Liepos 13 d. minime šv. Henriką.

Henrikas II (972–1024) – Vokietijos imperatorius. Bavarijos kunigaikščio Henriko II ir Gizelos Burgundietės sūnus. Gimė gegužės 6 d. Bavarijoje. 995 m. Jis paveldėjo Bavariją, 1001 m. dalyvavo Otono III žygyje į Italiją. Čia, Otonui mirus, Henrikas pasigrobė regalijas ir netrukus, Mainco arkivyskupo Viligio remiamas, pačioje Vokietijoje nugalėjo savo varžovą – Švabijos kunigaikštį Hermaną., 1002 m. Henrikas Maince vainikavosi karaliumi. Kovoje su savo broliu Brunu ir Švanifurto margrafu Henriku jam pasisekė apginti Bavariją, kurią atidavė savo svainiui, feodalui.

Tuo metu Italijoje karaliumi buvo paskelbtas Harduinas. Vyskupai sukilo prieš jį, o Henrikas nužygiavo į Italiją vyskupams padėti ir Pavijoje vainikavosi Lombardijos karaliumi, tačiau turėjo skubiai grįžti atgal ir kovoti su Čekiją užėmusiu lenkų karaliumi Boleslovu. 1013 m. jis vėl nužygiavo į Italiją, kur popiežius Benediktas VIII 1014 m. uždėjo jam imperatoriaus vainiką. 1022 m. Henrikas vėl atvyko į Italiją ginti popiežių nuo graikų puolimų. Vokietijoje jam teko kovoti su savo svainiu Adalbertu, pasiskelbusiu Triero arkivyskupu.

1006 m. Henrikas pasirašė sutartį su Burgundijos karaliumi Rudolfu III, kuris testamentu savo karalystę paliko Vokietijai. Henrikas energingai parėmė iš Italijos į Vokietiją pabėgusį Benediktą VIII ir kaip įmanydamas globojo Bažnyčią. Jis mirė liepos 13 d. Giotingene, Vokietijoje. Kanonizuotas 1146 m., o popiežius Pijus X jį paskelbė benediktinų pasišventėlių globėju.

„Šventųjų gyvenimai“