daug nesiplėsiu, bet teisybės, o tiksliau – sąmojo, dėlei paminėsiu, kad mūsuose populiarios Užgavėnių žydo kaukės čia nėra). Galybė žmonių, pasidabinusių kuo įvairiausiais apdarais, nešini vyno ar kito gėrimo buteliais, nesibodėdami gerkles laidyti ir džiaugsmingai sveikindami vienas kitą, mėtydami petardas čia pat, po praeivių kojomis, švenčia! Ir mes švenčiame. Jaunos izraelietės net atkreipė dėmesį į mūsų „kaukes“ – pasiteiravo, ar mes Purim festivalio persirengėliai ir ar tai mūsų šventiniai kostiumai. Pagalvotum, kad paprastoji turisto apranga ir jai priklausantys aksesuarai šventiškumu nė iš tolo nekvepia, bet štai šiuolaikiniame miesto karnavale dėmesio sulauki už savąjį net perdėm išreikštą profaniškumą.

Senosios kapinės/Martyno Vingrio nuotr.

O mes, prasibrovę pro karnavalo dalyvių minią, galiausiai prieiname tą vietą, iš kurios turėtų važiuoti mums reikiamas transportas. Nevažiuoja. „Vargas tau, Jeruzale“ – išsprūsta netikėtai. Vargas jai, o mes einame toliau. Po dar valandos prieiname tą vietą, iš kurios belieka pavažiuoti vienu vieninteliu, netrukus būsiančiu, autobusu. Autobusas atvažiuoja, mes jam dar ir pamojame, matydami, kad neketina sustoti. Deja, dėl kažin kokių priežasčių nuvažiuoja nė nestabtelėjęs. Laukti kito autobuso? O jei ir tas nesustos? Na jau ne – tiek nuėjome, paėjėsime iki galo. Jungiame telefoną, sužiba navigacijos apskritimėlis, kuris mus itin nudžiugina – pasirodo, kad iki mūsų žymos belikęs maždaug vienas kilometras. Išėjo taip, kad pėsčiomis perėjome skersai per visą Jeruzalę – nuo gimdymo namų, esančių viename miesto pakraštyje, iki INT žymų, visiškai priešingoje pusėje.

INT žyma

Paskutines Izraelio nacionalinio tako žymas matėme dykumoje, kur kalnai, skurdi augmenija, kalnų atbrailomis liuoksi ožiai, o žmonių beveik nematyti. Nuo Jeruzalės takas visiškai kitoks – žali kalneliai, parkai, seni alyvmedžių sodai, antikiniai griuvėsiai. Čia kur kas geriau sužymėtas kelias, ir takai ryškiai išminti, bet ir žmonių pastebimai daugiau.

Niekur neskubėdami nuo Jeruzalės mes kulniuojame 4 dienas. Takas veda Viduržemio jūros, o tiksliau – Tel Avivo, esančio prie jos, kryptimi. Einame daugiausiai miškingais kalnais, nors praeiname ir gyvenvietes, ir alyvmedžių sodus, ir avių ganyklas. Vargo nematome – vandens kraneliai pakelėj, maisto kur nusipirkti prieiname kasdien, kuprinės neapsikrauname. Oficialių nakvynės vietų šiame ruože taip pat gausu – įrengti kempingai, poilsio zonos, kur galima ir laužą užkurti, ir palapinę statyti. Dažniausiai čia būna vandens kraneliai, staliukai, šiukšliadėžės. Tiesa, nustebino, kad tualetai įrengti toli gražu ne visose, net ir itin lankomose, aikštelėse. Valgyk, gerk, bet sukis kaip išmanai. Pastebėjome, kad vyrai net nemato problemos ir reikalus atlieka paėjėję vos kelis žingsnius nuo šventinių pietų pakloto.

O ir visa tų aikštelių erdvė švara nespindi – neretai visos šventinių pietų liekanos (plastikiniai indai, staltiesės, buteliai ir maisto likučiai) čia pat sukraunami šiukšlių maišuose ir paliekami. O tada savo darbo imasi katės ir kiti laukiniai, kurie viską ištaršo ir paskleidžia plačiai. Beje, dažnai žydai nesuvalgytą, bet tvarkingai supakuotą maistą padeda matomoje, gyvūnams sunkiau pasiekiamoje vietoje. Palieka ir gėrimus – dažnai net neatsuktus butelius. Gali ir spėliot, ar čia kokio archajinio relikto atmaina – maisto pertekliumi dalintis su kitais, ar tiesiog šių dienų izraeliečių gero gyvenimo rezultatas.

Alyvmedžių giraitė/Martyno Vingrio nuotr.

Po 4 dienas trukusio žygiavimo priėjome tako atkarpą, kuri driekiasi palei intensyvius kelius beveik iki pat Tel Avivo. Kadangi šį sykį mūsų tikslas nėra įveikti kelią nuo pradžios iki galo, renkamės įdomesnes atkarpas. Autostopu keliaujame iki Tel Avivo, manydami, kad nuo ten takas, vedantis palei jūrą, mums suteiks didesnį malonumą. Vidurio Izraelis itin urbanizuotas kraštas – kartais net ir nesuvoksi, kur baigėsi vienas didmiestis ir prasidėjo jau kitas. Atsiduriame viename iš priemiesčių – iki Tel Avivo dar apie 30 kilometrų, bet eismas itin intensyvus, kelių raizgalynė, o aplinkkeliuose susigaudyti sunku. Nutariame važiuoti autobusu, ir mums beieškant jo, vežančio Tel Avivo kryptimi, neprašytas sustoja krovininis automobilis, kurio vairuotojas emocingai ir svetingai mums moja ragindamas važiuoti kartu su juo. Atidarome dureles – tranki rusiška muzika. Vairuotojas iš Kirgizijos. Kaip pats sakė, tėvas liepė važiuoti iš namų ir užsidirbti pinigų svetur „ant druskos“. Kai 1985 metais pavyko ištrūkti, nuo to laiko ir nebebuvo gimtojoj Kirgizijoj. Rodė nuotraukas – turi gražią šeimą, gerai uždirba, bet žmogus suvargęs ir kažin kokio slogučio apimtas. Maža to, per pietus atidarinėdamas alaus butelį kamšteliu dar ir kaktą prasiskėlė. Žodžiu, laimė tądien jo nelankė, vis nostalgiškai prisiminė savo neturtingąją Kirgiziją, nuolat lygino su Izraeliu. Keistas jausmas savo tėvynėje nebūti 30 metų. Sako, kad jei tik sugrįžtų, niekas jo iš ten nebeišleistų ir grėstų nemalonumai. O mudu, besiklausydami vairuotojo samprotavimų, atsidūrėme Ramat Gan’e – didmiestyje, besiribojančiame su Tel Avivu. Pasijutome tarsi Arabų Emyratuose. Eismas neįtikėtinai intensyvus, kelio juostų daugybė. Mūsų džiaugsmui, nors esame visai kitame mieste, o iki Tel Avivo apie 10 kilometrų, iki pat jūros, vadinasi, ir iki tako žymų, važiuoja miesto autobusas.

Ir pagaliau jau gerokai po saulės laidos, pasiekę pakrantę ir išvydę oranžinę-baltą-mėlyną žymą pasijutom tarsi namo grįžę. Takas veda pajūriu, o neilgai trukus surandame ir vietą, kur oficialiai galima pernakvoti. Tik laužo ten nieks kūrent neleidžia. O maisto, kurio nereikėtų virti, kaip tyčia mums likę visai nedaug: arba vakarienei, arba pusryčiams. Nutarėme, kad po sunkios dienos pustuščiu skrandžiu gultis miegot neverta, o rytas už vakarą protingesnis maisto prasimanymo klausimu.

Įprastai mes keliamės apie šeštą valandą, bet šįsyk nubudome dar anksčiau. O prižadino intensyvus veiksmas aplink: kas bėgioja palei jūrą, kas dviračiais važinėja, kiti plaukioja irklentėmis, nardo, medžioja po vandeniu. Tel Avivo gyventojai prieš darbą spėja dar ir malonumų patirti.

O mes iš savo guolio išsiropštę einame ieškoti pusryčių. Keliaujame paplūdimiu, o tiksliau –trinkelėmis grįstu taku palei jūrą. Tuo taku ir paėjėjome iki pirmos didesnės parduotuvės, kur nusipirkome sočius pusryčius, o ir kuprinės atsargas papildėme. Supratome, kad tokiam pasivaikščiojimui neverta skirti daug laiko – ne grįstu taku mes atsibeldėme čia pavaikštinėti. Iki skrydžio į Lietuvą turime dar daugiau nei savaitę. Pastudijavę žemėlapį nutarėme: keliaujame į šiaurę, o nuo ten INT veda į rytus, skersai visą Izraelį. Tebūnie šios kelionės tikslas – su Jordanija besiribojanti Galilėjos jūra. Žemėlapy pasimatavę atstumus įvertinome, kad norint pasiekti tikslą, per dieną reikės paėjėti gerokai daugiau nei ankstesniuose ruožuose. Bet kai yra tikslas, atrodo, kad ir kilometrai tirpsta lengviau, ir kuprinė lengvesnė, ir vakaras vėliau prasideda.

Nuo kalno atsiveria toliai/Martyno Vingrio nuotr.

Šiaurės Izraelis. Galilėjos jūros link

Iš Tel Avivo kelių raizgalynės pėsčiomis išsikapanoti itin sudėtinga. Važiuojame autobusu, o pro langą stebėdami nesibaigiančius kelių labirintus džiūgaujame pasirinkę tokį kelionės būdą. Pavažiuojame vos 60 kilometrų šiauryn ir intensyvios civilizacijos nebematyti. Net sunku patikėti – Izraelis yra šalis, dvigubai mažesnė už Lietuvą, o tokia įvairi. Pietuose dykumos, kuriose yra vos keletas miestelių, o didžioji dalis negyvenama ir priklauso Izraelio kariuomenei. Centrinė dalis moderni, itin tankiai apgyvendinta ir iš esmės niekuo nesiskiria nuo turtingų Vakarų Europos valstybių. Didžioji dauguma čia gyvenančių – žydai. Šiaurinėje šios šalies dalyje stūkso žali kalnai, o jų slėniuose Izraelis žiba kaip agrarinė valstybė su daugybe šiltnamių ir vaismedžių plantacijų. Šiaurėje daugiausiai gyvena musulmonai ir vienintelis dalykas, kuris tau leidžia pasijusti, kad vis dar esi Izraely – ta pati vietinė valiuta – šekelis. Visa kita – žmonių drabužiai ir jų antropologiniai tipai, transporto priemonės ir prastesnė kelių būklė, miestų struktūros, maldos namai ir per ruporus sklindantys raginimai melstis leidžia aiškiai suprasti, kad esi musulmoniškame krašte.

O Izraelio nacionalinis takas čia mums patinka kur kas labiau – keliaujame vingiuotu akmeniniu takeliu per kalnus. Kalnai apaugę medžiais ir aštriais krūmokšniais, statoki, o iš pradžių ilgą laiką kopiame aukštyn, bet eiti stebėtinai lengva – matyt, grįžimas iš miesto džiunglių gamton suteikia jėgų pliūpsnį. Prasirango rieboka gyvatė, o mes manėme, kad jos dar miega. Dar sykį pasidžiaugiame pasiėmę palapinę – maža kas pas tave naktį į miegmaišį sumąstytų užsukt prie šono pasišildyt. Pakeliui užsukame į krautuvėles. Nors produktai čia tokie patys, kaip ir visur Izraely, bet parduotuvėse juntama arabiška dvasia – blizgesnis interjeras, iškabintos Korano citatos, o ir padrikumo tarp prekių kur kas daugiau. Perkame jau kasdieniu mums tapusio maisto: pitų (vietinė duona, panaši į picos paplotį), humuso (avinžirnių ir sezamo sėklų tyrės mišinys), tchinos (gana aštri svogūnų, paprikų, česnakų ir pomidorų tyrė), o desertui – datulių džemo).

Kulniuojame į priekį, kuprinės naštos jau nebesijaučia, bet Galilėjos jūra neartėja taip greitai, kaip mes įsivaizdavome. Iš kelionės dienoraščio: „Šiandien lemtinga diena – jei nueisime dviejų dienų atstumą, tikėtina, kad per likusias 2 kelionės dienas pasieksime savo tikslą – Galilėjos jūrą. Diena kaip diena – einame ir galo nematyt, tempas didesnis, stabtelėjimai atsikvėpti retesni ir trumpesni. Vakarop atrandame neblogą vietą nakvynei, jau norėtųsi ir sustoti, bet matome, kad dar bent valandą galime paėjėti. Tęsiame judėjimą. Temstant, kai jau nebesinori nieko kito, tik stoti ir griūti miegoti – prieiname tokį ruožą, kur vien kalnai aplink. Nė pusės palapinės neįspraustum. Nelieka nieko kito, tik keliauti tolyn – stovom gi nemiegosi. O kalnų ruožas nesibaigia... Galiausiai, kojas vos bevilkdami prieiname senovinį romėnų laikų akveduką. Čia puiku – vietai lygi, palmių paunksmė. Įsijungia tarsi antras kvėpavimas – nors jau visai sutemę, kažkokiu būdu prirenkam malkų (daugiausiai stovyklautojų iešmeliai ir vienas kitas pagaikštis), verdame savo troškinį. Arbatai nei malkų, nei jėgų kaisti nebėr – tiks ir vanduo. O tada statome savo žalią gryčelę ir palaimingai miegam. Naktį nieks netrukdo, o gal ir trukdo, tik mums jau nerūpi. Šiandien nuėjome daugiau nei 45 kilometrus gana sudėtingu kalnų keliu. Ieva sako, kad dar taip gyvenime nėra sunkiai ėjusi, kaip šį vakarą“.

Pirmyn/Martyno Vingrio nuotr.

Galilėjos jūra ir maudynės Jordano upėje

Kelionė priartėjo link pabaigos – vakarop turėtumėm prieiti savąjį tikslą! Pereiname garsiąją Jordano upę, kur, kaip žinia, šv. Jonas Krikštytojas pakrikštijo Jėzų. Keista – upeliūkštis tarsi numelioruotas griovys – šiukšlių sąnašos, vanduo drumzlinas ir nešvarus, krantai apžėlę. Ne taip įsivaizdavome šią garsiąją vietą. O mums belikę vos keli kilometrai ir įsivaizduojame, kaip kelio dulkes plausime Galilėjos jūroje. Tiesa, viskas išėjo ne visai taip, kaip vaizdavomės. Vietą, kur pagal ženklus turėtų būti paplūdimiai, atrandame, o štai jūros – ne. Įsijungiame navigaciją ir patys negalime patikėti. Mėlynas apskritimėlis, rodantis mūsų dabartinę vietą žiba pačioje jūroje, gana toli nuo kranto. Pasirodo, tas vargšas Jordano upelis patvenktas, todėl vandens negauna ne tik Negyvoji jūra, bet ir Galilėjos jūra.

Pavadinimų šis žemiausias pasaulio gėlavandenis ežeras turi daugybę (Tiberiados ežeras, Galilėjos jūra, Galilėjos ežeras, Tiberijaus jūra, Tiberijaus ežeras, Kinereto ežeras, Genezareto ežeras, Ginosaras, Gensaro ežeras, Chinereto jūra), o vandens vis mažiau ir mažiau.

Neradę sau vietos prie Galilėjos jūros, patraukėme ieškoti nakvynės prie Jordano upės. Pasirodo, tas mažas, pobjauris upeliūkštis tebuvo užtvankos rezultatas. O toji vieta, kur Jordano upė patvenkta, yra išties įspūdinga: vanduo kuo skaidriausias, krantai švarūs, nuaugę palmėmis, įrengtos laužavietės, turškiasi vandens paukščiai, žuvys vandenyje sukelia ratilus. Tiesa, visa tai pamatėme tik ryte. Vos tik pasiekę Jordano krantą prožektoriais pasišviesdami šiaip ne taip atrandame šio to degančio ir verdame pergalingą paskutinę vakarienę Izraelyje. O iš ryto, tarsi savęs atnaujinimo ritualą atliktumėme, maudomės Jordano upėje. Kažin ar geresnę kelionės pabaigą ir sugalvot būtų įmanoma.

Jordano upė. Krikšto atnaujinimo ceremonija/Martyno Vingrio nuotr.

Kelionė namo

Iš ryto tampriai supakavę mantą, dalį daiktų ir maisto palikę kitiems keliautojams, pakeleivingomis mašinomis traukiame į oro uostą. Atstumas nėra didelis – 150 kilometrų, tad neilgai trukus mes jau ir Tel Avivo priemiestyje. Iki oro uosto belieka maždaug 25 kilometrai, todėl ramu. Žinome, kad iki lėktuvo tikrai nusigausime, nes toks atstumas ir pėsčiomis jau įveikiamas. Visų pirma nutariame pavažiuoti autobusu. O čia susiduriame su Izraelio savaitės ritmo ypatumais: penktadienis, šabo išvakarės, o autobusai po pietų visai nustoja kursavę. Belūkuriuodami autobuso stotelėje nutariame pamėginti pastabdyti pravažiuojančiuosius (kadaise Stambule, pačiame miesto centre nesunkiai sustabdėme 2 mašinas, sakom, gal ir čia pavyks). Ir ką jūs manote – pati pirma pastabdyta mašinėlė sustoja. Jauna kareivukė, savaitgaliui išleista namo, važiuoja mums tinkama kryptimi, o sužinojusi, kad mes iš Lietuvos (ankstesnės jos kartos būtent iš Lietuvos atvažiavo Izraelin), nutaria mus nuvežti iki pat oro uosto įėjimo!

Oro uoste

Po gerokai užtrukusios patikros mums atvykstant į Izraelį, kažko panašaus tikėjomės ir išvažiuodami. O viskas vyko kur kas paprasčiau nei mes manėme. Prieš įeinant į oro uostą mus pasitiko apsaugos darbuotoja, kaip pati sakė, „mažam pokalbiui“. Mes, nors ir žinodami, kiek tie mažieji pokalbiai trunka, nesibaiminome – skrydis tik anksti ryte, o pokalbiams turime visą naktį. Truputėlį sumaišties dar įnešė tai, kad Ievos kuprinėje buvo užsilikęs stovyklavimo peilis. Žinoma, tokius peilius įsinešti į oro uostą nėra draudžiama, bet mūsų dėl visa ko patikrinti atskubėjo ir aukštesnio rango pareigūnas. Išgirdęs, kad mes žygiavome Izraelio nacionaliniu taku, jis, tarsi senas geras bendražygis, draugiškai nusišypsojo, pagarbiai palinksėjo galvą ir paminėjo, kad ir jam tekę tuo keliu keliauti. Peiliukas niekam neberūpėjo, o ėmėmės dalintis kelio džiaugsmais ir rūpesčiais. Daugiau jokių netikėtumų – naktis ant oro uosto grindų, o iš ryto nekantrus lėktuvo laukimas, žinant, kad jau šiandien vykstame namo. Nors ir kokią kaulų nelaužančią šilumą mes paliekame Izraelyje, už mūsiškį lietuvišką pavasarį nėr geriau!

Pirmosios kelionės dalies įspūdžius skaitykite čia.