Jėzus kalbėjo apaštalams: 
    „Štai aš siunčiu jus, kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. 
    Sergėkitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims. Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis. 
    Brolis išduos mirti brolį, ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas. 
    Kai pradės jus persekioti viename mieste, bėkite į kitą. Iš tiesų sakau jums: dar nebūsite apibėgę Izraelio miestų, kai ateis Žmogaus Sūnus“.

Oz 14, 2–10: Niekad nesakykite savo rankų padarui: „Mūsų Dieve“

Ps 51, 3–4. 8–9. 12–13. 14. 17. P.: Manoji burna, Viešpatie, tave šlovins.


Evangelijos skaitinį komentuoja ses. Onutė Petraškaitė MVS

Visos šios savaitės Evangelijos ištraukos mums kalba apie mokinių pašaukimą, jų kelią, misiją skelbiant Dievo žodį. Šiandien Jėzus, siųsdamas savo mokinius skelbti Gerosios Naujienos, kuri yra Jis pats, įspėja savo mokinius apie jų nelengvą kelią, apie sunkumus, kurie jų, bet kartu ir mūsų, laukia.

Palyginimas, kuris sako, kad „siunčiu jus kaip avis tarp vilkų“, primena, kad skelbdami ir priimdami Dievo žodį esame kviečiami nenaudoti jokio žiaurumo, griežtumo, todėl patys esame tarsi be apsaugos, tarsi bejėgiai kaip tos avys. Visur, kur skelbsime Dievo ir artimo meilę, kur skelbsime žinią apie Dievo gailestingumą, bet ir teisingumą bei ramybę, dažniausiai būsime nesuprasti ir dar atrodysime kitiems kaip grėsmė jų ambicijoms ar jų karingiems užsiėmimams.

Todėl Jėzus ir sako, kad visur, kur eisime su Jo žinia, būsime žeminami ir skundžiami, būsime teisiami, į mus bus žiūrima kaip pro padidinamąjį stiklą, šių laikų kalba kalbant.

Todėl mes, krikščionys, turime būti išradingi ir kūrybingi skelbdami pasauliui Jėzaus žinią, bet kartu ne naivūs, bet tyri, „be priemaišų“, be jokių blogų minčių ar darbų, nes jei mūsų tikslas yra tikras, be jokios abejotinos prasmės, tai ir jį siekti priemonės turi būti tikros.

Nepaisydamas to, Jėzus sako, kad būsime persekiojami, bauginami ir teisiami, ir taip yra net ir šiandien daugelyje pasaulio vietų. Tai atsitinka dažnai ir mūsų darbovietėse, kai norime skelbti krikščioniškąsias vertybes, o jos kam nors ima ir trukdo užsiimti kokiu nors labai pelningu, bet morališkai žalingu verslu. Evangelija kviečia išlikti ištikimiems Jėzui net tada, kai būsime teisiami ir kaltinami, net tada, kai sunkiose aplinkybėse turėsime liudyti ir apsispręsti už Kristų.

Dažnai mes, krikščionys, manome, kad tai vyksta tik vadinamuosiuose sunkiuose arba karštuose kraštuose, kur vyksta karas ar persekiojimai, okupacijos, bet daug dažniau tokių situacijų pasitaiko mūsų kasdienybėje, mūsų aplinkoje. Tik čia dažnai sakau, kodėl aš turiu tai sakyti ar daryti, tegu kitas, va, jis ten, tikresnis krikščionis, tegu jis atstovi ar pasako, kaip turėtumėm elgtis, arba laukiame oficialios Bažnyčios nuomonės. Tada jau aš galėsiu sutikti su ta nuomone arba ne, nes tai yra mano apsisprendimas, mano laisvė.

Taip bandome išsisukinėti iš situacijų, kurios mums yra iššūkis, kurių nenorime spręsti krikščioniškai, nes jos iš mūsų pareikalauja drąsos ir liudijimo ir kartais doro, tai yra, kitokio gyvenimo, kitokių apsisprendimų.

Iš kur gausime tos drąsos? Evangelija sako, nesirūpinkite, Šv. Dvasia pasakys, kaip liudyti ir ką kalbėti. Jeigu Jėzus atidavė save mums, žmonėms, ir atiduoda kiekvieną dieną Eucharistijoje – tai iš čia semsimės tos drąsos ir stiprybės.

Keistas tas supriešinimas, kad, kai skelbsime, jog esame mylimi Kristaus, būsime nekenčiami. Atrodo, kaip čia yra, bet istorijoje taip yra, turime būti ištikimi iki galo Kristui, kad kur būtume, kad ir kur eitume net ir šių dienų pasaulyje.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai