Benediktas yra Vakarų vienuolijos patriarchas. Jis gyveno kaip atsiskyrėlis Subiako kalvose, turėjo daug mokinių, įkūrė garsųjį Monte Kasino vienuolyną ir sukūrė regulą, tapusią visų Vakarų vienuolynų regulų pagrindu. Apie šv. Benediktą savo „Dialogų" antroje knygoje rašo Grigalius Didysis, kalbėjęsis su jo mokiniais ir tiesioginiais jo gyvenimo liudytojais.

Benediktas su dvyne seserimi Scholastika gimė 480 m. Nursijos mieste, turtingoje šeimoje. Tėvai anksti pasiuntė jį į Romą studijuoti teisės ir literatūros. Jis stropiai mokėsi, bet jį piktino pretendentų į popiežiaus sostą (Simacho ir Lauryno) rietenos. Nusivylęs palaidu jaunimo gyvenimu, Benediktas paliko miestą ir su žindyve bei būreliu draugų pasitraukė į Afilą. Čia atkreipė į save žmonių dėmesį stebuklingai sutaisęs sudužusį molio rėtį. Paskui pasitraukė į Subiaką ir apsigyveno oloje, vėliau pavadintoje Sacro Speco („Šventąja ola"). Vienuolis Romanas jam davė vienuolio abitą ir nešiojo maistą. Čia jis išgyveno trejus metus, daugsyk buvo gundomas velnio, bet jam nepasidavė, gelbėdamasis erškėčio krūme. Garsas apie Benediktą plačiai pasklido, ir Vikovaro vienuoliai pakvietė jį vadovauti jų vienuolynui. Jis buvo griežtas; vienuoliai bandė jį nunuodyti užnuodytu vynu, bet taurė sudužo Benediktui ją peržegnojus. Jis vėl grįžo į savo olą, tačiau pas jį nepaliovė ėję mokiniai - prašė, kad jiems vadovautų.

Tada kalvose buvo pastatyta dvylika nedidelių vienuolynų, kiekviename gyveno po dvylika vienuolių. Vienuolynams vadovavo Benediktas. Jis padarė daug stebuklų: jam pasimeldus, iš kalno viršūnės ištryško vanduo; iš ežero dugno jis iškėlė kaimiečio pamestą sodininko peilio geležtę, ir ši susijungė su medinėmis kriaunomis; išvarė vienuolį gundžiusį velnią. Kartą ežere skęstant berniukui Placidui, kurį tėvai buvo patikėję Benediktui, šventojo palieptas brolis Mauras šoko jo gelbėti ir tik ištraukęs vaiką į krantą suprato ėjęs vandens paviršiumi. Žmonės Benediktą taip mylėjo, kad vietos kunigas, iš pavydo troškęs jo mirties, pasiuntė šventajam užnuodytą duonos kepaliuką, bet jį pačiupo ir nunešė varnas. Kunigas ir toliau kaip įmanydamas stengėsi kenkti ne tik Benediktui, bet ir jo mokiniams, tad šis nusprendė pasitraukti ir apsigyveno tvirtovėje ant Kasino kalno. Nors čia kadaise stovėta vyskupo sosto, ant kalno tebestūksojo Apolono ir Jupiterio šventyklos, jose vėl vyko pagoniškos apeigos. Benediktas, kurį į šią vietą atvedė trys varnai ir du angelai sargai, čia įsikūrė 525-529 m. Jis pastatė savo vienuolyną – Dievo miestą, kaip priešingybę velnio miestui ir, iškirtęs šventas pagoniškų dievų giraites, jų šventyklą pašventino šv. Martynui - vienuoliško gyvenimo pradininkui Vakarų pasaulyje. Dar jis pastatydino koplyčią krikščionių atsiskyrėlių idealui šv. Jonui Krikštytojui.

Naujajame vienuolyne, kuris tapo susikaupimo, maldos ir apaštalavimo centru, Benediktą naktį aplankė regėjimas: tamsą perskrodė saulės spindulys, ir jo šviesoje jis išvydo visą pasaulį. Sesuo Scholastika pasekė brolio pavyzdžiu ir tapo vienuole; jie susitikdavo kartą per metus už vienuolyno sienų. Per paskutinį jų pasimatymą, Benediktui atsisveikinant, Scholastika paprašė brolio, kad pasiliktų su ja per naktį, bet jis atsakė, kad to daryti jam neleidžia regula. Tada ji sudėjo rankas, nulenkė galvą, o kai ją pakėlė, pliūptelėjo tokia liūtis, kad Benediktas su savo vienuoliais norom nenorom turėjo įeiti vidun. Scholastika paaiškino prašiusi Dievo to, ko nesutiko daryti Benediktas, ir Dievas ją išklausęs. Jiedu praleido naktį turiningai kalbėdamiesi ir rytą atsisveikino. Po trijų dienų Benediktas išvydo danguje balandį ir suprato, kad sesuo mirė. Palaidojo ją kape, kurį buvo paruošęs sau. Netrukus pasiruošė mirčiai ir pats. Kadangi žinojo savo mirties dieną, dar prieš savaitę liepė atidengti kapą, kur buvo palaidojęs seserį, ir paskutinę valandą paprašė nunešti jį į Šv. Martyno koplyčią; ten mokinių prilaikomas priėmė komuniją, melsdamasis pakėlė į dangų rankas ir atidavė sielą Dievui.

Benedikto veikalas „Regula" išliko iki šių dienų kaip benediktinų gyvenimo taisyklių rinkinys. Pagal ją vienuoliai skiria po lygiai laiko maldai, mokymuisi ir fiziniam darbui. Žodžių Ora et labora - „melskis ir dirbk" - „Reguloje" nėra, bet jie tapo jos pagrindine mintimi, nes išreiškia jos dvasią. Šis ilgus amžius Vakarų vienuolynuose praktikuojamas religinio gyvenimo būdas buvo toks vaisingas, kad 1964 m. spalio 24 d. popiežius Paulius VI Benediktą paskelbė Europos globėju.

Italijoje šv. Benediktas yra Subiako, Monte Kasino ir Palermo globėjas. Dėl pataisyto sodininko peilio, kuris yra užuomina, kad benediktinai mokė žmones lauko darbų, kurių šie anksčiau nedirbo, Benediktas tapo žemdirbių globėju; dėl to, kad statė vienuolynus, globoja inžinierius ir architektus; jis padarė nekenksmingus nuodus, todėl globoja chemikus; be to, globoja katilius, moksleivius, speleologus. Kadangi jo vienuoliai įdirbdavo žemes, 1961 m. liepos 12 d. popiežius Jonas XXIII paskelbė jį melioratorių globėju.

Anksčiau šv. Benediktas būdavo minimas mirties dieną – kovo 31, net buvo priežodis „Šv. Benedikto proga kregždė po stogu", tačiau šventę perkėlus į liepos 11 d., šis posakis nebetinka.

Jam meldžiamasi sergant akmenlige, mat nuo šios ligos jis išgydė imperatorių Henriką II Vokietį; kadangi žinojo savo mirties dieną ir numirė gražiai, globoja mirštančiuosius.

Jis gelbsti nuo nuodų ir apsinuodijimo; nuo burtų ir velnio pagundų; išgydo akmenligę ir rožę.

Šv. Benediktas vaizduojamas su juodu vienuolio abitu, bet gali būti ir su baltu, kai norima pabrėžti, kad jis yra ir kitų benediktinų vienuolijų pradininkas - cistersų ir olivų, kurių abitai balti. Pasakojimų apie jo gyvenimą ciklų yra daug, tačiau alegoriniuose paveiksluose jis visada vilki vienuolio drabužį su gobtuvu, apsiaustą, laiko pastoralą kaip abato ženklą. Pastoralas - pagrindinis jo atributas. Dažnai šalia jo yra varnas su duonos kepaliuku snape - užuomina, kad varnas išgelbėjo jam gyvybę. Pagrindiniai atributai yra pastoralas, mitra, regulos knyga su įrašu „Melskis ir dirbk"; kiti atributai - varnas su duonos kepaliuku snape, taurė su dviem gyvatėmis, botagai, simbolizuojantys reguloje numatytas bausmes, ir sudužęs molio rėtis.

„Šventieji globėjai ir jų simboliai“ Fernando ir Gioia Lanzi. Alma littera.