Simona Merkinaitė

Kelionė į Antrojo pasaulinio karo muziejų, esantį Gdanske, prasidėjo nuo pačiame pasienyje su Lietuva esančio Česlovo Milošo dvaro, kuriame įsikūręs Paribio fondas. Čia kalbamės su Jeilio universiteto profesoriumi Timothy Snyderiu, prisidėjusiu prie muziejaus steigimo. Muziejus kaip tik atspindi pamatinę Snyderio tezę – norint tinkamai suprasti, kas įvyko ir kokios priežastys įgalino masiškiausią pasaulyje tragediją, būtinas kaip įmanoma platesnis žvilgsnis. Pats Snyderis nemažai prisidėjo prie to, kad Centrinės ir Rytų Europos šalys įgytų pagrindinę, ne periferinę vietą karo istorijoje.

Šiandienė izoliacionizmo retorika (ar tai būtų Trumpo America First, ar Europos valstybių suverenios tautos mito priešpriešinimas Europos integracijai) kyla iš tokios plačios perspektyvos stokos. Pasaulinė, taip pat ir karo istorija dažnai atsikleidžia iš tam tikro subjekto – valstybės ar tautos perspektyvos, neretai įsiveliant į nekaltos aukos naratyvą. Istorija tampa medžiaga, maitinančia kolektyvinę atmintį ir kolektyvinį tapatumą, o ne būdas suvokti pasaulio faktus ir įvykius. Atsidūrus muziejuje išties galima suprasti, kodėl valdžiai, kuri istoriją mato tik kaip politikos tarnaitę, jis atrodo neparankus – čia išties per mažai herojiškos tautos dvasios. Nepaisant visko, muziejus duris atvėrė 2017 m., tačiau politiniai pokyčiai palaipsniui daromi. Atleistas muziejaus direktorius, istorijos profesorius, Pawelas Machcewiczius, vadovavęs muziejaus steigimo darbams nuo pat 2007 m. Sumažintas finansavimas muziejaus veiklai, imtasi ekspozicijos pertvarkų: filmas, iliustruojantis ilgalaikes karo pasekmes, pakeistas filmuku apie herojišką lenkų vaidmenį kare.

Pirmasis jausmas patekus į muziejaus erdvę – suvokimas, jog tai, kas čia yra, ne visiškai priklauso muziejui. Čia išskleista istorija įsilieja į dabartį vos išėjus iš muziejaus į gatves, kuriose šiandien vis dar tęsiasi miesto ir jo gyvenimo atstatymo po karo destrukcijos darbai. Tai veikiausiai labiausiai apčiuopiamas ženklas, jog muziejus yra tarp praeities, dabarties ir ateities. Ne ką mažiau svarbu dabarčiai tai, kad karo istorija yra virtusi įvairiais politiniais mitais, stipriai įtraukiančiais ir dėl to, kad pati karo istorija vis dar turi nemažai liudininkų, kuriems pats karas nėra kažkas, ką galima apžiūrėti ir paskui palikti už muziejaus sienų.  

Antrojo pasaulinio karo muziejus Gdanske. Roman Jocher/ Muzeum II Wojny Światowej nuotrauka

Kalbant apie istorinius mitus ir politiką, vienas ryškiausių – Rusijos pasakojimas apie Didįjį Tėvynės karą, apie didvyrišką Rusijos žygį prieš fašizmą (kuris šiuo metu tęsiasi Ukrainoje). Kartu Rusija sistemingai naikina Sovietų Sąjungos nusikaltimų pėdsakus (naujausias įrodymas – neseniai paviešintas faktas apie Gulago archyvų naikinimą), taip toliau gryninant istorinį mitą apie Rusiją kaip gėrio bastioną, pasmerktą aukos daliai kovoje su per amžius reinkarnacijas įgaunančiu blogiu (pastarasis užsispyrusiai juda nuo Vakarų pusės). Ukrainoje, priešingai, atkirtis Didžiojo Tėvynės karo naratyvui, intensyviai griaunant sovietinius paminklus ir viešai kalbant apie Ukrainos vaidmenį kare, tarnauja dabartinėje kovoje su Rusija ugdant savarankišką požiūrį į praeitį ir dabartį bei sutvirtinant visuomenės atsparumą mitams ir propagandai.

Patekus į muziejų Gdanske išties apima jausmas, kad šis istorijos puslapis nėra ne tik vis dar atverstas, bet kad istorija nesikartodama visgi rimuojasi.

Praėjusiais metais Snyderis savo, kaip istoriko, erudiciją pritaikė dabarčiai suvokti, surašydamas dvidešimt pamokų, ką XX a. istorija teikia dabarčiai. Viena iš pamokų – būti dėmesingiems kalbai. Retorikos menas yra vienas pagrindinių politinių įrankių demokratinėje santvarkoje – kalba pasitarnauja mobilizuoti rinkėją ir formuoti jo pasirinkimus. Kaip tik žodžiams (ir vaizdiniams) skirtos pirmosios ekspozicijos erdvės. Propagandiniai plakatai, iš kurių liaudis žvelgia į šviesų komunistinį rytojų, aukštai iškeltomis galvomis seka paskui lyderį. Spalvomis persmelkti vaizdiniai papildomi kalba, kuri brėžia skirtis tarp savų ir priešų – parazitai, sukčiai, svetimkūniai, išnaudotojai. Tai priešo tarp savų idėjos normalizavimas, kuris palaipsniui leidžia vis labiau bandyti ir peržengti teisės uždėtas ribas, mobilizuoti mases pačiai atsisukti prieš demokratinė santvarką, prieš teisės visuotinumo ir viršenybės principus. Šis normalizavimas gerai maskuojamas, panašiai kaip ir šiandien, po prasmės ir bendrumo pažadu – jeigu eisite su mumis, jeigu prisijungsite prie judėjimo, išsigelbėsite nuo vienatvės ir beprasmybės.

Šiuo atveju JAV prezidento kalbėjimo būdas yra labiau nei iškalbingas – kilus pasipiktinimo bangai JAV prezidentui pradėjus makabrišką politiką atskiriant migrantų vaikus nuo tėvų, JAV prezidentas nepraleido progos sugriežtinti retoriką, migrantus vadindamas invazija ir parazitais, kartu jau kelerius metus atsargiai vengiant įvardinti neonacių judėjimą kaip tokį. Kalba taip pat yra pagrindinė priemonė, kuria mes išreiškiame save – artikuliuodami savo poziciją, nuostatas bei lūkesčius. Ten, kur valdžia ima kalbėti už piliečius, taip, kaip tai įvyksta totalitarinėse santvarkose, ten nebelieka galimybės ir išlikti individui, kuris egzistuoja uždaroje viešai nustatomų prasmių sistemoje. Štai Stalino tostas iš 1937 m.: „Mes be pasigailėjimo sunaikinsime tuos, kurie savo veiksmais ir mintimis kelia grėsmę socialistinei sistemai, taip būtent mintimis!“ Šiandien žmonės intensyviai kviečiami ne galvoti, o prisijungti prie kurios nors pusės: rinktis tarp savo tautos ir europietiškumo balso, tarp šeimininkų ir atklydėlių, patriotų ar humanistų. Politinės pertvarkos įgauna metafizinę reikšmę – galimybę peržengti savo mirtingumą, vienatvę, susvetimėjimą su pasauliu.

Antrojo pasaulinio karo muziejus Gdanske. Roman Jocher/ Muzeum II Wojny Światowej nuotrauka

Vėliau muziejaus erdvės susiaurėja. Laikas – 1939 metai erdvėje atskirti siauru koridoriumi, kurio vienoje pusėje pavaizduotos svastikos, kitoje – sukabintos SSRS vėliavos. Šis susiaurėjimas tarsi simbolizuoja pasaulio susitraukimą, kai tolesnę jo eigą, visą tą siaubą, kančias ir milijonines mirtis, kurios laukia kitoje koridoriaus pusėje, nulemia slaptas kelių individų susitarimas. Čia pat ant sienos – žemėlapis iš slaptųjų protokolų prie Molotovo ir Ribbentropo pakto, kuriame vos ne valiūkiškai padalinta Europa, tarsi žaidžiant vaikiškomis spalvotomis kreidelėmis su Stalino ir Ribbentropo parašais. Tarp „didžiosios“ politikos ir teroro bei kančių, į kurias išsilieja panašūs suokalbiai, ekspozicijos salė skirta tarptautinei teisei, „ant popieriaus“ garantuojančiai civilių apsaugą ir humanišką elgesį su karo belaisviais. Tarptautinių susitarimų pažeidimas – tai tvarkos, kuri laikosi bendrų, visiems galiojančių taisyklių pagrindu, atmetimas, nuolat bandant teisės uždėtas ribas. Ten, kur nėra taisyklių, viskas tampa leidžiama. Vėliau vykstantis masinis teroras, trėmimai, kankinimai, prievartavimai, masiniai žudymai, moksliniai bandymai, žmogų išnaudojant kaip medžiagą, tampa lygiai pagrįstomis praktikomis. Stipresnio galia prilygsta įstatymui.

Šiandienė retorika apie JAV nepalankius tarptautinius susitarimus – America First, apie nacionalinį interesą kompromituojančią Europos Sąjungą – tai bandymas grįžti prie dvišalių suokalbių sistemos, kur viršų ima asmeninis interesas (ar ambicijos), slaptumas prieš skaidrumą. Tarptautinei teisei pagrįsti nepakanka naudos kategorijų, čia įsitraukia solidarumo ir nuolaidų klausimai. Šiandien vėlgi matome, kad į autoritarizmą linkę politiniai lyderiai imasi po truputėlį bandyti teisinės sistemos ribas – keičiant aukščiausių teisininkų paskyrimų tvarką, ribojant žiniasklaidos ar žodžio laisvę, koncentruojant galią vienoje institucijoje/grupėje ir panašiai. Tai tarsi bandymų laikotarpis, kurio metu tie, kurie turi pretenzijų į absoliučią valdžią, bando savo ribas, siekdami suprasti, kiek antidemokratinių reformų įmanoma pasiekti išnaudojant savo galių ribas.

Toliau – vis daugiau politinių lyderių, generolų ir karininkų vaizdinius ir istorijas keičia paprastų žmonių istorijos. Subombarduotų miestų nuotraukos, vaikai griuvėsiuose, palinkę virš savo artimųjų kūnų, tremtinų sąrašai, Holokausto aukų veidų nuotraukų eilės nuleistose nuo lubų be vardų, masinių kapaviečių nuotraukos. Eksponuojami namų raktai, lagaminai ir žaislai. Taip didžioji politika, o su ja ir didžiosios visuomenes transformuojančios idėjos pasitraukia į antrą planą. Didžiųjų istorija transformuojasi į milijonus paprastų gyvenimų istoriją: į karių, atsidūrusių fronto linijoje, ir į civilių, kurie tapo didžiosios politikos įkaitais. Ir į pasirinkimus, pakeičiančius pasaulį: politines išdavystes, gelbėtojų ir budelių veiksmus, kurie tik atsitraukus nuo jų ir pažvengus iš tolimesnės perspektyvos sudaro pasaulį transformavusio įvykio pavidalą. Čia nebėra laimėtojų, ribos tarp herojaus ir išdavimo veliasi kolaboravimo istorijoje, skirtis tarp nusikaltėlio ir aukos ima nykti. Pradėjus kelionę per muziejų, į mažamečio klausimą, kas yra „gerietis“, o kas „blogietis“, atsakyti darosi vis sunkiau ir nebetinkamomis pasidaro abstrakčios tautų kategorijos. Štai specialioje ekspozicijoje vaikams pavaizduotas vienas Lenkijos buto kambarys, kuriame 1939 m. gyvena žydų šeima. Iš jo įėjimas į kitą, iš pažiūros tą patį kambarį, tik dabar jame gyvena šeima, perėmusi butą po žydų šeimos išvežimo į getą. Galiausiai tas pats kambarys, pasikeitęs neatpažįstamai, jis virtęs slėptuve, ir tik pliušinis meškiukas ant kruopščiai sutvarkytų patalų byloja apie bandymą chaose išlaikyti normalumo pojūtį. Ar šioje istorijoje gali būti „geriečiai“ ir blogiečiai, ar tikri laimėtojai? Ar „geriečiai“ tie, kurie ėmėsi linčo teismų, atsikeršijant jau pralaimėjusiam agresoriui?

Muziejus byloja apie istoriją, peržengiančią valstybių sienų ribas, apie sudėtingą raizginį veiksmų, sprendimų ir įvykių. Čia koncentruotai pavaizduota tai, kaip esame susiję tarpusavyje, todėl muziejus savotiškai įspėja apie pavojus toliau puoselėjant nacionalinės istorijos naratyvą. Šis, praeitį atskleisdamas iš specifinės perspektyvos, nemato bendro konteksto. Toks, kaip teigia Snyderis, „išmintingos tautos pasakojimas“ nulemia ir tai, kad ateitį mes matome kaip priklausančią vien nuo suverenios valstybės, jog ji gali atsiverti nuo viso likusio pasaulio problemų ir sudėtingų politinių sprendimų sienomis ir klestėti žiūrint vien savo pačios naudos. Tokiame požiūryje užslėptas nepamatuotas pasitikėjimas savo jėgomis – manymas, jog tai, kas vyksta anapus mūsų kiemo ribų, gali būti sustabdyta, tiesiog atsiribojant sienomis.

Antrojo pasaulinio karo muziejus Gdanske. Roman Jocher/ Muzeum II Wojny Światowej nuotrauka

Ekspozicijos pradžioje galima persikelti į 1938 m. Lenkijos miesto gatvę. Ramybė, parduotuvių vitrinos su saldėsiais, knygomis, higienos prekėmis. Atrodo, gyvenimas teka panašia vaga, kaip ir šiandienos Vilniuje. Čia pat - laikraščiai, kalbantys apie tos dienos aktualijas. Disonansas tarp politikos ir kasdienybės. Šis jausmas apima ir išėjus iš muziejaus. Kol visas pasaulis mėgaujasi futbolo spektakliu, jos organizuojančios valstybės kalėjimuose bado protestą vykdo politiniai kaliniai. Ernestas Hemigwayus, 1937 m. rašydamas į JAV laiškus apie Ispanijos pilietinį karą teigė, jog tai ženklas bylojantis apie visos Europos karo neišvengiamybę. Šiandien Rusijos pradėtas karas Ukrainoje skaičiuoja penktus metus ir yra virtęs viena iš įsisenėjusių istorijų kažkur naujienų srauto paraštėse. Šiandien karas jau yra normalizuotas. Krasnogrūdoje susitikimas su Timothy Snyderiu ir jo žmona, idėjų istorike Marci Shore, baigiasi abipusiu palinkėjimu gerai pailsėti ir atsipūsti, tik atrodo, visi pokalbio dalyviai sunkiai juo patiki.