Anubhav Saxena // unsplash nuotr.

Vasaros sekmadieniams „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome naujausio popiežiaus dokumento ištraukas – meditacijas.

Apaštališkasis paraginimas „Būkite linksmi ir džiūgaukite“ („Gaudete et exsultate“) aiškina, ką reiškia būti šventam šiuolaikiniame pasaulyje. Tekstas nėra analitinis traktatas apie šventumą. „Mano kuklus tikslas – įžangoje rašo popiežius, – yra dar kartą priminti pašaukimą į šventumą įtraukiant tai į dabartinį kontekstą, paženklintą savų pavojų, iššūkių bei progų.“

Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai. Dokumentas lietuviškai pirmą kartą publikuotas 2018 m. „Bažnyčios žinių“ Nr. 5.

*  *  *

Šventinanti veikla

Kaip neįmanoma suprasti Kristaus be Karalystės, kurios atnešti Jis atėjo, lygiai taip ir tavo misija neatskiriama nuo Karalystės statydinimo: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo“ (Mt 6, 33). Tavo tapatinimasis su Kristumi ir tuo, ko Jis trokšta, reiškia pareigą išvien su Juo kurti šią visiems skirtą meilės, teisingumo ir taikos Karalystę. Pats Kristus nori gyventi, būti su tavimi visose tavo pastangose bei neišvengiamuose atsižadėjimuose, taip pat jų atnešamuose džiaugsmuose bei vaisiuose. Todėl nešventėsi, jei kūnu ir siela nesistengsi kuo geriau atlikti šią pareigą.

Esame pašaukti gyventi kontempliacija ir veikloje.

Nesveika mylėti tylą vengiant susitikimo su kitais, trokšti atilsio atmetant veiklą, ieškoti maldos nuvertinant tarnystę. Visa tai galima priimti bei įtraukti į savo gyvenimą šiame pasaulyje ir padaryti šventumo kelio dalimi. Esame pašaukti gyventi kontempliacija ir veikloje bei šventėti atsakingai ir dosniai vykdydami savo misiją.

Ar gali taip būti, kad Šventoji Dvasia kviečia vykdyti misiją ir sykiu akina nuo jos bėgti ar vengti visiškai save dovanoti dėl vidinės ramybės išsaugojimo? Kartais kyla pagunda pastoracinį atsidavimą ar pastangas pasaulyje nuvertinti kaip antraeilius dalykus, tarsi tai būtų „trukdžiai“ šventėjimo ir vidinės ramybės kelyje. Užmirštama, kad „ne gyvenimas turi misiją, bet jis pats yra misija“.

Pastangos, motyvuotos baimės, puikybės, poreikio pasirodyti ir valdyti, savaime suprantama, neskatins šventėjimo.

Pastangos, motyvuotos baimės, puikybės, poreikio pasirodyti ir valdyti, savaime suprantama, neskatins šventėjimo. Iššūkis yra gyventi dovanojant save taip, kad pastangos įgytų evangelinę prasmę ir darytų mus vis panašesnius į Jėzų Kristų. Todėl dažnai kalbama, pavyzdžiui, apie katecheto dvasingumą, diecezinio dvasininko dvasingumą, darbo dvasingumą. Dėl tos pačios priežasties Evangelii gaudium panorau užbaigti misijos dvasingumu, Laudato si‘ – ekologiniu dvasingumu, Amoris laetitia – šeimos gyvenimo dvasingumu.

Tai nereiškia ramybės, vienatvės ir tylos Dievo akivaizdoje momentų ignoravimo. Nuolatinės technologinės naujovės, kelionių patrauklumas, neaprėpiama vartojimo pasiūla kartais nepalieka tuščios erdvės Dievo balsui suskambėti. Viskas vis greičiau prisipildo žodžių, paviršutiniškų malonumų ir triukšmo. Čia karaliauja ne džiaugsmas, bet tų, kurie nežino, dėl ko gyvena, nepasitenkinimas. Kaip negalime suprasti, jog tokį karštligišką lėkimą būtina sustabdyti, kad atgautume asmeninę erdvę, kartais skausmingą, bet visada vaisingą, kur užmegztume nuoširdų dialogą su Dievu?

Kažkurią akimirką turėsime pažvelgti į save pačius, kad leistume įžengti Viešpačiui, o tai ne visada pavyksta, jei „neatsiduriama ant bedugnės, didžiausios pagundos, krašto, ant apleistumo uolų, ant vienišos viršūnės, kur susidaro įspūdis, kad esi paliktas vienas likimo valiai“. Šitaip atrandame didžiausią motyvaciją iš esmės išgyventi įsipareigojimą savo užduotims.

Tos pačios atsipalaidavimo galimybės, kurių gausu mūsų dabartiniame gyvenime, taip pat skatina absoliutinti laisvalaikį, kai galime neribotai naudotis priemonėmis, teikiančiomis pramogą ar netvarius malonumus. Dėl to nukenčia mūsų misija, slopsta pastangos, ima silpnėti dosnus ir pasiaukojantis tarnavimas. Tai iškreipia dvasinę patirtį. Argi sveikas dvasinis užsidegimas dera su vangumu evangelizuoti ir tarnauti kitiems?

Visos akimirkos taps šventėjimo kelio laipteliais.

Mums būtina šventumo dvasia, kuri taip ženklintų vienatvę ir tarnystę, vidinį gyvenimą ir evangelizacines pastangas, kad kiekviena akimirka būtų pasiaukojamos meilės Viešpaties akyse apraiška. Šitaip visos akimirkos taps šventėjimo kelio laipteliais.

Gyviau, žmogiškiau

Nebijok šventumo. Jis neatims iš tavęs nė lašo veiklumo, gyvumo ir džiaugsmo. Kaip tik priešingai, tapsi toks, apie kokį tave kurdamas galvojo Tėvas, ir būsi ištikimas pats sau. Priklausymas nuo Jo išlaisvina mus iš vergijos ir įgalina suvokti savo kilnumą. Šitai atspindi Juozapina Bachita (Giuseppina Bakhita), kuri „gležno amžiaus, septynerių metų buvo pagrobta bei parduota į vergiją ir daug kentėjo nuo žiaurių šeimininkų. Vis dėlto ji suvokė giliąją tiesą, kad kiekvieno žmogaus, kiekvienos žmogaus gyvybės tikrasis šeimininkas yra Dievas, o ne žmogus. Tokia patirtis šiai nuolankiai Afrikos dukrai tapo didžiulės išminties versme“.

Juo labiau krikščionis paauga šventumu, juo vaisingesnis jis tampa pasauliui. Vakarų Afrikos vyskupai mus mokė: „Esame pašaukti naujosios evangelizacijos dvasia būti evangelizuojami ir patys evangelizuoti įgalindami jus visus, pakrikštytieji, visur, kur esate, būti žemės druska ir pasaulio šviesa“.

 Šventumas nedaro tavęs mažiau žmogiško: jis yra tavo silpnumo susitikimas su malonės jėga.

Nebijok kreipti žvilgsnį aukščiau, leisti Dievui tave mylėti ir išlaisvinti. Nebijok leisti Šventajai Dvasiai tave vesti. Šventumas nedaro tavęs mažiau žmogiško: jis yra tavo silpnumo susitikimas su malonės jėga. Iš esmės, pasak Leóno Bloy, gyvenime „tėra vienas liūdnas dalykas, nebūti šventam“.

B.d.