Algirdas Jurevičius. Kosto Kajėno nuotrauka

Praėjusią savaitę iš Vatikano sulaukėme žinios, kad popiežius Pranciškus Lietuvai paskyrė naują vyskupą. Vasaros pabaigoje monsinjoras Algirdas Jurevičius (g. 1972) bus įšventintas Kauno vyskupu augziliaru ir talkins Kauno arkivyskupui metropolitui Lionginui Virbalui.

Kaišiadorių vyskupijos generalinis vikaras ir ekonomas A. Jurevičius sugrįš į jam brangų Kauną, kur studijavo kunigų seminarijoje, vėliau – Vytauto Didžiojo universitete.

Paskirdamas A. Jurevičių vyskupu popiežius jam suteikė Materianos – istorinės vyskupijos dabartinio Tuniso teritorijoje – titulą. Kiekvienam vyskupui reikalinga vyskupija, todėl tradiciškai augziliarams priskiriamos jau nebeegzistuojančios vyskupijos.

Pagrindinė vyskupo užduotis, anot A. Jurevičiaus, yra tarnauti Dievo tautai, savo tikėjimu liudyti Kristaus Evangeliją. „Mes patarnaujame, kad pasauliečiai kuo geriau atliktų krikščioniškas pareigas, dirbdami savo srityse. Šios pareigos susijusios su administravimu, tačiau geriausiai Viešpaties jam patikėtą misiją ganytojas vykdo būdamas kartu su savo ganomaisiais“, – sakė jis, lankydamasis „Bernardinai.lt“ redakcijoje. 

Kur avys, ten ir ganytojai, rašė palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis. Esate jo kanonizacijos bylos postulatorius, knygos „Susipažinkime – aš Teofilius“ autorius. Kokios šio vyskupo ir kankinio savybės Jums labiausiai imponuoja?

Pastaraisiais metais teko labai daug prisiliesti prie palaimintojo gyvenimo ir tai padarė didelę įtaką mano vidinėms nuostatoms bei dvasiniam gyvenimui. Man svarbiausia Teofiliaus ramybė ir noras būti kartu su žmonėmis, kad tas buvimas padėtų jiems pasijusti mylimais Dievo vaikais. T. Matulionio gyvenimo metu buvo labai daug situacijų, kai žmonėms atrodė, kad Dievas juos pamiršo. Svarbus pats kunigo ar vyskupo buvimas su tikinčiaisiais, net ir be žodžių, kurių daug ir negalėjo būti lageriuose. Pavyzdžiui, Solovkų kalėjime vienu metu buvo apskritai uždrausta atlikti religines apeigas.

Visgi dabar laikai visiškai kitokie nei pal. Teofiliaus vyskupavimo metu, ypač politine prasme. Kaip manote, kokie didžiausi iššūkiai laukia Jūsų, kaip vyskupo?

Mūsų visuomenėje labai trūksta aiškaus tiesos suvokimo. Kiekvienas turi savo tiesą ir įsivaizduoja, kad ji pati svarbiausia. Manau, kad tiesos meilė ganytojui yra nepaprastai svarbi. Būtent tiesos liudijimas turėtų kviesti ją atrasti – nevienadienę, paremtą tikromis vertybėmis. Galiausiai mums, tikintiesiems, Kristus yra Tiesa. Visuomenė, kuri neturi orientyro, neturi į ką lygiuotis, tampa merdinti. Reikia suteikti gyvybės per viltį, tiesą, tarnystę, buvimą kartu. Kad žmonės nesijaustų kaip avys be piemens.

Nereikia įsivaizduoti, kad tiesa kaip kuoka, kuria galima trenkti per galvą klystančiam. Viena iš pamatinių krikščionybės tiesų yra ta, kad Dievas myli žmogų, net ir klystantį, net ir nusidėjėlį.

Kaip gimė Jūsų pašaukimas į kunigystę? Įstojote į Tarpdiecezinę Kauno kunigų seminariją būdamas 19 metų.

Mano pašaukimas pradėjo bręsti Vievyje, kur gimiau, mokiausi vidurinėje ir muzikos mokyklose, bažnyčioje grojau vargonais. Subrendo Vilniuje 1987–1991 metais, kur gyvenau ir mokiausi Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, dėsčiau tikybą vienoje mokyklų. Tai buvo nepaprastai įdomūs Atgimimo metai: Sąjūdžio mitingai, religinės laisvės atgavimas, bažnyčių atidarymas. Kai atvykau, Šv. Kazimiero bažnyčioje dar buvo įsikūręs ateizmo muziejus, o netrukus pastatas buvo atšventintas. Vilniuje sutikau labai daug gyvo tikėjimo žmonių, kurie man padėjo suprasti, kad noriu tapti kunigu.

Algirdas Jurevičius. Kosto Kajėno nuotrauka

Kaunas, į kurį kraustysitės, Jums taip pat nėra svetimas. Čia studijavote kunigų seminarijoje, Vytauto Didžiojo universitete. Kuo Jums brangus šis miestas?

Kaunas brangus, nes jame ruošiausi kunigystei. Jis visada atrodė paslaptingesnis už Vilnių, kurio Senamiestį per ketverius metus buvau išvaikščiojęs. Tuo metu Kauno seminarija buvo gan uždara, miestą menkiau ištyriau. Visgi dar studijų metu pažinau jį kaip gyvo tikėjimo miestą. Ten susikūrė įvairios charizmatinės grupės, pavyzdžiui, „Gyvieji akmenys“, radosi gilių dvasinių dalykų, kurių nebuvau patyręs sostinėje.

Frankfurte prie Maino Sankt Georgeno aukštojoje filosofijos-teologijos mokykloje rašėte disertaciją apie nuolatinį diakonatą, vėliau jos pagrindu išleidote knygą „Diakonas. Teologija ir praktika“. Kaip Jūsų gyvenime atsirado ši tema?

Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis, siųsdamas mane į Vokietiją studijoms, iškėlė tikslą parašyti darbą iš pastoracinės, sielovados teologijos. Pasirinkau temą apie nuolatinius diakonus ir tokio diakonato galimybes Lietuvoje, dar nesuprasdamas, kad man kunigystės šventimų globėjas – irgi diakonas. Kunigu tapau gruodžio 26-ąją, tądien Bažnyčia mini kankinį Steponą.

Mano darbui vadovavo jėzuitas Michaelis Sievernichas, pas kurį mokėsi ir popiežius Pranciškus. Taigi mes turime ne tik tą patį mokytoją Kristų, bet ir tą patį teologijos mokytoją. Tiesa, popiežius Vokietijoje pasimokė tik apie pusmetį ir grįžo atgal į Argentiną.

Pernai nuolatiniais diakonais Kaune tapo pirmieji penki vedę vyrai. Šiais metais keturi įšventinti ir Vilkaviškio vyskupijoje. Kaip Jums atrodo nuolatinio diakonato ateitis Lietuvoje?

Jei Dievas šauks vedusius vyrus į šią tarnystę – diakonų turėsime ir daugiau. Tai, beje, ne tik jų vienų reikalas, bet visos šeimos. Prieš šventimus jie turi gauti žmonos pritarimą. Pasaulyje yra tokių vyskupijų, kur diakonų skaičius yra net kelis kartus didesnis už kunigų, pavyzdžiui, Čilėje, Brazilijoje. Negali suplanuoti, kiek jų reikia, viskas priklauso nuo to, kaip Dievas veda vietinę Bažnyčią. Galime tik stebėti, koks Dievo vedimas, ir atsiliepti į jį.

2008 m. popiežius Benediktas XVI suteikė Jums suteikė Jo Šventenybės kapeliono (monsinjoro) titulą. Šis pontifikas yra daug rašęs apie tikėjimo ir proto santykį. Dažnai bandoma šiuos du dėmenis supriešinti.

Popiežius Pranciškus apaštališkajame paraginime „Evangelii Gaudium“ rašo, kad tikėjimas nušviečia visą tikinčiojo kelią. Tai šviesa, kuri plaukia iš prisikėlusio Kristaus. Taip pat rašoma, kad ir protas yra šviesa. Taigi įdomu, kad ir tikėjimas, ir protas yra šviesa.

Kristus kalbėjo palyginimais, todėl ir aš noriu vienu pasidalinti. Policija reikalauja, kad visada važiuotume įsijungę trumpąsias šviesas. Tai, sakyčiau, yra proto šviesa. Kai reikia pamatyti plačiau ir giliau – įsijungiame ilgąsias šviesas. Tai – tikėjimas. Trumposios jokiu būdu netrukdo ilgosioms, vienos kitas papildo.

Kokia Jums asmeniškai stipriausia rugsėjo pabaigoje Lietuvą aplankysiančio Pranciškaus pontifikato žinia?

Kai susiduria institucija ir žmogus, kuris jaučiasi jos nuskriaustas, Pranciškus visada stoja žmogaus pusėn. Jis gina žmogų, supranta jo nerimą, dėl to turbūt ieško įvairių būdų, kaip spręsti ypač sudėtingus su santuoka susijusius klausimus, aptariamus apaštališkajame paraginime„Amoris Laetitia“. Iš vienos pusės, jis mato tiesą, kaip turėtų būti, ką skelbia Bažnyčia. Iš kitos – gyvenimo sunkumų sužalotą žmogų. Pranciškus nori jam padėti, kartu su Bažnyčia išspręsti problemą, ieškoti būdų, kad žmogus jaustųsi Dievo mylimas.

Visada tikimės, kad atvykęs popiežius mus pagirs, pavyzdžiui, Jonas Paulius II – kaip kankinių tautą, bet leiskime būti popiežiaus nustebintiems. Šis popiežius pasižymi nenuspėjamumu, dažnai pasako tai, ko niekas nesitiki.

Galiausiai noriu paklausti: ar dar grojate vargonais?

Pagroju. Ir nebūtinai vargonais. Vaikų muzikos mokykloje gimtajame Vievyje mokiausi groti akardeonu, konservatorijoje baigiau pučiamųjų skyrių.