Jungiant universitetus tarsi lieka nebereikalingi pagrindiniai Lietuvos edukologijos universiteto rūmai Vilniuje, Studentų gatvėje. Priminsime, šio universiteto (buv. Pedagoginio instituto) istorija siekia prieškarį. Jame mokslus ėjo kelios kartos pedagogų, su juo susiję šimtai garbingų Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjų vardų. 

Dabartiniai rūmai pastatyti 1960 m. Pagal paveldosaugos kanonus jie jau priskirtini prie saugotino paveldo. Tai yra geras, specialiai aukštajai mokyklai pastatytas, patogus statinys. Jų būklė yra gera – vos prieš porą metų už EU milijonus visas kompleksas iš pagrindų buvo atnaujintas. Rūmai yra reprezentacinės išvaizdos, o stovi jie gražioje ir patogioje miesto vietoje. Gera rūmų vieta kaip tik ir tampa jų nelaime. Į tą vietą gviešiasi nekilnojamojo turto vystytojai, statybų verslo rykliai. Nugriovus rūmus toje vietoje būtų galima užvaryti tokį verslo centrą, viešbutį ir dar ką nors, kas kasdien neštų gražius pelnus.  

Liepos 1 d. Lietuvos televizijos „Panoramoje“  apie tai pasirodė įdomus siužetas. Buvo pasakojama, kad universitetas „optimizuojamas“, o jo rūmai perduodami Vyriausybės žinion. Garbingi universiteto bendruomenės atstovai dėl viso to reiškė ir pasipiktinimą, ir apgailestavimą, manė, kad tie rūmai ir kultūrinei visuomenei reikalingi. Be to, jie jau saugotini ir kaip paveldas.  Žinomas paveldosaugininkas, KPD vertinimo tarybos pirmininkas Romas Pakalnis plėtojo mintį, kad reikia dar plačiau apsvarstyti sovietinio paveldo vertingąsias savybes, kad reikia labiau įsigilinti į problemą. KPD direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis taip pat siūlė neskubėti, galvoti, svarstyti. 

Įdomu, kiek manoma galvoti ir svarstyti? Svarstyti, kol šaukštai vėl bus po pietų? D. Varnaitė vėl dejuos, kad reikia vytis nuvažiuojantį traukinį? Tokie „svarstymai“ ir yra tarnavimo verslui būdas. „Investuotojai“ tai jau seniai viską įvertino.

Pasikviestas architektas doc. Linas Naujokaitis „išgeneravo“ tokį didžiai „konceptualų“ vertinimą, girdi, universiteto rūmų „urbanistinis buvimas toje vietoje yra pakankamai agresyvus“, o „ašinė kompozicija, tas simetriškas pastatas, jis nėra objektas, kuris tą miestą reprezentuotų“. Štai kur klasikinis bullshit‘opavyzdys! Taip ir norisi docento paklausti: o jeigu pastatas būtų nesimetriškas, tai jau reprezentuotų? O tas šleivas, į didelį klozetą panašus stiklo monstras, pastatytas netoliese, tai jau nebe agresyvus ir reprezentuoja?

Taigi, paveldosaugininkas dar svarsto apie „vertingąsias savybes“, o architektas kaip vertinimo kriterijų pateikia atitikimą jo skoniui. Bet pradėkime nuo to kad Lietuvos edukologijos universiteto pastatas yra geras ir solidus, jo būklė nepriekaištinga (dar kartą prisiminkim EU milijonus, prieš porą metų panaudotus jo fundamentaliam sutvarkymui). Vien todėl kalbos apie jo nugriovimą yra paprasčiausiai amoralios.  

Netoliese esančiai Lietuvos muzikos ir teatro akademijai trūksta gerų patalpų. Edukologijos universiteto rūmai joms puikiausiai tiktų, dar ir kiti sutilptų. Bet Muzikos akademijai baisiai norima statyti naujus rūmus. Kažkur toliau nuo miesto centro, užkampyje. Yra progos sukišti ranką iki alkūnės į valstybės kišenę. Ne veltui LMTA tarybos pirmininku tapo įtakingiausias statybų verslo magnatas Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, įmonių grupės „Eika“ įkūrėjas ir valdybos pirmininkas. Tikrai ne dėl Bacho ar Čiurlionio interpretacijų jis ten atsidūrė, o dėl to, kad susidarė galimybė ir užsiimti didelėmis statybomis, finansuojamomis iš valstybės kišenės. Savaip galima suprasti Ir Muzikos akademijos vadovybę, susižavėjusia galimybe statyti Akademijai naujus rūmus – ne dažnai nusišypso laimė pabūti mylimu, ant rankų nešiojamu užsakovu.