Lietuvos partizano Stasio Plutulevičiaus Varpelio sukurtas kryžius Aušros ir Jono Jurašų sodyboje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2006 m.).

Istorija Lietuvai nusišypsojo, ir Lietuvos šimtmečio šviesoje Vilniuje, Našlaičių kapinėse, buvo atrasti tarybinių budelių paslėpti Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai. Atmintis apie Vanagą gyva ne tik knygose, bet ir jį pažinojusių žmonių lūpose. Lietuvos partizanas, kryždirbys Stasys Plutulevičius-Varpelis Klajūnas Mardasavo kaime 2018 m. pavasarį liudijo: „Ramanauskas žmogus buvo – oho! Oho buvo žmogus. Atmintis buvo jo... Nu karininkas gi buvo, Lietuvos karininkas! Inteligentas žmogus. Ir tas, kad labai buvo draugiškas. Niekada balso nepakels. Niekada, kad nor ant ko būt balsų pakėlis.“

Ryškiausi Vanago gyvenimo ir jo kovos puslapiai buvo parašyti Merkinės krašte, kurį jis išvaikščiojo pėsčiomis su bendražygių palyda ir vienas. Su mūšiais ir vienatvės apmąstymuose. Dažnai net artimi kaimynai nežinodavo, pas ką iškastas bunkeris, pas kokį patikimą žmogų tą ar kitą naktį prisiglaus Vanagas.

Jonas Valentukas Jakavonis (partizaninis slapyvardis Dobilas) 1996 m. Kasčiūnų kaimo pakraštyje, kalno šlaite, parodė dvikamienę pušį, prie kurios A. Ramanauskas-Vanagas jį patį prisaikdino ginti Tėvynę. Ir tą kalną pelnytai galima vadinti Priesaikos kalnu, liudijančiu ne tik istorinį faktą, bet ir įgimtą, išpuoselėtą Vanago estetinį pojūtį. Tais laikais kalnas kaimo pakraštyje buvo plikas, tik su dvikamiene pušimi šlaite, o priešais, pietinėje pusėje, plytėjo nušienautos pievos ir sroveno Merkys. Nuo šiaurės pusės dengė miškas.

Ideali vieta kurtis sodybai, duoti priesaikai. Vanago bendražygių, liudininkų, mačiusių jį savo akimis, bėgant metams, negailestingai mažėja. Bet štai ne kartą „Šalcinio“ (Dzūkijos nacionalinio parko laikraštis) kalbintas Juozas Jakavonis-Tigras iš Kasčiūnų kaimo šiemet, nebodamas savo garbaus amžiaus, lydimas dukters Angelės, nuvyko į JAV, partizanų pagerbimo šventę Ročesteryje. Čia, Ročesterio bendruomenės ir Garbės konsulo JAV Rimo Antano Česonio kvietimu, dalyvavo įvairiuose susitikimuose, pasakodamas apie Lietuvos partizanų kovas. Įdomu, kad kartu su operos solistu Liudu Mikalausku atliko dainą, kurią jaunystėje dainavo kartu su A. Ramanausku-Vanagu.

Stasys Plutulevičius prie atstatomo partizanų bunkerio Mardasavo miške. Iš šio bunkerio jis gelbėjo partizanus. Pro čia buvusią bunkerio angą Adolfas Ramanauskas-Vanagas žiūrėjo į Stasį ir jo genamą bandą. Brolių Černiauskų nuotrauka (2011 m.).

Mano gyvenimo angelas sargas

Stasys Plutulevičius Varpelis, Klajūnas (1932 m.).

2018 m. pradžioje skambina kryždirbys Stasys Plutulevičius iš Mardasavo kaimo ir kviečia pas save į svečius: „Klausyk, Algimantai, atvažiuok kadu pas manį į svečius. Aš paskutinį namų sau, grabų pasdariau...“

Gerai, Stasy, kai tik galėsiu, tuoj pat atvažiuosiu.

Tu labai neskubėk, dar ne taip viskas blogai, kad skubėtum, – juokauja Stasys. Atšils ir atvažiuosi... Oi krizena Dievulis iš mūsų planų. Kiek čia laiko tepraėjo, o abu per mėnesį spėjom reanimacijos palatose, tiesa, skirtingose pagulėti.

Aš čia kažkokį virusą šiemet pagavau, vaikai, sūnus Alvydas sirgo, tai ir man nuo jo prisikabino, – pasakoja Stasys. O kai nuvežė Varėnon, tai pirmų dienų, pirmadienin, kap per sapnų girdziu, kad negerai su juom, kažin ar ištemps, o trečiadienin jau girdziu: žiūrėk, kad jau in gerų pusį eina. Ketvirtadienį manį jau palaton iš reanimacijos išvarė. Tai aš ten dar pagulėjau nuo ketvirtadienio ligi ketvirtadienio ir sakau daktarei: gana, laiskit manį namo. Geri Varėnoj daktarai. Aš ir pernai su plaučių uždegimu gulėjau ir šiemet va teko pagulėt. Geri daktarai, nėr čia ko apie juos blogai kalbėt. Einam dabar, aš parodysiu, kų žmogus per gyvenimų užgyvena.

Einant pro sode sustatytus avilius, Stasys dar spėjo pasidžiaugti savo bitukėmis: apsimaitinau visas bitelas. Pas manį dabar 58 aviliai, o prieš trejetą metų buvo 90. Pernai daug atkrito, o šiuomet tai gerai peržiemojo. Tai visas jau pamaitinau, o avilius nuo Merkio šlaito susirinkau ir sode susistačiau. Kieme, prie namų, gražiau. Matei, Mardasavo kapinėse dar viena senovinė dravė stovi, o buvo trys, bet ir šitoji jau džiūna, o žmonių, kad bites dravėse laikytų, tai neprisimenu. Bites laikyt ne taip paprasta, raikia jas suprast, insigyvent, kitap nieko nebus.

1945 m. gruodžio 4 d. Mardasavo kaime, netoli Plutulevičių sodybos, bandant persikelti per Merkį, kautynėse su NKVD vidaus kariuomene žuvo Dainavos apygardos Geležinio vilko rinktinės vado pareigas laikinai ėjęs Lionginas Pranas Švalkus-Šernas ir partizanai Adolfas Bilinskas-Jurginas, Tomas Kondratas-Briedis, Martynas Navickas-Kardas. Jų atminimui Atgimimo šviesoje 1990 m. Stasys Plutulevičius šalia sodybos, ant Merkio kranto, pastatė kryžių. Kryžių 1990 m. birželio 2 d. pašventino disidentas, Merkinės kunigas Rokas Algimantas Puzonas. Nuotraukoje Stasys Plutulevičius sėdi šalia kunigo Roko Algimanto Puzono. Brolių Černiauskų nuotrauka (1990 m.). P. S. Kai Stasio Plutulevičiaus statytas kryžius sunyko, 2009 m. buvo pastatytas ir rugsėjo 17 d. pašventintas naujas kryžius (autorius Algis Judickas).

Graborius

Tai va, dabar žiūrėk, žmogaus užgyvenimas. Vat šitų, žmogus užgyvena. Kų jis užgyvena, viskas lieka, a va šitų nusneša. Aš buvau graborius. Tai čia, žiūrėk – anoj pusėj Mardasavo, šita pusė Mardasavo, Puvočiai ir Kasčiūnai, Bingeliai ir Purpliai. Tai vienintelis ant šitų kaimų grabų meistras buvau. Tėvas ir aš. Vieninteliai. Dabar padaryt grabų problemų nėr. Anksčiau dviese – su baronu – lentų kap arkliam lupt reikėjo, bet per nakt padarydavai. Žmogus numirė, tai an ryt jau jis turi būti pašarvotas grabe. Aš ir savo tėveliui karstą pasdariau, kai jis mirė Merkinės ligoninėj. A dabar neskubėjau. Kokias tris dienas dariau. Raikėjo pasruošt, nudažyt. Anksčiau tų grabų niekas šitaip nepuošė. Šešios nedažytos lentos ir viskas. Niekas nedažė. Čia aš dėl savy pasdariau, o paskutinį grabų kadaise vienam vaikeliui, jau krikštytam, dariau – mažiukų. Po to jau nedariau, atsirado tų grabų, pradėjo juos daryt ir aš atsisakiau. Sakau, kam man čia to vargo reikia, gana. Dabar jau yra – nusipirkit. Staliavot iš tėvelio išmokau, Adolfo.

Matai, mano tėvas Adolfas (1898–1968), kai 1918 m. kūrėsi Lietuva, tai su kitais kaimo vyrais partizanavo. Ale ty partizanai kitokie buvo, nei dabar, po karo. Abiejų Mardasavo kaimų vyrai sutarę su ginklais kaimus gynė nuo lenkų ir plėšikaujančių bolševikų. Tilto per Merkį tai nėr, bet valčių tai yra, tai jie susisiekdavo ir sueidavo. Aš apie tai girdėjau, kai kaimo vyrai suėję kalbėdavosi. Kai tėvelį Lietuvos kariuomenėn paėmė, tai jis tik 6 mėnesius tarnavo, jam tą partizanavimą užskaitė. Būrio vadas buvo Kalanta. Regis, jo vardas Vincas. Tėvelis kryžių nedarė, bet namus statė, staliavojo.

Boikelas, bačkelas darėm. Samagonui varyt medines darėm, ale prie Lietuvos samagono nieks nevarė, o ir po karo partizanai buvo uždraudę samagonų varyt, ne tik šokius daryt. Samagono kaime varyt neleido. Tėvas viskų, kas priklauso vyrui, mokėjo. Ir pas many namuose niekas neuždirbo. Pats viskų pasdariau ir valdiškam darbe tarybiniais laikais beveik nedirbau. Šešetą metų Merkinės tarybiniam ūkyje bitininku – eiguliu dirbau, a in pabaigų miškų ūkyje pas Galčių (Vytas Galčius – Merkinės girininkas – red. past.) dar truputi teko padirbėt.

Jis manį insikalbino miško pjovėju – „družbistu“ – padirbėt. Tarybiniais laikais, kai valdiškam darbi nedirbi ir badu nemiršti, tai tavim greit finansai susidomėdavo. Tai aš in Lazdijų rajonų išėjau, ten panų turėjau... Žmogus namų pasistato, tai aš atėjęs viską: grindis sudedu, lubas sukalu, langus padarau, duris sustatau. O savo namuose tai ir pečių pats pasistačiau. Va, matai, dabar čia koklinis stovi. Taigi niekad nebuvau koklinio pečiaus statis, tai vienų pečnykų paklausiau, kap statyt, tai jis nupasakojo, o aš ėmiau ir pastačiau. Kai baigiau mūryt, ateina toks kaimynas Čaplikas ir klausia: – tai ar maišą dūmam išnešti turi? Sakau – imk degtuką ir bandyk pakurt. Tai kur tau – degtukas gysta, tokia trauka. Tik iš trečio rozo pakūrė. O po karo tėvelis partizanus laikė. Žemės nedaug, ir su maistu sunku buvo, bet laikė. Viskų vadovavo tėvai. Partizanai paprašė, tėvai inpareigojo ir mes viskų, kų raikia, padarom. Tik paskum aš jau ryšį su partizanais turėjau didesnį nei tėvas ir, kas doram lietuviui buvo privaloma, tu ir dariau.

Į Merkinės kryžių kalnelį perlaidojami partizanų palaikai, rasti Merkinės „stribynės“ teritorijoje. Brolių Černiauskų nuotrauka (2002 m.).

Varpelis

Aš ne tik Varpelis buvau – slapukas. Varpelis – tai ryšininko slapyvardis, o partizaninis – Klajūnas. Atsimeni, ty prie upelio bunkerį rodžiau. Iš Burokaraistėlės kaimo partizanavo tokis Čyras, tai jį enkevedistai kaip tai gyvų paėmė, sučiupo. Tai jis žinojo, kad tas bunkeris čia yra, bet kurion vieton tiksliai – nelabai. Tai kai jis pasakė, tai enkevedistai pasirinko kitų pusį upelio, kai jis ten iš ežero išteka. Tai jei mišką nuo ežero padegė, o patys su kulkosvaidžiais paupiu apstoji laukia, kada jau čia partizanai išeis. O čia gavos atvirkščiai, bunkeris jiems už nugaros.

O tuom momentu bunkery Ramanauskas buvo ir Jūrininkas buvo, ir Gegutis buvo. Jie penkiese tam bunkery buvo. Bėgt neįmanoma... Kai suvažiavo enkevedistai, aš karves ganiau prie ežero. Jie sustatė sunkvežimius palei ežerų ir degimu nuejo link upelio. O aš tadu su karvėm grįžau atgal, in namus. Ir kas čia reikia daryt, neaišku. O čia du partizanai buvo, tai aš jiems papasakojau. Kas daryt? Tai nutarėm dar papildomai karves imt, bet tik iš tokių žmonių, kurie patikimi ir gyt vėl in tų vietų, kitap mes jų iš ten neišimsim...

Genam su broliu tas karves, o brolis dar mažytis, dviem ar trimi metais jaunesnis... Atgenam keliu, a mūs jau nelaidzia. Negalima. Tai mumi tik to ir reikėjo. Užginėm iš kitos pusės ir su karvėm in bunkerį. O jų bunkerio durelės pradarytos, o kai aš ganydavau, tai turėjau tokių skerdžiaus triūbų. Triūbindamas tas karves ir varau, o jie pagal triūbinimų viskų gerai žinojo. Pats Ramanauskas pro landų galvų iškišęs, o aš tik pirštu rodau, kad lįskit tarpu gyvulių, o dar ir arklį vedėm, kad jeigu ko, tai ant jo... Jie tik išlenda ir tarpu gyvulių, o čia dar tokis klonis – tai mes tas karves, avis ir išginėm su jais. Tai nuginus kokį kilometrų jie atsipalaidavo in kaimų, o mes parginėm tas karves...

Gal po savaitės laiko ar daugiau, gerai neprisimenu, ateina šitie du partizanai ir mani paima. Einam jau naktį in tų bunkerį, atejom, jau partizanų daug tinai, nu ir Ramanauskas kalbų davė. Tadu priėmiau priesaikų ir nuo to laiko jau skaičiausi partizanas. Priesaikos žodžius Vanagas mintinai sakė, o aš kartojau paskui... Nusijuosė nuo savy diržų su pistoletu ir dovanojo man... Ramanauskas žmogus buvo – oho! Oho buvo žmogus. Atmintis buvo jo... Nu karininkas gi buvo, Lietuvos karininkas! Inteligentas žmogus. Ir tas, kad labai buvo draugiškas. Niekada balso nepakels. Niekada, kad nor ant ko būt balsų pakėlis.

Žiūri į Stasį ir stebiesi. Visur spėja. Nors ir sūnus neprastus kryžius daro, sūnui nežada nusileisti ir prie namų planuoja naują kryžių pastatyti. Net ir saulutę jam pats nusikalė. O ir kryžių darys nuo apvalaus medžio, senoviškai matuodamas, tašydamas, o kai kuriuos darbus savadarbėmis staklėmis užbaigs. Brolių Černiauskų nuotrauka (2018 m.).

Davus priesaiką Vanagui: eit ar neit į sovietinę kariuomenę, štai kur klausimas

1952 m. spalio 12 dienai gaunu šaukimų išeit kariuomenėn. Bet man kaip ti tų šaukimų pavėluotai atnešė, tai aš su mama in Druskininkus nuvažiavau spalio 13 dieną. Palikau mamų laukt, o pats užėjau in vojenkamatų. Sako: maisto turi atsivežęs? Sakau, kad gi ne, man pavėluotai šaukimų atnešė. Tai užrašė many eit kariuomenėn ant spalio 18 dienos. Parvažiavau aš su mama namo ir kaip tai man ton kariuomenėn nesinori, o ir priesaika Vanagui duota. Reikia pastart su Ramanausku.

Nuėjau pas Bronių Tamulevičių – netoliausiai, kas čia trys kilometrai mišku, kampų nukirtus. Užeinu pas jį ir sakau Broniui, taip ir taip, man kažkaip su Ramanausku susitikt reikia, patarimo reikia, kaip čia kų daryt. Tai jis man liepė nueit „ana ty“ ir palaukt. Nuėjau, palaukiau, atėjo Ramanauskas, tai mes su juo dienos metu apėjom visus bunkerius. Kur ateinam, visi bunkeriai tušti... Nėra, nėra partizanų jau. Tai Ramanauskas ir sako: „Žinai kų, Stasiuk, eik kariuomenėn. Kas iš to, kap tu vienas būsi. Arba gyvų paims, tai žinai, kas bus, arba nušaus. Viskas baigta, reikia į pogrindį eit...“

Ir išeinu aš kariuomenėn, bet man ty blogai nebuvo. Mūsų pulkas Archangelsko srity aerodromų statė, o aš sandėly dirbau, įrankius išdavinėjau. Ryte išduodi, vakare priemi. Pavasarį many su viskuom in aerodromų pervežė. Naktimis turėjau tokias tranšėjas skaloj (uoloj) sprogdyt, kai nieks nedirba. Tai aš tokį spektaklį sukūriau, kad mane kontūzijo. Tai mani lėktuvu in Archangelsko ligoninę nuvežė, o aš kaip koks kurčnebylys pasdarys. Šešis mėnesius praguliu aš ligoninėj ir manį komisavo. Ty ilga istorija, kaip manį tikrino, bandė. Aš pats pusę metų savo balso negirdėjau.

Paleido many namo, bet čia jau kita istorija, kaip Lietuvon grįžau. Iki namų Sinkevičius turėjo lydėti, jis po apendicito operacijos buvo, tai jį iš dalinio atostogų paleido, kad manį namo parlydėtų, betgi aš juo nepastikiu, jis komjaunuolis buvo. Jei Navickas iš Radyščiaus būt buvis, tai gerai, o šituom nepastikiu. Tai aš raštu rašau: Jonai, kai su paputnu važiuosim, tai tu many nelydėk, aš pats pareisiu, o tu lipk ir eik namo.

Pavažiavom su paputnu, su kareiviukais, tai aš čia ant Merkio kalno, kaip tiltas buvo – išlipau ir namo parėjau. Stoviu, žiūrau, klausau, ar ko svetimo nėra. Tik brolį girdžiu... Apsiklausiau, lyg ir nieko nėr ir einu į namus. Rūpus miltai, kaip kartas pieno punkto vedėja sėdi. Kitam kambary pieno surinkimo punktas buvo. Kad tave perkūnai, ir prakalbėjau, tik, sakau, niekam Onyt nesakyk, neprasitark, ba aš išeit turėsiu, a kai išeisiu, tai žinai kas bus. Aš dabar kurčnebylys. Bet ji patikima buvo. Jos brolis partizanavo, tėvas ištremtas. Parėjau gruodžio 23 dieną, čia jau kolchozai buvo. Tai čia dar ne viskas. Ramanauskas tai dar pas Tamulevičių buvo. Kūčių dienų, 24-ą, jis atėjo pažiūrėt, kur čia tas kurčnebylys. Tai jis net pasimetė, kad aš gi normalus... Visų naktį prakalbėjom. Ryte jis išejo, o aš išvažiavau in Lazdijus. Ten merginą turėjau, o many ten niekas nežinojo. 11 kilometrų už Lazdijų...

Ir dar tokia komedija buvo. Gal keturiasdešimt septintais metais buvo didelis miškų valymas. Ir iš vienos Merkio pusės ir iš kitos kariuomenė stumia. O kad prapliupo lietus, baisus dalykas, kap merkia. O šlapi visi. Ir jei čia pas tokį Jakavonį suejo, o ten kluoni kūliai šiaudiniai buvo sustatyti stogui dengti, a jis velniškai samagonų varė. Tai tuose kūliuose du bakai po 10 litrų samagono paslėpta stovėjo. Kai kareiviai tuos kūlius ardė, ar tai partizanų ieškojo, ar atsigult norėjo, tai tų samagonų rado. Tai jie ten kai prisigėrė, tik pagalvok – 20 litrų samagono...

O mumi reikia sužinot, kokia ty padėtis. Paimu savo brolku ir einam. Ateinam ir iš patolo matom: ir vemia, ir mušas... Kas ty daros, baisus dalykas. O už daržinės, čia kur in manį, vienas kaip atsitūpė ant savo reikalo, tai su nuogu šiknu ir nugriuvęs ir užmigęs. O kulkosvaidis stovi prie pušelės pastatytas. Tai aš broliui sakau: tu žiūrėk, Pranuk, jei matysi kų in šitų pusį einant, tai pašauk, o aš tų trūbų paimsiu. Aš už kuprinės, kulkosvaizdžio ir eglynan. Ty bala tokia, viksvos, tai ir padėjau ty.

Parėjom namo, vakare atvažiavo mašinos jų vežti, o jie girti. Kas pats inlipo, kų inkėlė ir išvažiavo, o paskum apsidarė, apsižiūrėjo, nėr kulkosvaidžio. Atlėkė atgal ir jau šitų žmogų puola, apdaužė jį, kad jis paėmė, o tas ginas – nieko nežinau, net nepriėjau pažiūrėt, kas ty daros. Taip ir liko tas kulkosvaidis pas manį. Su partizanais pakalbėjom, sako, tegul būna pas tavį. O kai frontas ejo, tai ruskių mašina čia užklimpus buvo, užbuksavo, tai jei kaip išmetė dalį šaudmenų, taip ir paliko. Tai mano tėvas tų, kų jie paliko, sunešė ir ton liepon, kur tau rodžiau, paslėpė.

Tai aš su tuo kulkosvaidžiu, kai reikėdavo, tai ir pašaudydavau. Pakinkai arklį per rinkimus ir kai patrauki su kulkosvaidžiu per rinkimines būstines. Tik Mardasavo rinkiminę būstinę teko nuo Merkio apšaudyt, ba jei būčiau nuo čia, nuo kelio – būt pagavę... Ir tas kulkosvaidis pas manį iki Atgimimo išbuvo. Ir pasalose su partizanais teko būti, tai vienoj pasaloj tarp Pigagų ir Netiesų iš dviejų pusių kai dėjom, tai iš stribų mašinos tik rėmai liko. Ilgai šalikelėj stovėjo. Ir šnipus teko gaudyt, ir šposų buvo, visko buvo...

Stasio Plutulevičiaus darbo kryžius, stovėjęs prie namų Mardasavo kaime, 2007 m. Šioje vietoje kryždirbys palnuoja pastatyti koplytstulpį. Brolių Černiauskų nuotrauka.

Atminties labirintais, arba „...iš praeities...“

Paskutinį kartų Vanagų mačiau, kap jį suėmė. Enkavedistai buvo atsiveži. Pas mani buvo palikta šimtas partizaniškų nuotraukų. Vanago palikta. Atvažiavo jiej pas mani tų nuotraukų. Aš gyvenu čia, o kai Vanagas paliko tas nuotraukas, tai aš kitoj troboj gyvenau, toj vietoj dabar sūnus gyvena. Ten tokia pirtelė buvo, tai aš buvau jau vedęs, pečių pasistatęs ir ten gyvenau... Tai jie, kai atvažiavo, pirmon eilėn čia. Mama buvo, tėvas ir kap kartas pečius kūrinos, vakarop duonai kepti. Nu ir kai paklausė, mama sako: nėra jo, anava, tynai jis gyvena.

A kai atėjo pas mani, jau aš ginuos, kad nepažįstu. Ir aš neįsivaizduoju, nesuprantu, kodėl jisai, Vanagas, mani pavadino ne tuo vardu – Antanėliu. Penki kegebistai buvo, o Vanago rankos nei surakytos buvo, nieko, a kai jis manį Antanėliu pavadino, vienas kegebistas sako man – duok dokumentus. Atnešu aš pasų, pažiūri – Stasys, a many Antanėliu pašaukė. Sako, nesutinka vardas. Čia Stasys, ne Antanėlis. Aš sakau Antanas tai ten kitas, toliau yra. O tas Antanas taigi nieko nežino, klausk jo neklausęs. Nei prie ko.

A tuo metu mama tas nuotraukas ima ir pečiun sumeta. O ten gi nieko nebuvo, galėjo ir išnešt, be reikalo taip padarė, betgi pasimetimas buvo. A Ramanauskas liepė man nuotraukas paduot, o aš sakau, kad jokių nuotraukų neturiu. Tai jiej kratų toj pirkutėj padarė, o kokia gi ten pirkutė, dievuliukai, nebuvo ty kur nė tos kratos daryt. Kai nieko čia nerado, tadu ton pirkion metės, o kų gi ten rasi, jei viskas per kaminų išėjo...

Tai jiej man ramybės nedavė iki 1957 metų. Atvažiuoja ir pinigus už tas nuotraukas siūlo ir ko tik čia nebuvo... Tai paskui muilų iš čia išnešiau. Čia tadu kvietė nuolatiniam gyvenimui į Karelijos Suomiją, tai aš tenai pabėgau. Užsiregistravau in Karelijų Varėnon, o jiej apie many nieko nežinojo. Čia gi Druskininkų rajonas tuomet buvo. Gal septynis mėnesius ten prabuvau, grįžau, o Druskininkų rajono jau nebėr, mes jau Varėnos rajone, taip visi dūmai ir išsisklaidė, o Vanago daugiau nemačiau.

In teismų kvietė Glavickų Vaclovų iš Puvočių. Pas jį tų pačių dienų irgi Vanagas buvo nuvežtas. O mes gi čia ryšį tarpu savęs turėjom: Jovaišis Julius iš Puvočių prie Merkio gyveno, ten dabar nei pastatų, nieko nelikę, mišku apauge... Tamulevičius, Glavickas, Kuzmickas, Bilinskas Jonas. Pas Bilinskų Ramanauskas gyveno, bet mumi ten lankytis buvo nevalia... Nežinau, nebent Tamulevičius, ar Kuzmickas ty nueidavo. Nei Javaišiui, nei Glavickui, nei man ty eit nebuvo galima. Jei man kų reikėdavo Ramanauskui perduot, tai per Tamulevičių Bronių perduodavau. Tai Glavickas tan teisman buvo šauktas, tai jis pasakojo, kad kai Vanagui paskutinį žodį teisme leido kalbėt, tai jis nuo 11 val. dienos iki 4 valandų vakaro prakalbėjo. Ir nebuvo ty jokio pasgailėjimo. Viskas buvo prieš juos, ir visa kalba prieš juos. Kad jiej okupavę, reiškia, o mes teisingų kelių pasrinkį buvom... Va tokia kalba tiktai buvo... Kad tiek iškalbėt žmogus, tai man negirdėt gyvenime buvo, man taip Glavickas sakė.*

Stasio Plutulevičiaus darbo kryžius Mardasavo kaime. Dabar šį kryžių jau būtų sunkoka surasti, jį dengia pušys. Brolių Černiauskų nuotrauka (2003 m.).

Kryždirbys

Kai į Merkinės parapiją kunigaut atėjo Juozas Matulaitis, tai jis mani čia surado ir kleboniją inrengt paprašė. Tai aš ty daug kų padariau, o artėjant Lietuvos krikšto jubiliejui, 1987 m. atvažiavo jis pas mani ir prašo padaryt kryžių. O iki jubiliejaus tik savaitė kita likus. Mantviluos jam kažkas nepadarė, pavedė, o ir Česnulis iš Naujasodės tuomkart negalėjo padaryt. Tai kunigas many prašo, o aš gyvenime niekad kryžiaus nedaręs. Tai čia toks daktaras Tomas Stanykas, atvažiuojantis iš Kauno, sako – aš tau knygą apie kryžius atvešiu. Ir atvežė.

Vartau, žiūriu, gražu, ale kopijuot nenoriu, negaliu. Sakau, savo darysiu. Ir padariau. Iš ąžuolo. Bet ne tik ąžuolą kryžiui atsivežt pavojinga buvo, bet ir kryžių in Merkinę nuvežt du kart sunkiau ir pavojingiau. Tai aš jį su arkliu, miškais in Merkinę nuvežiau, ir pastatėm. Aš ten tokį trimituojantį angelą ant kryžiaus skersinio pritvirtinau, o jam iš triūbos 600 metų eina. Žmona sako – netvirtink, o Matulaitis sako – viskų, kų padarei, tvirtink. Atėjo kaimynka ir sako: „Ale kaip tu gali kančią prie kryžiaus kalti, čia gi žydo darbas.“ Kokio žydo, aš laikiau, a Matulaitis prikalė. Antrą kryžių prie namų pasistačiau**, bet jau jis nebeatlaikė, naują statysiu. Ir saulutę pats nusikaliau, suraičiau. Neturiu aš kalvės, Pečiuj inkaitini geležį ir kali...

O tuos kryžius Kryžių kalnelyje tai kunigo Puzono*** prašymu padariau. Atvažiavo Puzonas, o Matulaitis, matyt, jam viskų perdavė, ir sako – taip ir taip, Merkinės kryžių kalnelyje mano dėdės palaidoti, kryžiaus reikia. Gerai, sakau, turiu čia keturiems partizanams padaręs, bet kai toks reikalas, tai galim Merkinėje pastatyt. Gerai, sako Puzonas, bet ir čia, kur žadėjai statyt, pastatyk. Čia svarbiau, negu ty...

Paskum aš jau daug kryžių dariau. Kiašiadoryse vyskupo Juozo Matulaičio rūpesčiu pastatė, Ukmergėn kunigas Donatas Puslys rūpinosi, o Europos centran ąžuolinį kunigas Pranas Gavėnas nuvežė. Ir Staklišėse, ir Merkinėj prie Jurašo pastačiau. A su Jurašu tokis dalykas buvo. Jurašas su Galčium susrišo, tai Galčius sako: žinai kų, dabar bulviakasys, tai vargiai... Jurašas sako: tai nors parodyk, kur gyvena. Jiej ir atvažiavo. Čia many nerado, tai atvažiavo net in Purplius, aš tuo metu ten žemę dirbau. Tep ir tep, sako Galčius, padaryk tu jam. O kokiam laikui, klausiu, tai jis ten gal savaitę laiko davė...

Tai aš moteriškei sakau, kad čia jau bulves kokias tris dienas nutrauksiu, padarysiu tų kryžių, kas čia tos bulvės... Padariau, nuvežėm ir, brolali tu mano, mes tų kryžių trise pastatėm. Jurašas, jo žmona (Aušra Marija aut.) ir aš. Dar kančių aš jam ąžuolinį pritvirtinau. Matulaitis buvo liepęs kapines tvarkant visus nugriuvusius kryžius sutvarkyt ir sudegint, tai grėbodamas Mardasavo kapines ąžuolinę kančią radau. Viešpatie, argi ąžuolinę kančią deginsi, tai ir turiu, o kai Jurašui dariau, tai ir pritvirtinau prie to kryžiaus.

Dabar, kai į savo gyvenimą pažiūriu, galiu pasakyt, kad mano gyvenimo angelas sargas buvo labai geras. Iš visur mane išgelbėjo.

Nuotrauka iš Juozo Daumanto knygos „Partizanai“ (1990 m. leidimo). Parašas po nuotrauka: „Dainavos apygarda. Priklaupę iš kairės: Vincas Vinkevičius-Žvalgas (žuvo 1950 m.), Stasys Vinkevičius-Jaunutis (žuvo 1949 m.), Bronius Vitkauskas-Bijūnas (suimtas 1949 m. lapkr.); stovi iš kairės: Baranauskas-Balandis, neatpažintas, būrio vadas Bernardas Navickas-Girinis (1930–1949). Nuotr. daryta 1949 m.“ Antroje eilėje stovi „neatpažintas“ Stasys Plutulevičius. Stasys Plutulevičius sakė, kad nuotrauka buvo daryta netoli Meškučių.

P. S.

Kur turėtų būti perlaidotas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, sprendimas priimtas. Suprantama, kad vilniečių akys nukrypo į Vilniaus Rasas, alytiškių į Alytų, kauniečių į Romainių kapines, kur palaidota jo mylima žmona Birutė. Merkiniškiai gi laukia, kvietė Vanagą grįžti į Dzūkiją. Į Merkinės Kryžių kalnelį – didžiausią memorialą Lietuvos partizanams.

Kokioje garbingoje Vilniaus, Kauno ar Alytaus vietoje Vanagas būtų palaidotas, asmenybės ir jos istorijos išskirtinumo, sąsajų su kraštu prasme, nei viena iš jų šiuo atveju neprilygs Krėvės apdainuotai Dainavos krašto žemei, kurią Vanagas išvaikščiojo pėsčiomis. Persekiojamas, medžiojamas priešų ir iki paskutinės akimirkos kovojęs už savo Tėvynės laisvę. Mylimas ir gerbiamas šio krašto žmonių ne pergalės spinduliuose, o mirtino pavojaus akivaizdoje. Taip galvoja ir paskutiniai šio krašto partizanai, Vanago bendražygiai: Juozas Jakavonis Tigras ir Stasys Plutulevičius Varpelis Klajūnas.

* Istorikas dr. Darius Juodis, bene išsamiausiai išstudijavęs Adolfo Ramanausko bylą, apgailestavo, kad neteko pakalbinti tiesioginių Vanago teismo liudininkų. Savo laiške jis parašė, kad teismo posėdis vyko dvi dienas. Antros dienos (rugsėjo 25 d.) teismo protokole užfiksuota, kad teismas prasidėjo 10 val., o baigėsi 15 val. „Kalbėjo prokuroras, advokatas, A. Ramanauskas, vėliau teismas buvo išėjęs „daryti nuosprendį“. Formaliai viskas užtruko 5 valandas. Iš tikrųjų Vaclovas Glavickas, kaip liudininkas, dalyvavo teisme, tai užfiksuota teismo protokole. Ten yra surašytas ir A.Ramanausko-Vanago paskutinis žodis. Jis gana ilgokas, jei tikėtume surašytu tekstu, tai tos kalbos negalima vadinti labai jau antisovietiška. Ten dominuoja kiti motyvai. Skirtingai nei protokole užfiksuoti J. Žemaičio paskutinio žodžio fragmentai, kur aiškus antisovietinis motyvas. Dabar ši byla (Vanago) išviešinta Lietuvos ypatingojo archyvo puslapyje. Teismo protokolas yra 7 tome.“

Kažin ar „teismas“ leido Vanagui kalbėti 5 valandas, kai jau viskas buvo nuspręsta iš anksto ir ne teismo salėje. Žinant, kaip buvo klastojamos bylos, parodymai ir kokie šmeižikiškai melagingi sadisto Nachmano Dušanskio „atsiminimai“, sunku patikėti ir „teismo“ protokolų objektyvumu. Tačiau šiuo atveju svarbu tai, kad vyrai, dalyvavę partizaniniame judėjime, iškart po teismo, regis beviltiškoje situacijoje. pokalbiuose tarp savęs kūrė savo istoriją, savo mitą. Kaip Krėvė, kuris savo kūriniais norėjo „..atvaizduoti milžinų sielą.“ Bet kitaip ir būti negali, nes, kaip sakė filosofas Vytautas Radžvilas Sąjūdžio trisdešimtmečio minėjime Vilniuje: „Pavergta tauta gyveno žodyje.“

** Užrašas ant Plutulevičiaus sodybos kryžiaus: „Pamėgai tu Nemuno šalį, ir meilę lietuvio širdies, tau kryžiai sodybos darželiuos, tau pirmosios gėlės žydės.“

*** Kunigas Rokas Algimantas Puzonas. Tarybinių laikų disidentas, Atgimimo šauklys. Kai jį 1989 m. paskyrė kunigu į Merkinę, baisiai sunerimo visa vietinė partinė vadovybė, nes tuometinėje spaudoje kunigas buvo aprašytas kaip baisus ekstremistas, antitarybininkas.