P. Jurkus Vokietijoje apie 1950 m.

Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis kretingiškis Pranas Jurkus su JAV Holokausto memorialinio muziejaus darbuotoja Ina Navazelskis 2012 m. balandžio 30 dieną įrašė savo, tada keturiolikmečio paauglio prisiminimus ir liudijimus apie 1941 metų Holokaustą Kretingoje. Šis anglų kalba darytas interviu tapo šio muziejaus žodinių liudijimų dalimi ir yra pasiekiamas internetu.

P. Jurkus gimė 1927 m. Onos (1895–1944 m.) ir Prano (1886–1958 m.) Jurkų šeimoje. Be jo, čia augo dar trys vaikai: Jadvyga (gim. 1924 m.), Adelė (gim. 1931 m.) ir Aldona (gim. 1937 m.). Šeima nuomojosi namą su žeme tuometinėje Kluonalių gatvėje, pietinėje miesto dalyje už dabartinio turgaus, toliau nuo miesto centro. Tėvas Pranas, kilęs nuo Jokūbavo, buvo nagingas dailidė ir statybininkas, Šiauliuose baigęs amatų mokyklą. Prie namų turėjo savo dirbtuves, nors daugiausia dirbdavo pas žmones, taip pat Kretingos pranciškonų vienuolyne. Nagingas dailidė pradžiugindavo šeimą ir darydamas įvairius medžio gaminius: dėžutes, indus, velykinius kiaušinius, kas tada buvo retenybė. Juos gaminant ir marginant dalyvaudavo visa šeima, juos noriai prieš šv. Velykas pirkdavo ir kretingiškiai. P. Jurkus savo šeimai buvo pagaminęs ir smuiką bei cimbolus, kuriais grodavo ir vaikai. Smuiko gaminimo paslapčių jį mokė labiau patyręs meistras žydų tautybės kretingiškis, vardu Motkis. P. Jurkus smuiko viduje buvo įrašęs ir savo pavardę. Po jo mirties muzikos instrumentai buvo perduoti Kretingos muziejui ir čia šiandien yra saugomi.

Šeima turėjo ir savo smulkų verslą – nuomodavo kretingiškiams tėvo padarytus oblius kopūstams smulkinti prieš juos rauginant. Nedidelis nuomos mokestis atitekdavo vaikams, nes kiekvienas turėjo „savo“ asmeninius oblius. Visi vaikai lankė pradinę mokyklą, vėliau gimnaziją. Tėvai buvo raštingi, skaitė knygas ir įvairius leidinius, o P. Jurkus turėjo ir Klaipėdos krašto tarme gotiškais rašmenimis spausdintą Bibliją. Šeima gyveno vidutiniškai, vaikai buvo gerai aprengti. 1938 m. jie įsigijo ir žemės sklypą, ruošėsi statyti savo namus, buvo įsigiję ir statybinių medžiagų. Deja, šio sumanymo nepavykus įgyvendinti, teko persikelti gyventi į dviaukštį mūrinį namą Kęstučio gatvėje prie žvyrduobės, šalia raudonų plytų pastato, kuriame nuo 1935 m. buvo įsikūręs miesto muziejus. Abu pastatai priklausė tam pačiam savininkui A. Vilkui. Čia gyvendama Jurkų šeima sulaukė 1940 m. sovietinės bei 1941 m. nacistinės okupacijos.

Kretingos pradžios mokykloje besimokantis P. Jurkus buvo be galo judrus, smalsus, visur norintis dalyvauti paauglys, aplinkinių laikytas net ir padykusiu. 1938 m. gegužės mėnesį, kilus pusę Palangos miestelio nuniokojusiam gaisrui, po kelių dienų smalsumo vedamas čia su keliais savo draugais 12 kilometrų pėsčiomis atkeliavo ir jis. Čia, Palangos pionierių stovykloje, 1941 m. birželio 22 d. rytą jis sutiko ir prasidėjusį SSSR–Vokietijos karą, nors pionierių organizacijai ir nepriklausė, į stovyklą pakliuvęs prikalbintas kaimynystėje muziejaus name gyvenusio pedagogo, muziejaus vedėjo Viktoro Lingio, stovykloje dirbusio vienu iš vadovų. Patyręs karo pradžios suirutės sunkumus besitraukiant Latvijos link, kartu su kitais keliais kretingiškiais pasienyje atsiskyrė nuo stovyklautojų būrio ir po dviejų sunkių kelionės pėsčiomis dienų pasirodė namuose, pradžiugindamas skausmingoje nežinioje gyvenusius namiškius. O kitą dieną jam jau pačiam su šeima ir daiktais teko trauktis už miesto nuo Kretingos centrą nuniokojusio gaisro, kilusio naciams padegus žydų maldos namus. Siaubingame gaisre sudegė miesto centras, katalikų bažnyčia, vienuolynas, apdegė ir gimnazija, nors gaisrininkai buvo atvykę net iš aplinkinių rajonų. Ugnies nepaliesti išliko Šv. Antano rūmai, kurių rūsiuose buvo kalinami nacistiniam režimui neįtikę žmonės, taip pat ir žydai vyrai.

Aldonos Jurkutės krikštynos 1937 m. Kluonalių gatvėje. Ona (sėdi pirma iš dešinės) ir Pranas (sėdi pirmas iš kairės) bei jų vaikai: Pranas (stovi pirmas iš kairės), Adelė (stovi atsirėmusi į tėvą) bei Jadvyga (stovi už Adelės) su krikštatėviais ir svečiais.

Liepos pradžioje, sekmadieniais, kai kretingiškiai melsdavosi senųjų kapinių Šv. Jurgio koplyčioje, nacių armijos pareigūnai šių rūmų kieme rengė parodomąsias žydų vyrų egzekucijas, kurių liudininku tapo ir P. Jurkus. Jis savo prisiminimuose Amerikos lietuvių 2010 m. lapkričio 6 d. dienraščio „Draugas“ numeryje „Neužmirštami 1941-ųjų metų įvykiai“ rašė:

„Paskelbtas vokiečių rengiamas spektaklis suintrigavo miesto žmones. Galbūt kai kurie žinojo, kiti gal tik nujautė, kas ten vyks. Vis dėlto susirinko nemažai smalsuolių bei šiaip žioplių. Šv. Antano namelis buvo apie trys šimtai pėdų nuo tvenkinio, tarp jų – didelis žvyruotas kiemas, apsuptas iš šiaurės rytų pusės smėlėta pakrantės kalva, o toliau – mažas takelis ir naujųjų kapinių akmeninė tvora. Pietinėje pusėje matėsi lurdo grotos kalva, jos užpakalinė dalis, o rytinėje pusėje – buvusios elektros jėgainės apdegęs akmeninis pastatas. Bematant pradėjo rinktis žmonės prie akmeninės kapinių tvoros, vaikai užlipo ant jos, drąsesni stebėtojai būrėsi arčiau smėlėtos pakrantės... Pirmiausia kieme pasirodė pustuzinis neeilinių vokiečių kareivių, tik su pistoletais prie diržų. Žmonės šnibždėjo, kad tai specialūs „smogiamieji“ SS daliniai. Dar buvo keletas vokiečių kareivių su kariškais šautuvais. Jie apsupo kiemą ratu – tai buvo sargyba. Netrukus pasigirdo švilpukas ir iš rūsio ristele buvo išvaryta apie šešiolika vyrų.

Manyta, kad tai pasislėpę žydai buvo sugaudyti per praėjusias dvi savaites frontui praėjus. Visi buvo padoriai apsirengę. Vieni su kostiumais, kiti vienmarškiniai, daugiausia jauni, stiprūs vyrai. Buvo keletas ir senesnio amžiaus, pavargusių, matyt, jau anksčiau kankintų. Iš vokiečių rankose laikomų lazdų ir kuolų žmonės suprato, koks čia „spektaklis“ vyks. Žydams buvo įsakyta bėgti ratu. Nukritus pirmiesiems kirčiams ant žydų nugarų, kai kurie žmonės pasijuto nejaukiai ir pradėjo skirstytis. Žiūrovų sumažėjo, bet mušimas padidėjo. Smogikai, nusivilkę švarkus, atsiraitę rankoves, talžė, raižė kankinamųjų nugaras, kojas, galvas, nesvarbu, kaip ir kur, kad tik suteikus daugiau skausmo... Budeliai privertė stipresnius vilkti sukritusius pusgyvius į tvenkinį, kad atsigautų. Vėl ratu vaikomi net ir klūpsčiomis bei mušami pasidarė nepanašūs į žmones. Drabužiai šlapi, smėlėti, purvini, kraujas sunkėsi per sudraskytus drabužius...

Kankinimai tęsėsi gal pusvalandį be perstojo. Tie, kurie visai sukrito ir atrodė negyvi, o tvenkinio vanduo nebeatgaivino, buvo sumesti į prie tvenkinio esančią statybinių kalkių duobę, ir atėjęs vokietis su pistoletu juos pribaigė. Seansui įpusėjus, žiūrovai visai išnyko... Gal po valandos kankinių pusė liko gyvų, žinoma, iškankintų, suluošintų ir žaizdotų bei pusiau gyvų. Jie buvo suvaryti atgal į rūsį. Vokiečiai pranešė, kad kitą sekmadienį tuo pačiu laiku toje pačioje vietoje bus tęsiama toliau... Šis įvykis sukrėtė visus miesto gyventojus.

Pirmadienio rytą keletas vaikų nubėgome prie tvenkinio kalkių duobės pažiūrėti negyvųjų. Čia radome jau iš vakaro parvarytus miesto ir apylinkės ūkininkus su arklių vežimais, kad nugabentų lavonus į žydų kapines, taip vadinamą „žydkapį“, esantį Akmenos upės pakrantėje. Buvo koktu žiūrėti, kaip lavonus kėlė iš kalkių duobės ir krovė vieną ant kito į vežimus... Kaip buvo pranešta praėjus savaitei, sekmadienį, tuo pačiu laiku, įvyko toks pat seansas. Žinoma, žioplių susirinko labai nedaug. Suaugusieji tiesiog vengė tą sekmadienį eiti iš namų. Gatvės buvo tuščios. Šį antrąjį sekmadienį kankinimas kartojosi... Žinau, kad buvo ir trečias mušimas, bet negaliu pasakyti apie ketvirtąjį, nors kitas, šias skerdynes matęs, mano, kad yra buvę keturi kartai...“

P. Jurkaus pagamintas smuikas – šiandien Kretingos muziejaus eksponatas.

Šių baisių įvykių liudininkas P. Jurkus 1944 metų vasarą, nors ir būdamas nepilnametis, kartu su keliais kretingiškiais bičiuliais pasitraukė į Vokietiją. 1957 m. persikėlęs gyventi į JAV, tapo žinomu Lietuvių bendruomenės veikėju, geru savo profesijos specialistu, bet čia jau kitos publikacijos tema.

Šiandien jo aprašytoji žmonių žudynių vieta šalia Šv. Antano namelio gerokai apleista. Nugriovus sovietmečiu čia stovėjusius garažus, buvo kalbama apie čia numatomą statyti Pranciškonų gimnazijos sporto salę. Kilus dalies visuomenės pasipiktinimo bangai, apie šio sumanymo įgyvendinimą šiandien viešai nekalbama, nors galutinai šios minties gal ir neatsisakyta. Kretingos miesto centre esantis gimnazijos tvenkinys su tarpukariu pastatytais Šv. Antano rūmais ir jame įsikūrusiu muziejumi, lurdu, Pranciškonų gimnazija, sutvarkius aplinką, įamžinus ir pagerbus čia nacių ir sovietinių okupantų nukankintus žmones ,taip pat pranciškonus vienuolius, prisidėjusius prie miesto raidos ir jo istorijos kūrimo, galėtų tapti kretingiškių ir turistų traukos vieta. Šalia esančios kapinės, netrukus duris atversianti restauruota grafų Tiškevičių koplyčia-mauzoliejus kartu sudarytų jaukų miesto istorijos kompleksą. Istorija, kokia skaudi ji bebūtų, yra mūsų visų istorija ir tik ją pažinodami galėsim kurti geresnę ir teisingesnę visiems jos žmonėms savo valstybę.