EPA nuotrauka

Kritimas į bedugnę ypatingas tuo, kad dugnas niekaip nepasiekiamas. Šis faktas teikia begalinio nuopuolio perspektyvas.

Tarptautiniuose čempionatuose ir olimpiadose sportininkai taikosi pakilti į naujų pasiekimų aukštumas. Tuo tarpu juos kuruojanti tiek nacionalinė, tiek tarptautinė sporto biurokratija kiekvieno tokio renginio proga, krisdama vis žemyn į korupcijos prarają, paskui save tempiasi ištisas sporto šakas.

Futbole vešinti korupcija ir FIFA vaidmuo, ugdant bei puoselėjant šį nusikalstamą reiškinį, daugybę metų išlieka vieša „paslaptimi“. Vien ko verta kriminalinė epopėja, paskiriant Katarą 2022 metų futbolo čempionato rengėju: „Pranešimas, kad mažulytė dykumų valstybėlė Kataras buvo parinkta 2022 metais priimti tarptautinį čempionatą, [sukėlė] šoką ir nepasitikėjimą sausakimšai auditorijai Ciuriche, taip pat visame pasaulyje. [...] Kaip labai maža Persų įlankos valstybė, iš esmės neturinti nei futbolo tradicijų, nei [tam tinkamos] infrastruktūros bei deginančia temperatūra, vasarą siekiančia 50 C°, nugalėjo pripažintas šalis, [pateikusias] žymiai geresnius pasiūlymus?“ (Heidi Blake, Jonathan Calvert. The Ugly Game: The Corruption of FIFA and the Qatari Plot to Buy the World Cup. Scribner, 2017). Atsakymai puikiai žinomi, daugiamilijoninės sumos daugybę kartų aiškiai įvardintos. Be abejo, pati FIFA savarankiškai atliko tyrimą. Neabejokite, jog kyšininkas, tyręs savo paties nusikalstamą veiką, pažeidimų nerado.

Apsimestinai gležna Temidės rankelė nusuka sprandą geriausiu atveju šeštaeilės reikšmės nevykėliui (ypač jei jis dar drįsta pasipiktinti tuo, kas vyksta, ar viešai paragina sustoti), paaukotam vaizduojant „teisingumą“. Taip palaikoma organizacinė drausmė, primenanti kiekvienam jos nariui apie būtinybę laikytis nerašyto FIFA omertos įstatymo.

Amerikiečių apžvalgininkas Franklinas Foeris pažymėjo: „Jeigu jūs mėgstate futbolą, tikriausiai jūs nekenčiate FIFA.“

Dėl to nieko nuostabaus, jog Jungtinių Amerikos Valstijų pareigūnai ėmėsi tirti net nemėginančių slėpti, kuo užsiima FIFA, funkcionierių veiklą. JAV vidaus pajamų tarnyba, pradėjusi nedidelį ir iš pirmo žvilgsnio rutininį, visiškai nekaltą šios šalies futbolo vadovų susigrąžintų mokesčių patikrinimą, atskleidė plataus masto mokesčių slėpimo ir sukčiavimo tinklą. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad kruopščiai ištobulinta tarptautinė mokesčių vengimo bei korupcijos sistema veikė dešimtmečius, o įkalčiai vedė tiesiai į centrinę būstinę Šveicarijoje. Taip pat sukauptas įspūdingų įkalčių masyvas apie šiuo metu Rusijoje vykstančio tarptautinio futbolo čempionato talkininkus ir audringą FIFA veiklą, paskiriant Rusiją 2018 metų renginio šeimininke (Ken Bensinger. Red Card: How the U.S. Blew the Whistle on the World's Biggest Sports Scandal. Simon & Schuster, 2018).

Tarptautinė futbolo federacija nemato problemos, kad kaimyninių valstybių teritorijas aneksavusi ir okupavusi šalis, tebetęsianti karą ir atvirai grasinanti toliau plėsti karinių veiksmų arealus, naudoja renginį savo politiniams tikslams:

Didelis šitos kontoros veikėjų nepadorumas susiklostė anaiptol ne vakar. 1942-ųjų metų FIFA pasaulio čempionatą buvo numatyta surengti Trečiajame Reiche (nedrįskite abejoti priimto sprendimo „teisėtumu“ ir „pagrįstumu“!). Vadovaujantis nūdienos politinio korektiškumo kriterijais, renginys būtų įvykęs, o Didžiosios Britanijos ar Sovietų Sąjungos futbolo komandoms net nebūtų kilusios „ksenofobiškos“ mintys neatvykti.

Prieš džiūgaujant ir švenčiant šiandienos „progresą“, vertėtų pasidomėti kur link jis veda.

FIFA atstovų teiginiai apie jų proteguojamų sporto renginių apolitiškumą skamba lygiai taip pat apgailėtinai ir niekingai, kaip melagystės apie šios organizacijos „finansinį skaidrumą“.

FIFA televizijos vedėja ekrane laigo pasidabinusi užrašu „USSR“ ir sovietine simbolika, tuo tarpu FIFA vadovybė nemato reikalo įžvelgti bent kokią politizuotą užuominą:

Atskirai aiškinti nereikia, kas nutiktų, jei arijų išvaizdos froilen (kaip KGB globojamas propagandinio fronto karys Julianas Semionovas štirliciados cikle, anuomet Sovietų Sąjungoje populiaresnėje nei „Sostų karai“ dabar, formulavo išgalvotus nacių funkcionierių dosjė: „Charakteris nordiškas, užgrūdintas. Su darbo draugais palaiko gerus santykius. Tarnybines pareigas atlieka be priekaištų. Negailestingas Reicho priešams.“) puikuotųsi tokio pat raudonumo marškinėliais. FIFA televizija, trumpai įsivaizduokime, transliuotų iš Vokietijos, todėl hipotetiškai tarkime, kad užrašyta būtų ne „USSR“, bet „Das Dritte Reich“. O vietoj sovietų herbo ant krūtinės puikuotųsi nacistinė svastika.

Jokios politikos, ką jūs! O visokios Entschuldigung, Vidurio ir Rytų šalys, gėda net garsiai ištarti Lenkijos, Lietuvos ar Ukrainos vardus, drįstų skleisti germanofobiją bei prieštarauti, jog Trečiojo Reicho žlugimas buvo „didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa“.

FIFA atstovai nematė reikalo išreikšti susirūpinimą, kai Kazanėje futbolo stadiono saugumo tarnyba sučiupo ir dvi valandas uždarę tardė Irano sirgalę, atvykusią į Irano ir Ispanijos rungtynes. Priežastimi suimti tapo jos nešamas plakatas („Let Iranian women enter their stadiums“), kuriam oficialus leidimas buvo išduotas, taigi, jokio nusižengimo nebūta. Mergina nešėsi užrašą, reikalaujantį leisti Irano moterims kartu su vyrais žiūrėti futbolą minėtos šalies stadionuose – šiitų dvasininkų teigimu, futbolas pernelyg vyriškas sportas, stadionuose tvyro vyriška atmosfera ir moterims ten nėra vietos.

Ne vien FIFA nusuko akis – darnus feminisčių ir „moterų teisių gynėjų“ internacionalas Vakaruose tylėjo pabrukę uodegas. Padėtis akimirksniu pasikeičia Kremliui tik sukomandavus pulti. Politinio korektiškumo archėjos Vakaruose (ten jos vadinamos „visuomeniniais aktyvistais“, angl. social activists) vieningai, be menkiausių sąmoningumo apraiškų, kaip šios gyvybės formai ir būdinga, užsipuola nurodytą taikinį. Toleristams aktyvizuoti vartojamas žodynas, skurdesnis nei „Dvylikos kėdžių“ veikėjos Eločkos Ščiukinos. Užtenka riktelėjimo „fašistai“ ir „rusofobai“ (analogiškai – „rasistai“ bei „islamofobai“), kaip agentūrinis tinklas sukrunta.

Tik Kroatijos rinktinės nariai ištarė „Šlovė Ukrainai“, juos kaipmat užgriuvo FIFA institucinė rūstybė.

Pasak futbolokratų, sporte nėra vietos politikai. Politiką jie įžvelgia ten, kur jiems nurodoma. Ir atvirkščiai, politikos nemato, nesvarbu, kad ir kaip ji badytų akis, šnerves bei užgultų ausų būgnelius. Vadinasi, gavo šeimininkų parėdymą ignoruoti. Kieno pinigai, tas ir ponas.

Ognjenas Vikojevicius pašalintas iš Kroatijos rinktinės, jam skirta 15 000 Šveicarijos frankų bauda, remiantis FIFA nuostatų 57 straipsniu („Už nesportišką elgesį“). Taip pat FIFA pradėjo oficialų tyrimą, nukreiptą prieš Kroatijos rinktinės gynėją Domagojų Vidą.

Reikalo esmę glaustai, bet iškalbingai išdėstė Rusijos žurnalistas ir muzikos kritikas Artiomas Troickis (past.: paliktas originalus naudoto šrifto dydis, punktuacija bei ne itin cenzūrinis leksikonas): „Pažiūrėjau „skandalingus“ kroatų, šaukiančių „Šlovė Ukrainai!“, klipus. NA IR KAS?! Ukraina – tai IS (past.: „Islamo valstybė“) ar ką? Kokią teisę turi valdiškos futbolo šliundros (nepainioti su gerosiomis rusų davikėmis!) uždrausti ištarti šalies pavadinimą??? Jeigu FIFA, vadovaujama kiaušingalvio mutanto Infantino, troško visomis išgalėmis išsaugoti savo „apolitišką“ cielką, tai šitie nelaimingieji pasiekė visiškai priešingą rezultatą – šiaip [niekas] nekreiptų dėmesio, o dabar visi liežuvauja... Ir pelnytai – pasprinkite politika, fifakratai! [...] Šlovė Belgijai!“

Kroatai džiaugiasi pergale prieš anglus.

EPA nuotrauka

Ukrainos futbolo federacija pažadėjo kompensuoti FIFA Ognjenui Vikojeviciui paskirtą baudą. Jis padėkojo už paramą, bet susimokėti visą sumą ketina pats. Ukrainos užsienio reikalų ministerija pasmerkė FIFA veiksmus. O Tarptautinės futbolo federacijos feisbuko paskyrą užgriuvo šūkių „Šlovė Ukrainai!“ lavina.

Tuo tarpu politikos apžvalgininkas Vladimiras Pozneris, tarnaujantis ištikimu Kremliaus ruporu Vakarų kryptimi, konstatavo politinę Rusijos pergalę, pasiektą futbolo čempionato dėka: „Atvyko trys su puse milijono žmonių, tai didelis skaičius, ir, žinoma, tai neabejotina ir visų pirma Putino pergalė, kadangi štai šie trys milijonai žmonių, kurie, grįžę namo, papasakos tai, ką jie matė, o matė jie tik gera. [...] Tai, be abejo, laimėjimas, kolosalus laimėjimas šalies įvaizdžio labui, ir šiuo atveju tai, žinoma, sėkmė.“

Rusija karinės agresijos metu nužudė per 11 000 ukrainiečių. Milijonai buvo priversti bėgti iš karo veiksmų zonos.

Švedijos vyriausybė, pretenduojanti būti visos Europos Sąjungos politinio korektiškumo bei tolerancijos locmanu, įvertinusi Švedijos rinktinės galimybes čempionate, nusprendė, kad neverta boikotuoti renginį.

Vakarų Europos vadovai, antai Emmanuelis Macronas, trinasi VIP tribūnose Sankt Peterburge. Jiems nė motais Ukrainos teritorijų okupacija ir aneksija, Rusijos tebetęsiama karinė agresija ar skurdo bei nevaldomos imigracijos keliamos problemos jų pačių šalyse.

Vykstant tarptautiniam 2018-ųjų futbolo čempionatui, kariniai susidūrimai Ukrainos fronte nenurimo nė vienos dienos.

Belgijos karalienė ir karalius, Prancūzijos prezidentas Pasaulio futbolo čempionato Rusijoje pusfinalyje.

EPA nuotrauka

Donaldas Trumpas 2018 metų liepos 10 d. vakarą atvyko į NATO viršūnių susitikimą Briuselyje. Belgijos karalius Pilypas ir užsienio reikalų ministras Didier Reyndersas Belgijos nacionalinės futbolo rinktinės rungtynes prieš Prancūzijos rinktinę stebėjo Sankt Peterburge. Niekas iš Belgijos politinės vadovybės atstovų nepasitiko D. Trumpo.

Politinis korektiškumas, jei dar neatsisveikinta su sveiku protu, yra atgrasus pats savaime. Tačiau tai, ką mes stebime Vakarų Europos politinių vadovų gretose, yra ne vien atitinkamos pozos parodymas. Veiksmai reiškia konkrečias nuostatas ir įsipareigojimus.

Vakarų Europos šalys darniai parodė susitaikėliškumą. Kremlius gavo eilinį savo nebaudžiamumo patvirtinimą. Rusijos vadovybė reikalo esmę suprato tinkamai, ES vakarinės dalies vadovai demonstravo savo lojalumą Rytų kaimynei.

Kaip 2014 metų žiemos olimpinių žaidynių, vykusių Sočyje, proga rašė Viktoras Šenderovičius: „Bet kad jūs žinotumėte, kaip 1936 metų vasarą berlyniečiams patiko rutulio stūmikas Hansas Velkė, pirmasis vokiečių čempionas lengvosios atletikos [srityje], besišypsantis vaikinas, gražuolis, simbolizavęs naujosios Vokietijos jaunatvę! Vis dėlto kažkas trukdo mums džiaugtis jo pergale. Ne kaip kitaip, mes žinome galutinę šio sporto žygdarbio kainą – kainą, į kurią buvo įtraukti ir Dachau, ir Koventris, ir Chatynė, ir Leningradas... Žinoma, ne dėl Hanso kaltės, tačiau taip jau susiklostė, kad jis prisidėjo. [...] Ir štai jau, pričiupti patriotizmo, net prakeikti inteligentai jaučiasi nejaukiai dėl savo opoziciškumo, patys kaip šiitai pradeda kruvinai lupti save savo pačių grandinėmis.“ Tuosyk kilo rusonacistinė psichozė, „žyduką“ V. Šenderovičių ne vien viešai ujo ir pjudė, bet ir grasino nužudyti. O Rusija netrukus užpuolė Ukrainą – rašytojo perspėjimas apie po olimpinių žaidynių prasidėsiančias skerdynes tapo tikrove greičiau, nei jis pats tikėjosi.

Šiųmetinis „futbolo“ maskaradas bematant pasibaigs, Rusija plės karines agresijas. Patys paprasčiausi veiksmai, kaip antai Vakarų valstybių spaudimas FIFA ir futbolo čempionato boikotas, o ne atviro priešiškumo Jungtinėms Amerikos Valstijoms demonstravimas ir zulinimasis su V. Putinu arba jo parankiniais futbolo tribūnose, galėjo tapti kukliu indėliu nuosekliai atitolinant ar net išvengiant blogiausios įvykių kloties.

Istorija neleidžia peržaisti korupcionierių ar tiesiog ideologinių paskatų genamų oportunistų rankomis subjaurotos įvykių eigos.