Petras paklausė Jėzų: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“
    O Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų sakau jums: pasaulio atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, taipogi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių. Ir kiekvienas, kas palieka namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“.

Pat 2, 1–9: Išganymui širdį palenki

Ps 34, 2–3. 4. 6. 9. 12. 14–15. P.: Visuomet aš Viešpatį gerbsiu, juo mano siela didžiuosis.


Evangelijos skaitinį komentuoja ses. Onutė Petraškaitė MVS

Šioje evangelijos ištraukoje apaštalas Petras yra labai praktiškas, klausdamas kas mums bus už tai, ką palikome? O apaštalai dėl Jėzaus paliko daug: savo namus, savo giminaičius, šeimas. Paliko tai, kas jiems buvo įprasta, išmokta per daugelį metų, kasdieniška. Petras ir kiti apaštalai leidžiasi į nuotykį su Jėzumi. Jie iš tiesų net nežino, kas jų laukia. Jėzus taip sužavi juos, perkeičia, kad jie seka Juo, nežinodami kas jų laukia.

Būdami praktiški laukia atlygio už tai, ką paliko – garbingos vietos Mesijo karalystėje, tik nežino, iš ko tas sostas bus padarytas, nežino, kad tai bus kankinystės, savęs visiško atidavimo ir didelės pasiaukojančios meilės Dievui sostas. Klusnumas Jėzui, atsidavimas būnant mokiniu, pasiaukojimas kuriant bendruomenes, išbandyta meilė Jėzui ir kitiems mokiniams ir net gyvybės atidavimas už tikėjimą Juo - bus to sosto kaina.

Klausdami apie karalystę, jie vis dar tikisi žemiškos karalystės atstatymo, jie dar neperpratę, kad ta karalystė bus visai kitokia, ją sudarys tikintys ir sekantys Jėzų, kad ji bus dvasinė tikrovė. Taip, ji bus Jėzaus sekėjų paveldima, vėliau išaugs į didelę bendruomenę – Bažnyčią. Tas sekimas Jėzumi duos vaisių, tačiau dažnai tie vaisiai žmogiškai žiūrint bus labai paprasti, ir neatneš žemiškos naudos, nei turtų. Tačiau dvasinėje tikrovėje ir vėliau istorijoje išaugs į didelį medį, nešantį šimteriopą vaisių.

Mokinių pasirinkimo kaina - kaip grūdui dirvoje numirti, taip atsiduoti Jėzui, numirti sau, ir laukti šimteriopų vaisių, ateinančių ir prinokstančių iš Dievo malonės, ne iš savęs.

Šiandien minimas šv. Benediktas, kuris dar vadinamas Europos globėju. Jo atsidavimo Dievui vaisiai matomi iki dabar - krikščioniškos civilizacijos Europoje vaisiai. Pats Benediktas norėjo „tik“ tarnauti Viešpačiui, nieko neturint brangesnio už Dievo meilę, sutariant tarpusavyje tarp krikščionių, vėliau mokinių, tapusių broliais, sėjant dvasinę ramybę aplinkui, ir per Dievo žodį bei maldą tarnauti broliams. Atsiduodamas Dievui negalvojo apie šimteriopą atlygį danguje, tačiau ta kukli tarnystė Dievui nešė ir tebeneša šimteriopą vaisių.

O kokių vaisių neša mūsų tarnystė žemėje čia, šiandien ir dabar? Kokio atlygio ir turtų tikimės mes, šiandienos krikščionys danguje?

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai