Unsplash.com

Rengiantis 9-ajam Pasaulio šeimų susitikimui Dubline 2018 m. rugpjūtį pateikiame katechetinį kelią, paremtą popiežiaus Pranciškaus posinodiniu apaštališkuoju paraginimu Amoris laetitia.

Kiekviena iš katechezių pradedama malda, paimta iš popiežių mokymo ar patristinės tradicijos, ir užbaigiama keliais klausimais pasidalyti mintimis šeimoje – namų Bažnyčioje ir krikščionių bendruomenėje.

Pirmąją katechezę apie šiandienes šeimas skaitykite čia, antrąją, apie šeimas Dievo žodžio šviesoje, čia, o trečiąją, apie didžiąją Dievo svajonę, čia.

Ketvirta katechezė. Didžioji svajonė kiekvieno atžvilgiu

„Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais“ (Lk 2, 47).

Viešpatie Jėzau Kristau,

Tu mus mokei, kad būtume gailestingi kaip dangiškasis Tėvas,

Tu mums sakei: kas regi Tave, tas regi ir Tėvą.

Parodyk mums savo veidą, ir mes išgelbėti būsim.

Meilės kupinas Tavo žvilgsnis išlaisvino Zachiejų ir Matą iš godumo;

svetimautoją ir Magdalietę – iš laimės ieškojimo vien kūriniuose;

pravirkdė Petrą po išdavystės,

o atgailaujančiam plėšikui pažadėjo Rojų.

Padaryk, kad žodžius, Tavo ištartus samarietei, kiekvienas išgirstume lyg sau pasakytus:

Jei tu pažintum Dievo dovaną!

Tu esi regimasis veidas neregimojo Tėvo,

Dievo, kuris labiausiai parodo savo visagalybę atleisdamas ir pasigailėdamas, –

padaryk, kad Bažnyčia būtų regimasis Tavo veidas – mūsų Viešpaties, prisikėlusio ir gyvenančio šlovėje.

Tu panorėjai, kad ir Tavo tarnai silpnumu apsivilktų,

idant deramai užjaustų vaikščiojančius nežinojimo ir paklydimo tamsybėse;

padaryk, kad kiekvienas, bet kurį iš šių tarnų susitikęs, pasijustų Dievo kviečiamas, mylimas ir išlaisvintas iš nuodėmių.

Atsiųsk savo Dvasią ir visus pašventink Jos patepimu,

kad Gailestingumo jubiliejus būtų Viešpaties malonės metai,

o Tavo Bažnyčia su nauju užsidegimu neštų džiugią naujieną vargdieniams,

kaliniams ir prispaustiesiems skelbtų laisvę,

o akliesiems grąžintų regėjimą.

Užtariant Marijai, Gailestingumo Motinai,

prašome Tave, kuris su Tėvu ir Šventąja Dvasia gyveni ir viešpatauji per visus amžių amžius.

Amen. 

Popiežiaus Pranciškaus malda, skirta Nepaprastajam Gailestingumo jubiliejui (2015 12 08)

Unsplash.com

Evangelija pirmąkart vaizduoja Jėzų, kalbantį ir bendraujantį su mokytojais, klausinėjantį jų bei atsakinėjantį jiems. Tai, ką jis sako, visus stebina, jie stebisi jo protu. Įdomu, kad jis per šį pirmą bendravimą nemoko jo pašnekovams vien tyliai klausantis. Jėzus bendrauja, kalbasi, klausia, klausosi, atsako plėtodamas labai dinamišką ir gyvą, absoliučiai visus stebinantį dialogą. Jo žodis įstengia palytėti kiekvieną, ir tai jau akivaizdu iš pirmo karto, kali jis kalba. Nuo pradžių Jėzus ne tik geba savo dialogą pritaikyti prie kiekvieno asmens, kurį sutinka savo kelyje, bet ir pirmiausia trokšta kalbėtis su visais, nes „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4).

Kiekvienam reikia Dievo išganymo, ir tas atpirkimas kiekvieną asmenį pasiekia per Sūnaus veide apreikštą dieviškąjį gailestingumą. „Kaip tik todėl, – sako popiežius Pranciškus, – paskelbiau Ypatingąjį gailestingumo jubiliejų. Tai turėtų būti Bažnyčiai malonės metas ir padėti padaryti tikinčiųjų liudijimą stipresnį bei veiksmingesnį“ (Misericordiae vultus, 3). Šis kvietimas pirmiausia skirtas Bažnyčiai, nes jai pirmutinei tenka užduotis „skelbti Dievo gailestingumą, tvinksinčią Evangelijos širdį, kuri per ją turi pasiekti kiekvieno žmogaus širdį ir protą. Kristaus Sužadėtinė persiima Dievo Sūnaus, ateinančio pas visus be išimties, elgsena“ (Misericordiae vultus, 12).

Dieviškojo gailestingumo nepanaikina ir nesustabdo joks žmogaus trapumas, silpnumas ar varganumas, priešingai, „kartą aprengtas gailestingumu, net jei dėl nuodėmės ir išlieka silpnumo būvis, jis pranokstamas meilės, leidžiančios žvelgti tolyn ir gyventi kitaip“ (Misericordia et misera, 1). Klaidinga ir kažkiek apgaulinga Dievo gailestingą veikimą laikyti atlygiu tiems, kurie savo varganumo atsikratė. Dievo gailestingumas niekada nėra užkariaujamas ar nuperkamas; priešingai, jis visada neatlygintinai dovanojamas ir siūlomas kiekvienam, kad kiekvienas žmogus, kaip sūnus palaidūnas, galėtų būti gražiausiu drabužiu aprengtas Tėvo, kuris nuo jo ar jos pasišalinimo laukė jį ar ją sugrįžtant ir pasirenkant naują gyvenimą. Iš esmės būtent Dievo gailestingumas duoda pradžią atsivertimui, ne priešingai.

Žmogaus atsivertimas niekada nepatrauks ir nelaimės dieviškojo gailestingumo. Kaip tik neužtarnauta ir netikėta Dievo atleidimo patirtis visada paskatina žmogaus širdį tikrai ir nuoširdžiai trokšti atsiversti ir pradėti naujaip gyventi. Ši žinia skirta visiems, kiekvienam jo nepakartojamoje asmeninėje situacijoje bei būklėje. Nė vienas, absoliučiai nė vienas nėra atskirtas nuo Dievo gailestingumo! Gailestingasis Tėvas išskėstomis rankomis visada laukia net tų, kurie dėl įvairių priežasčių tebegyvena priešingai Evangelijos idealui. Todėl „išsituokusiems, kurie gyvena sudarę naują sąjungą, svarbu leisti pajusti, kad jie yra Bažnyčios dalis, nėra „ekskomunikuoti“ ir tokiais nelaikytini, nes vis dar yra bažnytinės bendrystės nariai“ (AL 243). Dėmesio! Toks teiginys jokiu būdu nereiškia abejonės krikščioniškuoju mokymu apie neišardomumo dovaną Santuokos sakramente. Bažnyčia gerai suvokia, jog bet kuris „santuokinio ryšio nutraukimas prieštarauja Dievo valiai“ (AL 291), nes santuokos neišardomumas yra „absoliučiai ištikimos meilės, kuria Dievas myli žmogų, o Kristus – Bažnyčią, vaisius, ženklas ir reikalavimas“ (Familiaris consortio, 20).

Štai kodėl popiežius Pranciškus taip kreipiasi į visą bažnytinę bendruomenę: „Ikisantuokinė ir santuokinė pastoracija pirmiausia turi būti ryšio pastoracija, kai perteikiama tai, kas padeda ir bręsti meile, ir įveikti sunkias akimirkas. Tai nėra vien dogminiai įsitikinimai ir niekada negali būti apribota Bažnyčios siūlomais vertingais dvasiniais ištekliais, bet turi būti praktinės programos, išmintingi patarimai, iš patyrimo kilusios strategijos, psichologinės gairės. Visa tai sudaro meilės pedagogiką, kuri, kad juos viduje mobilizuotų, negali ignoruoti jaunuolių dabartinių jautrybių. Rengiant sužadėtinius, sykiu turėtina galimybė nurodyti jiems vietas ir asmenis, konsultantus ar tam pasirengusias šeimas, į kuriuos jie galėtų kreiptis pagalbos sunkumams iškilus. Tačiau nevalia užmiršti pasiūlyti ir Sutaikinimo sakramento, kuris leidžia gailestingo Dievo atleidimo ir atpirkimo galia palikti už nugaros nuodėmes bei klaidas, padarytas praėjusiame gyvenime ir paties santykio plotmėje“ (AL 211). Todėl būtina pasitelkti visas reikiamas priemones, kad galėtume gyventi vedybinio sakramento nepaprasta neišardomumo dovana ir ją pilnatviškai įgyvendinti.

Pirmiausia kiekvienas turime suvokti, kad Kristus „per Santuokos sakramentą suteikia „naują širdį“, ir sutuoktiniai gali ne tik įveikti „širdies kietumą“ (Mt 19, 8), bet ir pirmiausia dalytis pilnutine ir nepaliaujama Kristaus meile, Naująja ir Amžinąja Sandora, meile, kuri tapo kūnu. Kaip Kristus yra „ištikimas liudytojas“ (Apr 3, 14), tas Dievo pažadėtasis „taip“ (plg. 2 Kor 1, 20), ir kartu tobuliausiai bei besąlygiškai įgyvendina ištikimą meilę, kuria Dievas myli savo tautą, taip ir krikščionys sutuoktiniai yra pašaukti realiai dalyvauti neatšaukiamame, neišardomame ryšyje, kuris jungia Kristų su Bažnyčia, jo sužadėtine, kuriai jis parodė meilę iki galo“ (Familiaris consortio, 20).

Turėdami priešais akis Evangelijos nepaprastų tiesų didžiulį turtą ir šias konkrečias, realistines pastoracines gaires, savęs turėtume paklausti, kiek laiko, vietos ir išteklių krikščionių bendruomenės skiria santuokinei ir ikisantuokinei pastoracijai? Atsakomybė už daugybės santuokų žlugimą pernelyg lengvai perkeliama vien ant sutuoktinių pečių. Bažnytinei bendruomenei galbūt bus svarbu paklausti, kokios naudos jaunos poros gauna iš lydėjimo bei pamokymo iki jų gyvenimo didžiojo žingsnio – Santuokos sakramento priėmimo? Jiems pasiūlytina tai, kas priklauso; pirmiausia „pirmi santuokinio gyvenimo metai yra esmingai svarbus ir keblus laiko tarpsnis, per kurį poros geriau supranta santuokos iššūkį bei reikšmę. Iš to išplaukia pastoracinio lydėjimo po sakramento šventimo poreikis (plg. Familiaris consortio, III dalis).

Labai svarbu, kad tokioje pastoracijoje dalyvautų patyrusių sutuoktinių poros. Vieta, kur patyrusios poros galėtų padėti jaunesnėms, galbūt talkinant asociacijoms, bažnytiniams sąjūdžiams ir naujosioms bendruomenėms, yra parapija“ (AL 223). Nemenkesnis dėmesys skirtinas visiems tiems, kurie šeimoje išgyvena konfliktines situacijas. „Apšviesta Kristaus žvilgsnio, Bažnyčia su meile gręžiasi į netobulai dalyvaujančiuosius jos gyvenime. Ji pripažįsta, jog ir jų gyvenime veikia Dievo malonė, ir drąsina juos daryti gera, su meile rūpintis vienas kitu ir tarnauti bendruomenei, kurioje jie gyvena ir dirba“ (AL 291).

Niekas neįstengs susiaurinti dieviškosios malonės veikimo ribų, nes ji visados žmogui nesuvokiamu būdu veikia visur ir kiekviename: „Nuoširdžiai tikiu, kad Jėzus nori Bažnyčios, dėmesingos gėriui, kurį Šventoji Dvasia skleidžia tame, kas silpna, – Motinos, kuri net akimirką, kai aiškiai skelbia savo objektyvų mokymą, niekada neatsisako galimo gėrio, net ir rizikuodama susitepti kelio purvu“ (AL 308). Prisiartinome prie pagrindinio ir esminio krikščioniškojo tikėjimo taško, kur labai lengvai galima pakliūti į dvi kraštutinybes: pirmoji, galbūt labiau paplitusi kultūriškai, linkusi nureikšminti bet kokį santuokinį būvį, jei sąžinė Dievo atžvilgiu rami; kita, dabar laikoma labiau atgyvenusia, skiria vadinamuosius tvarkingus krikščionis nuo tų, kurie gyvena „netvarkingoje“ situacijoje.

Akivaizdu, kad nė viena iš šių kraštutinybių neatitinka Evangelijos ar Bažnyčios mokymo. Didžioji žinia, Kristaus atnešta pasauliui ir mūsų nuolatos visur ir visada kartotina, yra tai, kad Dievas visų atžvilgiu turi Didžiąją svajonę, neišskiriant nė vieno. Kokia ta Dievo Didžioji svajonė kiekvieno atžvilgiu? Gal geriau pradėti nuo to, kokia ji nėra. Dieviškoji svajonė nėra santuoka, nė šeimos įsteigimas. Ir viena, ir kita yra Svajonės dalis, nes brėžia trajektoriją, kelią, taką, maršrutą; tačiau tai nėra galutinis žmogaus gyvenimo tikslas.

Tai reiškia, jog tie, kurie pilnatviškai gyvena Santuokos sakramentu, jau žemėje nuvokia galutinį tikslą – Kristaus ir visos žmonijos amžinąsias vestuves. Vis dėlto ir tie, kurie dėl įvairių priežasčių žemėje gyvena žmogiškojo trapumo situacijoje, kai jų sakramentinė santuoka bandoma ir paženklinta neišgydomų žaizdų, nebus nušalinti nuo vestuvių pokylio; priešingai, toks troškimas dėl jų dabartinio žmogiškojo būvio jų širdyse gali būti net dar karštesnis.

Tai kokia ta Dievo Didžioji svajonė visų atžvilgiu, Svajonė, apimanti visus? Amžinosios vestuvės su kiekvienu žmogumi! Kodėl Bažnyčios mąstyme ir, vadinasi, pastoracijoje tie skirtumai pabrėžiami taip stipriai, kad krikščionių protuose kelia dviprasmiškumą bei painiavą? Todėl, kad į Dievo Didžiąją svajonę dažnai žvelgiame iš žemiškosios, o ne iš dangiškosios perspektyvos. Žiūrėdami į atvirkščią siuvinio pusę, matysime tik beprasmį daug susipynusių siūlų raizginį. Bet pažvelgę į gerąją pusę, nustebsime – ta netvarkinga siūlų sampyna lemia gražų vaizdą, išsiuvinėtą mylinčio ir kantraus Dievo rankos. Lygiai taip pat Dievo svajonės grožį ir didybę galime suvokti tik žvelgdami iš amžinybės perspektyvos.

Būtent tai paskatina popiežių Pranciškų Amoris laetitia pabaigoje išsakyti tokį kvietimą: „Vis dėlto žvilgsnis į vis dar nepasiektą pilnatvę leidžia mums istorinio kelio, kuriuo žengiame kaip šeimos, neabsoliutinti ir nustoti iš tarpasmeninių santykių reikalauti tokio tobulumo, intencijų tyrumo ir nuoseklumo, kokius galima atrasti tik galutinėje Karalystėje. Be to, tai mus sulaiko nuo griežto smerkimo tų, kurie yra didelio silpnumo ženklinamuose būviuose. Visi esame pašaukti gyvai stiebtis link to, kas pranoksta mus pačius ir mūsų ribas, todėl kiekviena šeima turi gyventi nuolatos jausdama šią paskatą. Keliaukime, šeimos, keliaukime toliau! To, kas mums pažadėta, visada yra daugiau, nei galime įsivaizduoti. Nepraraskime vilties dėl savo trūkumų ir lygia greta nepaliaujamai ieškokime Dievo mums pažadėtos meilės ir bendrystės pilnatvės“ (AL 325).

Negana to, jei tiesa, kad Santuokos sakramentas – panašiai kaip Šventimų – kreipia į Bažnyčios misiją bei statydinimą, tai tiems, kurie gyvena Santuokos sakramento malone, tenka didesnė atsakomybė už santuokos bei šeimos krizes. Juk „tokios situacijos reikalauja rūpestingo įžvalgumo ir labai pagarbaus lydėjimo. Vengtina bet kokių kalbų bei nuostatų, kurias jie galėtų palaikyti diskriminuojančiomis. Vietoj to juos reikia raginti įsitraukti į bendruomenės gyvenimą. Toks rūpinimasis nereiškia, kad krikščionių bendruomenė susilpnina savo tikėjimą santuokos neišardomumu ar to liudijimą. Priešingai, kaip tik per tai reiškiasi jos artimo meilė“ (AL 243).

Tad santuokos neišardomumas nėra dovana vien sutuoktiniams; tai taip pat dovana visai bendruomenei ir ypač tiems, kurie paženklinti krizės savo santuokoje žaizdų. Kitaip tariant, jei tiesa, kad sutuoktiniai vedybine malone dieviškai patiria savo bendrystės galią, tai ta nesulaikoma galia negali būti užsklęsta jų poroje ar šeimoje. Pagal savo prigimtį ji sklinda visur leisdama visiems – ir pirmiausia tiems, kurie išgyvena santuokos ir šeimos dramas, –  paragauti bendrystės, Dievo švelnumo bei atjautos balzamo, perteikiamo odės jų santuokos neišardomumui. Tad tas neišardomumas yra didelė dovana visai Bažnyčiai, nes juo kiekvienam perduodama amžinai ištikima Dievo meilė Jėzuje Kristuje.

Gabby Orcutt/Unsplash.com

Šeimoje

Apmąstykime:

1) Kuria prasme santuokos neišardomumo dovana skirta ne tik porai, bet ir visai bažnytinei bendruomenei?

2) Kas pasiūlytina jaunai porai, kuri pasibeldė į bažnyčios duris prašyti Santuokos sakramento?

Įgyvendinkime:

1) Kaip šeimos galėtų tapti atsakingomis ikisantuokinės ir santuokinės tarnybos veikėjomis mūsų bažnytinėse bendruomenėse?

2) Kuria prasme ir kaip sutuoktiniai pašaukti vertingai ir nepakartojamai padėti visoms šeimoms, kamuojamoms kokios nors krizės ir santuokos trapumo?

Bažnyčioje

Apmąstykime: 

1) Kokia yra visus aprėpianti Dievo Didžioji svajonė kiekvieno atžvilgiu?

2) Kiek laiko, vietos ir išteklių mūsų krikščioniškosios bendruomenės skiria ikisantuokinei ir santuokinei pastoracijai?

Įgyvendinkime:

1) Kokią pastoraciją, skirtą visoms šeimoms, kamuojamoms kokios nors krizės ir santuokos trapumo, krikščioniškoji bendruomenė pašaukta įgyvendinti?

2) Su kokiais sunkumais susiduria pastoracija atžvilgiu tų, kurie kartais jaučiasi bažnytinių bendruomenių atstumti dėl savo ypatingos santuokinės bei šeimyninės padėties? Ką būtų galima pasiūlyti siekiant paskatinti Dievo Didžiosios svajonės skelbimą jiems?