Jėzus kalbėjo apaštalams: 
    „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, nuvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite! Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšuose; nei kelionmaišio, nei dviejų marškinių, nei kurpių, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio. 
Atėję į kokį nors miestą ar kaimą, susiieškokite patikimą žmogų ir apsistokite pas jį, kol išvyksite. Įeidami į namus, pasveikinkite juos. Ir jeigu namai bus verti, teateinie po jų stogu jūsų ramybė. O jeigu nebus verti – jūsų ramybė tesugrįžta jums. 
    Jei kur jūsų nepriimtų ir jūsų žodžių neklausytų, tai, išėję ir tokių namų ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojų. Iš tiesų sakau jums: Sodomos ir Gomoros žemei bus lengviau teismo dieną, negu tokiam miestui“.

Oz 11, 1–4. 8c–9: Štai verda mano širdis.

Ps 80, 2ac. 3b. 15–16. P.: Tenušvinta, Viešpatie, veidas tavasis, ir mes išgelbėti būsim!


Evangelijos skaitinį komentuoja ses. Onutė Petraškaitė MVS

Ši evangelija yra sutrumpintas krikščionio misijos apibrėžimas. Labai paprastai sakoma: eikite ir skelbkite, jog prisiartino Dangaus karalystė.

Kaip skelbti, jeigu aš pats ar pati nežinau, kas ta Dievo karalystė, jeigu aš neturiu jos savo širdyje? Ką man tada skelbti, kokį Evangelijos grūdą sėti? Natūraliai kyla klausimas, kas yra bažnyčia, jeigu aš joje neišgyvenau tos Dievo karalystės užuomazgos, jeigu joje nepastebėjau dygstančio tos karalystės grūdo, jeigu joje nesutikau Jėzaus? Kaip man tikėti, kaip man išmokti tikėti?

Vieną kartą, mes, tikintys parapijiečiai, staiga supratome, kad aptarinėjame visokias savo parapijos ir vietinės bažnytinės bendruomenės naujienas, aišku, labiausiai blogas, tačiau visai nesidaliname tuo, ką mums duoda evangelija, kaip mes ja gyvename, ar pavyksta mums įgyvendinti Dievo žodį savo kasdienybėje. Juk daug lengviau kitą apkalbėti, o nepasiguosti ar paprašyti maldos, kad mano kasdieniniai santykiai šeimoje būtų darnesni, kad labiau išmokčiau kitą pastebėti, jam gerą žodį pasakyti ar tiesiog suprasti kuo šiandien jis gyvena.

Tada, kai aš nežinau, kaip man išmokti tikėti evangelija, kaip išmokti ją įgyvendinti, tada žvelgiu į šventuosius, į tuos, kurie jau nuėjo savo kelią, skelbdami ir tikėdami ta Dievo karalyste.

Šiandien negaliu nežvelgti į palaimintąjį Jurgį Matulaitį, minimą liturgijoje Lietuvoje. Kaip jis suprato ir skelbė tą Dievo karalystę?

Atsakymas – paprastai, savo atsidavimu Jėzui, ten kur buvo, kur ėjo – tikėjo ir pasitikėjo Dievu, tą tikėjimą sėdamas pirmiausia savo draugams, padėdamas jiems ir priimdamas iš jų pagalbą, stengdamasis geriau mokytis, stengdamasis iš visų jėgų dirbti, nuoširdžiai tikėdamas, kad Dievas pradėtą darbą laimins ir toliau augins. Mokėsi sunkumuose žvelgti į Jėzų, kad iš jo semtųsi stiprybės ir kantrybės net ligoje, kuri neapleido jo visą gyvenimą. Stengėsi, prašė maldoje, kad mokėtų mylėti kiekvieną žmogų, kas jis bebūtų krikščionis ar ne. Išmoko mylėti net priešus, stengdamasis kiekvienam atsakyti savo žodžiu ar darbu bei veiksmu tik gerumu. Ne veltui būdamas vyskupu pasirinko šūkį: „blogį nugalėti gerumu“. Jam tai buvo šios dienos evangelijos įgyvendinimas.

Šiais laikais klaustume, kaip jam tai pavyksta? Ne kartą jis sakė, kad jo stiprybė yra Jėzus. Tikėjimas Juo, kuris pripildo širdį tokia meile, kuri ją praplečia, ji tarsi didesnė pasidaro, norinti visus apglėbti ir visus mylėti, visus apimti ir visiems ją nešti. Kito pavyzdžio turbūt ir ieškoti nereikia, tik pasiimti tai, kas kiekvienam iš mūsų padeda mūsų tikėjimo kelionėje.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai