Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė

Evgenios Levin nuotrauka

Komentaras skaitytas per LRT „Mažąją studiją“

Tikriausiai esate girdėję, kad Bažnyčia Lietuvoje nemoka mokesčių, nors klebonai važinėja Teslomis ir kalėdodami išvilioja iš bobučių visą jų pensiją, nes grasina jų nelaidoti. Ir kad pusė Vilniaus senamiesčio priklauso Bažnyčiai, ir ji lobsta iš patalpų nuomos, o kartais dar ima ir sugalvoja kam nors tų patalpų nenuomoti. O jei netyčia užklystumėte į Supermamų forumo skyrelį apie vestuvių planavimą – apskritai grynas siaubas, ir kunigui mokėk, ir vargonininkui, tarsi vestuvėse ir be to būtų maža išlaidų.

Bažnyčią mylintiems katalikams dažniausiai nemalonu klausytis tokių kalbų, nes jie galbūt iš arčiau mato savo parapiją ir kleboną, vieną kitą seserį vienuolę, galbūt žino kokius nors Bažnyčios dirbamus darbus ir todėl nujaučia, kad nėra jokių aukso statinių bažnyčių kriptose. Bėda ta, kad labai sunku rimtai atremti tokius – tiesiai šviesiai – paistalus, nes bet kokia informacija apie Bažnyčios ir įvairių jos institucijų ir organizacijų Lietuvoje tikrą finansinę padėtį yra beveik neprieinama. Ir nors Bažnyčia TIKRAI MOKA MOKESČIUS, apie tai žino nebent VMI.

Bet nors piktavališkos kalbos nemalonios, į jas dar galėtume numoti ranka. Svarbesnis dalykas yra penktasis Bažnyčios įsakymas – „padėti išlaikyti savo Bažnyčią“. Neparašyta „išsikratyti iš kišenių smulkius centus į rinkliavos krepšelį“. Neparašyta ir „atiduoti visą pensiją klebonui su Tesla“. Parašyta „padėti išlaikyti“.

Kiekvienas, kas yra kada nors bandęs ką nors išlaikyti, taip pat žino ir tai, kad jeigu imi rimtai rūpintis finansine padėtimi, nejučia sudedi daug daugiau širdies ir apskritai. 

Kiekvienas, kam kada nors yra reikėję ką nors išlaikyti – šeimą, namus ar verslą – gerai žino, kad už pinigų kiekį beveik svarbiau yra finansinis planavimas ir drausmė. O jiems būtina pakankama ir aiški informacija: kiek pinigų turime, kiek ir kaip dažnai gauname, kaip juos išdalyti ilgesniam laikotarpiui, kokios išlaidos būtiniausios, kokių tikslų siektume, jei turėtume daugiau, kokių galima rasti galimybių gauti papildomų lėšų. Paprasčiausia dėl tokios informacijos apie Bažnyčią Lietuvoje stokos būtų apkaltinti įsigalėjusį klerikalizmą, bet tai abipusis reikalas. Pasauliečiai taip pat nekuria kultūros, kurioje finansinis skaidrumas būtų savaime suprantamas dalykas. Ir tai truputį keista, nes taip, kaip yra dabar, nepalanku niekam, išskyrus tuos, kas su Bažnyčios pinigais elgiasi kaip nors nedorai. O tokių juk nėra dauguma, net jeigu išaiškėjusios jų nedorybės dažnai nuskamba garsiau už daugelį gerų darbų.

Galvoju, o jeigu nuspręstume, kad galima ir kitaip? Jeigu ne vien primintume penktąjį Bažnyčios įsakymą bambantiems vestuvininkams, bet ir patys į jį pažiūrėtume iki galo rimtai? Imkime ir pasidomėkime. Pasiklauskime bent jau ten, kur lengviausia prieiti. Tai ar jūsų klebonas turi tvarkingą važiuojančią mašiną ligoniams lankyti? Ar jūsų bažnyčioje tinkamai mokama už darbą zakristijonui, vargonininkui, katechetams? Iš ko pragyvena ir ar užtikrintai išsilaiko Bernardinai ar Mažoji studija? Kiek kainuos artėjanti Popiežiaus viešnagė, kas ir iš ko už ją sumokės? Ką reikia remontuoti jūsų tėviškės bažnytėlėje, kur lankotės tik vasarą per atlaidus, ir kaip sekasi kaupti lėšas remontui? O gal kam nors iš tikrųjų trūksta ne tiek pinigų, kiek įgūdžių ir laiko tvarkyti apskaitą, o jūs kaip tyčia turite ir vieno, ir kito?

Kiekvienas, kas yra kada nors bandęs ką nors išlaikyti, taip pat žino ir tai, kad jeigu imi rimtai rūpintis finansine padėtimi, nejučia sudedi daug daugiau širdies ir apskritai. Kad kai imi skaičiuoti verslo, organizacijos, labdaros įstaigos – ir taip, netgi šeimos – pinigus, imi daug labiau sirgti ir už patį reikalą. Ir kai pradedi gilintis į finansinę situaciją, imi daug geriau suprasti ir visokią kitokią situaciją. Man atrodo, kad visa tai būtų labai sveika net ne tiek Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje, kiek tiesiog katalikų bendrystei ir brolystei. O kur bendrystė ir brolystė, ten ir laimės tikrai daugiau.