Andrew Tanglao // unsplash nuotr.

Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms. Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, – tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių. 

Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos“. 

Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.  Mk 6, 7–13

**  **  **

Kaskart, kai Dievas pašaukia, ragina iškeliauti. Taip nutiko su Abraomu iš Chaldėjų Uro („kelkis ir eik“); su tauta Egipte („išvesi į dykumą“); su pranašu Jona („kelkis ir eik Ninevę“); su Izraeliu patogiai įsitaisiusiu pažado žemėje.

Dievas ateina ir išardo tavo pavargusį, nusėdusį gyvenimą; išjudina naujas mintis, skatina atrasti lig šiol nepažintus horizontus. Dievas išsiunčia į kelionę. O kelionė yra laisvės ir kūrybos veiksmas, vilties ir pažinimo veiksmas: tai ėjimas savęs link, savęs atradimas atrandant pasaulį, kelionė kito įmanomo pasaulio link.

Mokiniai iškeliauja po du. Stiprūs vien draugu ir Žodžiu. Rankoje vien lazda – keliautojo atrama ir draugas – širdies atrama. Lazda, kad atsiremtum pavargęs, o draugas, kad atremtum į jį savo vienatvę.

Labai svarbu keliauti po du, turėti ką nors, kuo gali pasikliauti, bent vieną draugą, kuris tau suteiktų tikrumo savo žodžiais, iš kurio galėtum tikėtis įrodymo, kad egzistuoji, kad esi mylimas, kad gebi megzti teigiamus santykius, juk netikima po vieną.

Būdamas vienas, žmogus yra linkęs abejoti net pačiu savimi. Pirmasis Dvylikos apaštalų skelbimas yra jų pačių gyvenimas, draugystės įvykis, bendruomenės daigai, vienatvės įveikimas.

Nieko nesinešti į kelionę. Tai kryžiaus nuogumas. Dvylika atkartoja savyje veidą To, kuris juos siunčia, Žmogaus, kuris keliauja neturtingas ir laisvas, neturėdamas kur galvos priglausti, ir apsuptas draugų. Nieko nesineškite, nes vikas, ką turi, atskiria tave nuo kitų. Nes joks žmogus nėra tai, ką turi. Nes gyvensi priklausydamas nuo dangaus ir nuo kitų, pasidalinta duona ir pasitikėjimu.

Nes jėga glūdi Žodyje, kuris sklinda vien įsikūnydamas liudytojuose ir kankiniuose.

Įžengę į kuriuos nors namus pasilikite juose. Namai: štai kelionės tikslas, paties tikriausio gyvenimo vieta, kur dera skelbti, o paskui gydyti, išvaryti demonus ir kurti bendrystę. Kristaus mokiniai ieško namų, pačios tikriausios vietos, kur gyvenimas gimsta, gyvena meile, atsiverčia iš vienatvės į bendrystę; krikščionybė privalo būti reikšminga ten, namuose – šventės dienomis ir išgyvenant dramą, sūnums palaidūnams, kai Kainas vėl susiranda ginklą, kai meilė atrodo pasibaigusi ir skiriamasi, kai senolis praranda proto šviesą arba sveikatą.

Ten, kur gyvenimas švenčia savo šventes ir rauda savo ašaras, nusileidžia kaip duona arba kaip druska, stovi kaip uola Dievo Žodis.

Skelbimas – tai keletas žodžių (atsiverskite) ir Dvylikos esatis. Tačiau stilius nėra antraeilis dalykas, labiau nei bet kada šiuo atveju stilius yra žmogus.

Štai kodėl ši Evangelija mane trikdo. Kasdien aš ieškau draugo, lazdos, nes tai taip žmogiška. Tačiau rytoj, dabar ieškosiu drąsos nieko nepasiimti su savimi, nebent šiek tiek Kristaus, šiek tiek jo veido, atpažįstamo. Ir apie jį kalbėsiu, tačiau vos keletu žodžių, vien tais, kurie degina man lūpas.

Evangelija, Geroji naujiena sako: Dievas yra su tavimi, gydo gyvenimą, nuskaistina pasaulį; yra su tavimi mylėdamas. Šito linkiu sau ir kiekvienam: Dievas tebus su jumis, su meile, mylėdamas!

Iš „Qumran“ vertė S. Žiugždaitė