Vilniaus gynybinės sienos bastėja. LNM nuotrauka

Kultūros ministerija ir vidurvasarį dirba. Birželio mėnesį buvo paskelbti Kultūros paveldo apsaugos pertvarkos metmenys, o dabar štai visuomenė kviečiama pareikšti nuomonę, pateikti pastabas, pasiūlymus dėl Nacionalinės muziejų koncepcijos pagal tvaraus vystymosi principus projekto, kurį parengė darbo grupė (vėl politinė komanda?). Projektas paskelbtas liepos 5 d., pačiame Dainų šventės įkarštyje.

Terminas nuomonei išsakyti nustatytas tikrai spartuoliškas: siūlymus galima teikti Kultūros ministerijai iki 2018 m. rugpjūčio 1 dienos. Vadinasi, kai dauguma kultūrinės visuomenės grįš po vasaros į kasdienius darbus, ras tvaraus vystymosi principus jau aptartus. (Būdamas beviltiškas atsilikėlis, naiviai pasiteirausiu, kas yra tvaraus vystymosi principas, ir koks principas būtų netvarus?)

Abu šie dokumentai – tiek Kultūros paveldo apsaugos pertvarkos metmenys, tiek ir Muziejų koncepcijos projektas – panašūs tuo, kad nelabai aišku, kam apskritai jų reikia. Nei vienu, nei kitu atveju nepateikiamas esamos būklės kritinis vertinimas ir nenurodytos blogybės, dėl kurių tektų imtis tokių radikalių pertvarkų. Pirma mintis, kad ši koncepcija yra eilinis bullshitas: visokių pertvarkų organizavimas taip pat yra savotiškas gyvenimo būdas ir gana patrauklus užsiėmimas. Bet to būtų mažoka, vien dėl to panašios akcijos tarsi nepradedamos. Tai turėtų būti kažkam naudinga.

Metmenų atveju suprasti paprasčiau. Pagal juos sutvarkius paveldosaugos sistemą, nekilnojamojo turto ir statybų verslui būtų atrištos rankos. Muziejų koncepcijos atveju susidaro įspūdis, kad užmojai kuklesni. Tiesiog siekiama paimti kuo daugiau galių į savo rankas, didžiąją su kilnojamuoju paveldu susijusių veiksmų suvalstybinant.

Evgenios Levin nuotrauka

Pirmieji Koncepcijos skyriai apie tai, kas yra muziejai ir kokia jų reikšmė, maždaug atitinka Wikipedijos tekstus. Tik ministerijos tekste surašytas dabar taip madingu biurokratiniu slengu.

Mums aktualesnis skyrius – Muziejų tinklas ir jo valstybinis valdymas. Čia greta kitų institucijų minimi keli centrai – Muziejų restauravimo centras, Muziejų skaitmeninimo ir dar vienas tiesiog Muziejų centras. Kaip tie centrai atrodo, ne visai aišku. Ar tai savarankiškos, pavyzdžiui, viešosios įstaigos, ar tai kokie Kultūros ministerijos padaliniai, o gal tiesiog „grupės draugų“. Štai minėto Muziejų centro funkcijų išvardinta daug, net dvidešimt. Muziejų centras disponuoja didelėmis lėšomis, nes tarp funkcijų numatyta finansuoti muziejinių vertybių įsigijimą muziejams ir finansuoti muziejinių vertybių restauravimą. Be to, jis įgaliojamas pagal kompetenciją teikti siūlymus Kultūros ministerijai ir Muziejų tarybai prie Kultūros ministerijos dėl muziejų politikos formavimo ir įgyvendinimo. Atrodo, pagal funkcijas Muziejų centras būtų kiek susiaurintos apimties kadaise buvusios sovietinės Kultūros ministerijos Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybos atitikmuo. Bet koks „politbiuras“ tuomet būtų Muziejų taryba?

Meno vertybių restauravimo reikaluose Muziejų centrui tektų koordinuoti kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių, dirbančių muziejuose, atestaciją ir koordinuoti muziejinių vertybių restauravimo strategijos parengimą ir įgyvendinimą. Kas slypi už to koordinavimo? Tarp ko ir kam koordinuoti, jeigu greta yra kitas, specialus Muziejų restauravimo centras. Pastarasis būtų specializuotas kompetencijų centras, dalyvaujantis rengiant ir įgyvendinant muziejinių vertybių restauravimo strategiją, koordinuojantis restauravimo ir su juo susijusių tyrimų bei jų sklaidos veiklas Lietuvos muziejuose, atestuojantis kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorius, teikiantis metodinę pagalbą nacionaliniams, valstybiniams, savivaldybių ir kitiems muziejams muziejinių vertybių restauravimo ir prevencinio konservavimo bei saugojimo klausimais. Kaip matome, jam suteikta teisė atestuoti kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorius. Iki šiol Kilnojamųjų meno vertybių restauratorių atestavimas buvęs pavestas tiesiai prie Kultūros ministerijos buvusiai komisijai. Ši komisija šiaip ne taip tą darbą dirbo, nors ir čia būta nesusipratimų.  

Pagal „tvarumo“ Koncepciją, Muziejų restauravimo centras rūpinasi muziejinių vertybių restauravimo strategija. O ne muziejinių? Kaip ir kas „strateguos“, pavyzdžiui, sieninės tapybos restauratorius, jei muziejuose tokių dalykų iš esmės nėra? Juoba tebesant dabartinei gana dviprasmiškai situacijai, kai muziejuose yra kilnojamosios kultūros vertybės, o tie patys daiktai pastatuose (bažnyčiose) jau tik šių pastatų savybės, kad ir vertingosios. Beje, iki šiol buvo Kilnojamųjų kultūros vertybių ir kultūros paveldo statinių vertingųjų savybių restauratorių atestavimo komisija. Pagal Nacionalinės muziejų koncepcijos pagal tvaraus vystymosi principus liktų tik muziejinių vertybių restauratoriai...

Kadaise, dar 2012 m. balandžio mėnesį, Restauratorių sąjunga kreipėsi į tuometinį kultūros ministrą.  Buvo atkreiptas dėmesys, kad restauratorių atestavimo komisijoje kultūros paveldo statinių vertingųjų savybių restauratoriams atstovavo vos vienas specialistas, nors statinių vertingųjų savybių (sieninės tapybos, skulptūrų, lipdinių ir pan.) restauratorių yra daug ir įvairių specialybių. Buvo pasiūlyta komisijos sudarymo principus pakoreguoti ir pasirūpinti, kad tiek kilnojamųjų kultūros vertybių, tiek ir kultūros paveldo statinių vertingųjų savybių restauratorių komisijoje turėtų būti maždaug po lygiai. Taip pat išreikštas mintis, kad būtų ir prasminga, ir teisinga, jei bent trečdalį narių būsimai komisijai galėtų pasiūlyti Restauratorių sąjunga. Po poros mėnesių ministerija „nudžiugino“ – į komisiją jie patys įtraukė Restauratorių sąjungos narių. Koks jaudinamas paslaugumas! Restauratorių sąjunga turėjo priminti, kad niekam nėra suteikusi įgaliojimų kalbėti jos vardu.

Jau anuomet Atestacinės komisijos sudėtis buvo nustatoma siaurame ir uždarame rate, jos sudarymas praktiškai buvo vienose kadenciją baigiančio pirmininko rankose. Restauratorių sąjunga vėl pasiūlė parenkant Komisijai narius, pasikliauti profesionalių restauravimo specialistų bendruomenės nuomone, kurią šiuo metu ją geriausiai atstovauja Restauratorių sąjunga. Kadangi Sąjunga vienija kilnojamųjų ir nekilnojamųjų vertybių restauravimo specialistus, Sąjungai turėtų būti pavesta deleguoti tų specialybių restauratorius, kurie dirba drauge kultūros paveldo statiniuose restauruodami vertingąsias savybes, t. y. akmens, dirbtinio marmuro ir dekoratyvinių darbų, auksuotės, lipdybos, natūralaus ir dirbtinio akmens skulptūros, meninių baldų, metalo dirbinių, polichromuoto medžio (specializacija: drožybos), sienų tapybos, vitražo, vargonų. Dar buvo siūlyta Atestavimo komisijos nuostatuose įtvirtinti tvarką, kad Komisijos pirmininku nederėtų būti asmeniui, einančiam Komisijos narių vadovo pareigas. Tai padėtų išvengti interesų protegavimo.

Ministerija atsakė, kad jokių skundų dėl galimo interesų protegavimo nėra gavusi. Atestavimo komisijos pirmininke yra Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro vadovė prof. Jūratė Senvaitienė. Šis centras turi aukščiausios kvalifikacijos restauratorius ir yra didžiausias restauravimo centras Lietuvoje, vykdantis nacionalinės vertės mano kūrinių restauravimo darbus bei tarptautiniu mastu pripažįstamas kompetencijų centras. Ne veltui jau tada pusę Atestavimo komisijos narių sudarė jos pavaldiniai. Atrodo, pagal naująją „tvaraus vystymosi principų koncepciją“ jau visi komisijos nariai turėtų būti šio centro darbuotojai. Nes pagal šią koncepciją kuriami stiprūs centrai su kompetencijos (valdžios) vertikale. Einama prie visų galių ir teisių perdavimo valstybės institucijai, privačią iniciatyvą paliekant prie tuščios geldos. Centro privilegija suteikiama vienai to profilio įstaigai, tuo metu, kai civilizuotoje Europoje stengiamasi eiti priešinga, savarankiškumo skatinimo kryptimi.

Pats vidurvasaris. Nuoširdžiai linkėčiau Kultūros ministerijos tarnautojams mėnesiui atitrūkti nuo visų tų koncepcijų, pauogauti, pagrybauti, gerai pailsėti. O rudeniop bus galima pradėti dalykišką kalbą.