Nėra sunku įsikalbėti netikėjimą. Gyvenimo patirtys gali pateikti daugybę įrodymų, kad neveikia Kristus mūsų gyvenimuose, arba bent jau ne tokiu būdu, kaip mes norėtume. Procesas yra subtilius, tačiau kenksmingas. Nesėkmių ir žlugimų išgyvenimai įsitaiso mūsų sąmonės paribyje ir kuria naratyvą, patvirtinantį šnabždesius, jau kuždančius mūsų galvoje. Šie balsai tvirtina, kad Kristus visai nesidomi problemomis, su kuriomis susiduriame, nėra toks galingas, kad galėtų įveikti mūsų kliūtis.

Šie balsai tvirtina, kad Kristus visai nesidomi problemomis, su kuriomis susiduriame, nėra toks galingas, kad galėtų įveikti mūsų kliūtis.

Šie negarsūs balsai gali labai vilioti. Kai kuriems jie atrodo patrauklūs dėl trumpalaikės, bet malonios kontrolės iliuzijos. Malonu galvoti, kad pats pasiekei savo sėkmę net ir tada, kai akivaizdžiai matai, jog Dievas ir artimasis tau labai padėjo. Kitiems pasitenkinimas kyla iš tikėjimo, kad jie vieni pasitinka gyvenimo iššūkius. Įsivaizdavimas, jog žmogus vienas drąsiai žygiuoja pasitikti priešiškų jėgų, gali suteikti dramos ir tikslą net ir pačiai nykiausiai egzistencijai.

Kristaus pažinimas neapsaugo nuo šių tylių balselių, juk žinojimas apie Kristų dar nėra Kristaus pažinimas. Būtent į tokius spąstus buvo patekę Jėzaus kaimynai evangeliniame pasakojime. Jie matė jį namuose ir darbe; jie pažinojo jo šeimą ir manė, kad jį pažįsta. Ir nors buvo girdėję apie didingus jo darbus ir patys klausėsi jo mokymų, šis susitikimas negalėjo išsklaidyti tylių šnabždesių jų galvose.

Panašus susitikimas su Izraelio Dievu nesugebėjo išjudinti Ezekielio klausytojų. Jo žinia, skirta Jeruzalės politiniam ir religiniam elitui, prieš pat miesto sugriovimą, buvo sutikta su abejingumu ar net priešiškumu. Šie vadovai labai daug žinojo apie Dievą, tačiau nepažinojo Dievo tokiu giluminiu būdu kaip Ezekielis. Kai jų klaidingos žinios atvedė į katastrofą, Ezekielio raštuose jie atrado kelią atgal prie tikėjimo. Ezekielio dėka Izraelis rado jėgų ištverti Babilonijos tremtyje, o po kelių generacijų atkurti palaužtą tautą.

Paulius puikiai išvengė šių subtilių šnabždesių, kaip skaitome jo laiške Korinto bendruomenei: „Aš jau tris kartus maldavau Viešpatį, kad atitolintų [tą dyglį] nuo manęs. Bet man atsakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 8-9).

Faktas, kad nebuvo išvaduotas iš „dyglio kūne“, tik pagilino jo tikėjimą. Nors mes niekada nesužinosime, kas konkrečiai buvo tas „Šėtono pasiuntinys“, Paulius aiškiai sako, kad tai buvo problema, kurią Jėzus būtų galėjęs įveikti. Kai jis to nepadarė, Paulius priėmė tai ne kaip ženklą, kad jam reikia pačiam pasirūpinti savimi, o kaip kvietimą labiau pasikliauti Dievu. Pati kova buvo galimybė bendradarbiauti su Kristumi, o per tai Paulius rado kelią į gilesnį tikėjimą ir turtingesnę malonę.

Mūsų Viešpaties galia – tai ne magija, o santykis.

Gyvybingas Pauliaus tikėjimas padėjo jam išvengti pinklių. Lygiai taip pat ir mes privalome būti budrūs, jei norime išvengti pavojaus įsikalbėti netikėjimą Kristumi. Mūsų Viešpaties galia – tai ne magija, o santykis. Jis gali ištarti išlaisvinantį žodį, tačiau mes privalome tikėti ir veikti remdamiesi tuo žodžiui, prieš patirdami savąją laisvę.

Kristus negalės nuveikti jokio didžio darbo mūsų gyvenimuose, kol mes visiškai nepasitikėsime juo ir savo kovų nematysime kaip kvietimo į glaudesnį bendradarbiavimą.

Pagal publikaciją žurnale „America“ parengė Saulena Žiugždaitė