„Scanoramos“ satelitinio ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ organizatoriai Dmitrijus Gluščeviskij ir Aleksas Gilaitis. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Tūkstančiai darbo valandų, dėlionės, jungiančios kelias šalis ir net kontinentus, užuominų paieška laikraščių archyvuose: kino restauratorių darbas dažnai panašesnis į įmantrią detektyvinę istoriją nei į nuobodžią archyvaro rutiną. „Scanoramos“ satelitinio ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ organizatoriai Aleksas Gilaitis ir Dmitrijus Gluščeviskis pasakoja, kodėl senienų prikėlimas naujam gyvenimui – ne tik iššūkis, bet ir pareiga.

Nors daugeliui žmonių kinas tėra vienas iš daugelio pasilinksminimo šaltinių, tačiau juk filmuose užfiksuojami ne tik mylimų personažų nuotykiai, bet ir ištisi istoriniai laikotarpiai bei svarbių istorinių įvykių refleksijos. Istoriškai ir estetiškai vertingi kūriniai – svarbūs atminties krištolai, galintys akimirksniu nukelti žiūrovą į kitas epochas ir suprasti jose vykusius reiškinius.

Juostas naikino, nes jos užėmė daug vietos

Nors sakoma, kad geri meno kūriniai nesensta, to tikrai negalima pasakyti apie kino juostas.

„Net ir šiuolaikinių filmų juostos gali prarasti kokybę vien dėl to, kad yra persukinėjamos: dėl cheminių savybių prie jų limpa įvairios dulkės, lengvai atsiranda įbrėžimų. Ką jau kalbėti apie filmus, sukurtus iki 6-ojo dešimtmečio. Jie buvo filmuojami ant itin degios ir chemiškai nestabilios nitratinės juostos, kuri, reaguodama su aplinka, itin lengvai genda. Dėl neatsargaus naudojimo ir sandėliavimo šiuo metu nebeliko daugiau nei pusės filmų, sukurtų iki 6 dešimtmečio. O iš filmų, sukurtų iki 1930-ųjų, mūsų dienas pasiekė mažiau nei penktadalis“, – pasakoja „Pirmosios bangos“ idėjos autorius Aleksas Gilatis.

Viena to priežasčių yra tai, kad kino profesionalai per vėlai susigriebė saugoti pačios jauniausios meno šakos kūrinius.

„Pirmojoje XX amžiaus pusėje mažai kas apskritai susimąstydavo, kad filmai gali būti svarbūs ateities kartoms. Pavyzdžiui, Georgesas Mélièsas – vienas įtakingiausių XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios kino kūrėjų – pats sudegino daugiau savo darbų, negu buvo prarasta laikui bėgant. Kodėl? Jie paprasčiausiai užėmė pernelyg daug vietos“, – stebisi „Pirmosios bangos“ organizatorius Dmitrijus Gluščevskis.

„Negana to, didžiosios kino studijos dažnai specialiai naikindavo savo filmus tam, kad po kelerių metų galėtų pakartotinai kurti tomis pačiomis istorijomis grįstas adaptacijas. Iki šiol pelno siekiančių studijinių korporacijų prioritetai retai būna draugiški kino paveldosaugininkams. Būtent todėl šiuo metu galimybė pamatyti istoriškai svarbius kūrinius tiesiogiai priklauso nuo kino restauratorių darbo“, – priduria A. Gilaitis.

Ilgas paieškos procesas ir laimingi atsitiktinumai

Nors kiekvieno konkretaus kūrinio restauracija vyksta skirtingai, dažniausiai darbas prasideda nuo akademinių tyrimų ir išlikusių juostų paieškų. Reikia nustatyti daugybę svarbių faktų: kur ir kada filmas buvo pagamintas, koks buvo originalus jo formatas ir trukmė. Kadangi kino studijos retais kaupdavo tokią informaciją (neretai nebuvo saugomas net filmo scenarijus), dažniausiai tenka susikurti bendrą vaizdą pagal kino teatrų dokumentacijas, taip pat pagal reklamas arba recenzijas to meto spaudoje.

Kitas žingsnis – rasti visus įmanomus negatyvus, mažesnių formatų kopijas, net atskirus fragmentus, kurie dažnai būna išbarstyti po įvairius kino archyvus visame pasaulyje. Neretai patys archyvai neturi išsamių savo sandėliuojamų medžiagų katalogų, todėl net ir žymiausių režisierių kūriniai būna randami dėl paprasčiausio atsitiktinumo.

„Ir gerai, jei kopija apskritai yra randama archyve! Pavyzdžiui, Carlo Theodoro Dreyerio „Žanos d‘Ark aistra“, ilgą laiką laikyta sudegusia, 1985 metais buvo rasta Norvegijos psichiatrinės ligoninės sargo spintoje“, – pasakoja D. Gluščevskis.

Aleksas Gilaitis. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Atmintyje ilgiau nei archyve

Ilgainiui, turint didžiąją dalį išlikusių juostų, reikia jas sulyginti, surasti geriausios kokybės, pilniausią versiją (kuo filmas senesnis, tuo didesnė tikimybė, kad ši bus cenzūruota, skirtingų spalvų ir kokybės) ir imtis retušavimo bei koregavimo. Priklausomai nuo išlikusių kopijų būklės, šis procesas gali trukti mėnesius ar net kelerius metus.

Galiausiai, turint galutinę aukščiausios kokybės filmo versiją, daromos jos naujos analoginės ir skaitmeninės kopijos, kuriomis naujam gyvenimui prikelti filmai pasiekia šiuolaikinius žiūrovus.

„Tačiau tai nereiškia, kad restauruotiems filmams jau niekas negresia. Juostose saugomos naujos kopijos ilgainiui vėl pradeda nykti, o skaitmeninių laikmenų gyvenimo ciklas yra dar trumpesnis ir nepatikimesnis. Todėl visada verta pasinaudoti reta proga pamatyti ankstyvojo kino projekciją savo akimis, tradicinėje tamsioje kino salėje: labai gali būti, kad jūsų atmintyje jis gyvens ilgiau nei kino archyve“, – ragina A. Gilaitis.

Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ vyks rugsėjo 6–9 dienomis Vilniaus kino centre „Skalvija“ ir rugsėjo 14–16 dienomis Kaune, kino centre „Romuva“.