Režisierius Oskaras Koršunovas.

Pokalbyje su režisieriumi OSKARU KORŠUNOVU – apie Avinjono festivalį tada, kai OKT teatras į jį buvo pakviestas pirmą kartą, ir dabar, kai į jį grįžta po ilgo laiko. Apie tai, kodėl vienas garsiausių Lietuvos teatrų neturi jo vardo verto fizinio teatro ir kodėl nesulaukiame jaunų genijų režisierių pamainos. 

Grįžtate į Avinjono teatro festivalį po ilgos keliolikos metų pertraukos su Molière'o „Tartiufu“. Ką jums reiškė Avinjonas tada, kai į jį buvote pakviestas pirmą kartą, ir ką reiškia dabar, kai į jį grįžtate? Ir ką šis grįžimas reiškia visam Lietuvos teatrui? 

Pirmiausia pradėsiu nuo teatro. Teatrui būti pakviestam į Avinjoną – labai svarbus dalykas. Jeigu kalbame apie Lietuvą kaip šalį, kurioje teatras labai stiprus, tai to stiprumo įrodymas pirmiausia yra tokie tarptautiniai pasiekimai. Jais reikia džiaugtis, kita vertus – tai reikšmingi atskaitos taškai. Galime įsikalbėti ir galvoti, kad teatras pas mus reiškia daug, bet to realiai gali ir nebūti. Dabar, tarkime, ryški tendencija (tiesą sakant, ji visada buvo) – manyti, kad mūsų teatras provincialus ir tai, kas jame vyksta, neprilygsta Europos teatro procesams. Lietuvos teatre visuomet mėtomės – nuo didybės manijos iki visiško susimenkinimo, nuo visiško susimenkinimo iki didybės manijos. 

Juk argi teatras gali būti daug vertas, jeigu nepajuda toliau savo sienų, toliau savo miesto? Ar galime pasakyti, kad esame geriausi futbolininkai, jeigu žaidžiame tik savo kieme? Teatras turi turėti tarptautinę dimensiją. Ir kai OKT su spektakliu, kuris čia kaltinamas esantis per daug žiūroviškas, per daug komercinis ir per mažai modernus, išvažiuoja į tokio lygio festivalį, vadinasi, objektyviai yra įvertinamas pagal svarbiausius tarptautinio lygio standartus. Galime ramiai pasakyti: taip, mes turime teatrą, taip, mes turime aktorinę mokyklą, taip, mes galime suvaidinti Molière'ą, nes mus su jo spektakliu pakvietė patys prancūzai į Avinjono festivalį. 

O suvaidinti Molière'ą, beje, buvo labai sunku, nes beveik neturime Molière'o spektaklių statymo tradicijos, kitaip nei, pavyzdžiui, Shakespeare'o, kai užteko keleto stiprių jo pastatymų, kad atsirastų visa virtinė kitų. Mūsų aktorinė mokykla labai neprancūziška, labai nemoljeriška, o būtent tokia vyrauja pasaulyje. Ji visiškai priešinga tokiai pat didelei rusiškai aktorinei mokyklai, kuri didžiulę įtaką yra padariusi mums. Dėl to mūsų aktoriai moka būti emocingi scenoje, moka jausti, bet mąstyti jiems per žodį sudėtinga. Juk kuo skiriasi prancūziškoji mokykla? Čia aktorinę valią gimdo žodis, veiksmą gimdo žodis, emociją gimdo žodis. Savotiškai ir režisūra čia užkoduota pačioje dramaturgijoje.

Jeigu mūsų teatro bendruomenė būtų labiau konsoliduota ir draugiškesnė, tai grįžimu į Avinjoną labai džiaugtųsi. Bet, matyt, džiaugiuosi aš vienas. O džiaugiuosi stipriai, ir čia pereisiu prie antros klausimo dalies. Avinjono festivalis yra pats gražiausias mano teatro ir gyvenimo laikotarpis, kai pačiame jėgų žydėjime, kaip pasakytų Karlsonas, patekau į jį. Kai ten sulaukėme didelės sėkmės ir tarptautinio pripažinimo. Dabar bus aštuntas kartas, kai ten dalyvausime, o tai, kad visi mūsų spektakliai buvo pagrindinėje programoje, yra labai reikšminga. 

Emociškai su Avinjonu susiję išgyvenimai man labai svarbūs. Tas keistas jausmas, kai atrodė, kad pagaliau esame ten, kur turime būti. Tik tokiose scenose kaip Avinjono gali patirti adekvačią savo vertę. OKT teatrui Avinjonas tapo tramplinu į visus tolesnius pasaulio teatro festivalius. 

Kitas dalykas – į Avinjoną patekome labai įdomiai, tai yra vos vos patekome. Kai į Lietuvą atvažiavo tuometis festivalio direktorius Bernard'as Faivre d'Arcier ir pasakė, kad į Avinjoną bus pakviesti du spektakliai, visi apsidžiaugė, atsistoję plojo, tuometis kultūros ministras pažadėjo finansavimą. Aišku, niekas nesitikėjo, kad bus pakviesti du OKT teatro spektakliai („Ten būti čia“ ir „Senė 2“), matyt, įsivaizdavo, kad vienas bus vieno režisieriaus, kitas – kito, vienas – Eimunto Nekrošiaus, kitas – Rimo Tumino. Ir galbūt pagrįstai nesitikėjo, nes buvome per jauni patekti į tą kategoriją. 

Kai Avinjono festivalio komisija atvažiavo rinktis spektaklių, jai rodyti Jono Vaitkaus, R. Tumino, E. Nekrošiaus spektakliai – mūsiškiai ne. Bet tuometės kultūros atašė dėka komisija videoįrašais pamatė ir mūsų darbus. Tada ji atvažiavo pakartotinai, pažiūrėjo mūsų darbus ir pakvietė. Tačiau tam, kad į Avinjoną nuvažiuotume, mums reikėjo gerokai pakovoti, nes Kultūros ministerijos finansavimo nebeliko. Labai padėjo pats Avinjono festivalis ir jo direktoriaus B. Faivre d'Arcier globa. 

OKT teatras buvo tik įsikūręs, ir Avinjono festivalis nuolat mus kviesdavosi nuo 2000-ųjų iki 2007-ųjų, kartu įrašydamas mus į to meto geriausių Europos teatrų dešimtuką. Festivalis koprodiusavo mūsų pastatymus, ir dėl to būdami nepriklausomas teatras galėjome pastatyti tokius didelius spektaklius kaip „Meistras ir Margarita“, „Graudžioji ir įstabioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Oidipas karalius“. Mes ir morališkai, ir finansiškai buvome įtraukti į bendrą pasaulio teatrų judėjimą. 

Tuo metu apskritai atkreiptas dėmesys į Rytų Europos teatrą, atsirado daug įdomių spektaklių būtent iš Rytų Europos. Mes buvome bendroje srovėje su Lenkijos režisieriais Krzysztofu Warlikowskiu, Grzegorzu Jarzyna, Alviu Hermaniu iš Latvijos. Jeigu ne Avinjonas, vargu ar būtume pakviesti į kitus festivalius ir gavę pagrindinį įvertinimą už indėlį į naujojo teatro Europoje kūrimą – Europos teatro sąjungos prizą už „Naująją teatro realybę“. 

Avinjono festivalis suteikė galimybę OKT teatrui atsistoti, kurti ir būti tarptautiniame kontekste. Ir tai buvo lydima išgyvenimų, emocijų. Dabar pasakoju, ir man akyse stovi Rasos Samuolytės ašaros, kai turėjome atidaryti Avinjono festivalį su „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ premjera.

Tai buvo pirmas neįvykęs per 50 metų festivalis dėl streiko. Tris kartus vaidinome beveik tuščioje aikštėje po atviru dangumi, nes negalėjome prarasti formos. Kai vaidinome paskutinį spektaklį, į aikštę įsisuko mistralis, vėjas sūkuriu pagavo miltus iš puodo mirštant Romeo ir Džuljetai. Ir man kaip režisieriui tai buvo fantastiškas vaizdas. Supratau, kad pats Dievas dalyvauja, bet niekas to nemato. Kitą rytą pranešė, kad festivalis vis dėlto neįvyks. Ir matau, kaip verkia Rasa. O verkti buvo dėl ko: tiek darbo įdėta, tokie vaidmenys sukurti...

Šis netikėtas grįžimas į Avinjoną man emociškai yra labai brangus.

Kad neturime normalios teatro erdvės – nemažas praradimas ir pačiam miestui. OKT teatras turi labai glaudų ryšį su miestu, su žiūrovais, jis labai laukiamas. Pagaliau žiūrovai negali gauti bilietų ir turi dusti žiūrėdami spektaklius mažame „ofise“. Tokiam miestui kaip Vilnius bet kokia panaši vieta – ar geras teatras, ar geras klubas – yra svarbi.

Kai kalbame apie OKT teatrą, ir jo įsikūrimo pradžioje, ir dabar kviečiamą į Avinjoną, kyla klausimas: kaip Oskaras Koršunovas iki šiol Lietuvoje neturi savo fizinio teatro, verto jo vardo? 

Per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį apskritai nebuvo kultūrinės strategijos. Politikai nesuvokia kultūros reikšmės. Pavyzdžiui, minėjau K. Warlikowskį, G. Jarzyną, A. Hermanį – jie mano kartos režisieriai, ėję panašiais keliais. Ir jie savo šalyse įforminti: turi sales, teatrus, finansavimą. 

Kita vertus, OKT nėra vieno žmogaus, kuriam reikia ką nors suteikti, teatras. Čia dirba daug kitų režisierių, labai daug aktorių, geraisiais laikais čia buvo susitelkęs įvairiausių teatrų, įvairiausio amžiaus aktorių spektras – nuo pastoviųjų Rasos Samuolytės, Dainiaus Gavenonio, Dariaus Gumausko iki tokių aktorių kaip Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis ar jaunesnių Remigijaus Vilkaičio, Kosto Smorigino, Jūratės Onaitytės, Nelės Savičenko.

Vengrijoje mano kartos kūrėjas režisierius Árpádas Schillingas irgi neturi nei teatro, nei apskritai rimtos galimybės statyti šioje šalyje. Ir tai vėlgi susiję su kultūros politika, su pasaulėžiūra į kultūrą. 

Nežinau – galbūt mums reikėjo daryti ką nors kitaip? Bandyti eiti kitais – švogerių – keliais, kuriais mūsų teatras niekada nėjo. Per privačius susitarimus, bandymą daryti įtaką medžioklėje, pirtyje... Deja, kol kas Lietuvoje tik taip įmanoma ką nors pasiekti. Nežinau. Mes tokių dalykų niekada nedarėme. Labai daug dirbome, kūrėme, kalbėjome apie save. Ir dažnai sulaukdavome kaltinimų, kad per daug giriamės, per daug reklamuojamės. Nors atrodė, kad tai daryti svarbu, kad nepranyktume. 

Kad neturime normalios teatro erdvės – nemažas praradimas ir pačiam miestui. OKT teatras turi labai glaudų ryšį su miestu, su žiūrovais, jis labai laukiamas. Pagaliau žiūrovai negali gauti bilietų ir turi dusti žiūrėdami spektaklius mažame ofise. Tokiam miestui kaip Vilnius bet kokia panaši vieta – ar geras teatras, ar geras klubas – yra svarbi. Juk būdavo, kad ir gera kavinė, kurioje rinkdavosi tam tikri asmenys, lemdavo miesto gyvenimą: madas, demokratėjimą. Jeigu turėtume geresnes sąlygas rodyti spektaklius, spręstųsi ne tik mūsų problema. 

Dabar daug kas pasikeitė, ir galbūt jau per vėlu apie tai galvoti. OKT teatras tuoj švęs savo dvidešimtą gimtadienį, taigi intensyviausias laikas jau išgyventas. Teatrui galimybių reikia suteikti tada, kai jis kuriasi, o ne į gyvenimo pabaigą. Kita vertus, dabar aš ruošiu jau antrą kursą – šis kursas yra ir aktorių, ir režisierių. Į teatrą ateina nauja karta, galbūt jie užkurs viską iš naujo.

Praėjo romantizmo laikai, kai genijų buvo – dabar jų nebereikia, jų nebėra, visi lygūs, visi ką nors veikia, gyvename autoritetų griovimo laiką, jų nėra. Todėl tai, kas dabar vyksta teatre, viena vertus, yra gerai, nes šiuolaikinis teatras niekada nebuvo toks įvairus, kita vertus – būdamas visoks jis tampa niekuo neypatingas.

Diskusijose apie teatrą vis pasigirsta būgštavimų, kad neturime (ir kodėl vis dar ne) jaunų genialių režisierių pamainos. Ko trūksta, kad tų jaunų genijų būtų? 

Genialus teatras ar genijai – apskritai retas dalykas. Viena vertus, tam didelę įtaką turi laikas. Teatrai kaip reiškiniai atsiranda tektoniniame laiko lūžyje, kaip kad buvo 1990-aisiais. Kita vertus, žiūrint, kur link juda teatras, – o juda jis projektinio socializavimosi link, – tokioje terpėje neįmanomas gilus menas ar elitariškumas. Tokioje terpėje atsirasti genijui būtų nepadoru. 

Visi turi būti vienodoje nišoje – tai taip viskas ir vyksta. Pavyzdžiui, kad ir finansavimas yra nukreiptas į tam tikrų socialinių problemų sprendimą: jaunimo užimtumą, konkrečių temų aktualizavimą, nelabai kreipiant dėmesio, koks bus rezultatas. 

Finansavimo politikai svarbu, kad teatras būtų atviras, įvairus – ir dokumentinis, ir politinis. Bet koks jis dokumentinis ar politinis turi būti – jokio skirtumo. Tik vienokia ar kitokia forma, kad būtų daug debiutų, kad visi pasibandytų. Kad visi ir pašoktų, ir padainuotų. Kad viskas būtinai būtų šiuolaikiška. 

Tokioje šiuolaikinio teatro atmosferoje akivaizdžiai nebesvarbus tampa žiūrovas. Nėra skirtumo – supras jis ar ne, svarbu, kad vyktų atviras procesas. Tai toks ir vyksta. Mes tuo galime pasidžiaugti. Bet tikėtis, kad tokioje terpėje atsiras išskirtinių dalykų – sunku. Nors galbūt būtent apie tai galvojama iš pradžių: kuo daugiau vyks visokių procesų, tuo labiau tikėtina, kad atsiras kas nors ypatinga. Ypatingi dalykai atsiranda ne tada, kai visiems padalijamas žaislų arsenalas, o tada, kai tų žaislų išvis nėra. Kai kažkas tuos žaislus pradeda išrasti. 

Dabar ir profesiniai reikalavimai sumenkinami, pasiekėme tokį lygį, kad patys galime ir parašyti, ir viską perrašyti, kokybiniai profesiniai reikalavimai teatre tapo nebevertinami.

Aš maždaug galiu pasakyti, kuo visa tai baigsis. Dažnai važiuoju į Italiją, – ir dabar netrukus ten vyksiu, – kur rengiamos puikios kūrybinės dirbtuvės, į kurias susirenka daug be galo talentingų žmonių. Su jais per savaitę gali spektaklį pastatyti. Ir tai labai džiugu. Tik tuo viskas ir baigiasi. Šie žmonės susiranda kitas dirbtuves ir taip keliauja iš vienų į kitas. Teatro Italijoje, jo gimtinėje, beveik nebeliko. Teatras iš visuomenės eliminuotas. 

Praėjo romantizmo laikai, kai genijų buvo – dabar jų nebereikia, jų nebėra, visi lygūs, visi ką nors veikia, gyvename autoritetų griovimo laiką, jų nėra. Todėl tai, kas dabar vyksta teatre, viena vertus, yra gerai, nes šiuolaikinis teatras niekada nebuvo toks įvairus, kita vertus – būdamas visoks jis tampa niekuo neypatingas.