Evgenios Levin nuotrauka

Baigiantis Visuotiniam Tridento susirinkimui XXIII sesijos metu 1563 m. liepos 15 d. buvo priimtas dekretas dėl seminarijų steigimo, kurias primygtinai buvo siūloma steigti kiekvienoje parapijoje. Kunigų parengimas tuo metu buvo gana prastas, tad seminarijoms buvo keliamas tikslas paruošti kunigus, kurie gebėtų susidoroti su Reformacijos keliamais iššūkiais.

Vilniuje 1582 ir 1583 buvo įkurtos net dvi kunigų seminarijos: Vyskupiškoji ir Popiežiškoji, taip pat veikė ir misionierių administruojamos seminarijos. Rusijos imperijos valdžia XIX a. įkūrė Vyriausiąją kunigų seminariją, kuri vėliau buvo perkelta į Peterburgą ir pavadinta Peterburgo dvasine akademija. Šiame tekste, parengtame pagal Bažnytinio meno muziejaus organizuotą ekskursiją „Vilniaus kunigų seminarijų vietomis“ (vadovai dr. Sigita Maslauskaitė ir dr. Liudas Jovaiša), trumpai pristatysime visų Vilniaus kunigų seminarijų istoriją iki šių dienų. 

Vyskupiškosios Vilniaus kunigų seminarijos istorija

1582 m. sausio 12 d. Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila pasirašė Vilniaus diecezinės kunigų seminarijos įsteigimo aktą, kurį patvirtino karalius Steponas Batoras. Norėta įkurti tokią įstaigą, kuri rengtų kunigus, mokančius vietos žmonių kalbą, – pirmiausia lietuvių ir rusėnų. Vyskupas seminariją įkurdino šalia savo rūmų esančiame sklype greta Vilniaus universiteto (dabartinė Prezidento kanceliarija) ir skyrė jai aprūpinimą. Seminaristai kartu gyveno, valgė, paskaitų eidavo klausytis į universitetą. Savarankiškos studijos vykdavo kartais seminarijoje, kartais – universitete. Čia studijavo nuo 12 iki 18 seminaristų, kurie būdavo priimami nuo 16 metų.

XVI–XVIII a. seminarijoje gyveno ne visi joje studijuojantys kunigai: seminarija buvo skirta neturtingiesiems, siekiant, kad daugėtų kunigų. Turtingieji studijuodavo privačiai. Seminaristų studijos trukdavo apie trejetą metų, jie mokėsi praktinių dalykų: teikti sakramentus, atlikti apeigas, giedoti, lotynų kalbos.

Dabartinės Prezidento kanceliarijos vietoje seminarija veikė 200 metų: nuo įkūrimo iki 1774-ųjų. Pradžioje seminariją administruoti buvo pavesta jėzuitams, tačiau XVII a. viduryje kilo konfliktas dėl lėšų, nes jėzuitai skundėsi, kad jų skiriama per mažai, o Katedros kapitula buvo nepatenkinta pačių jėzuitų veikla. Po konflikto 80 metų seminariją administravo dieceziniai kunigai, seminaristų skaičius mažėjo: tuo metu studijavo tik 4–6 seminaristai.

Buvę vyskupų rūmai šiandien Prezidento rūmai. Evgenios Levin nuotrauka

XVIII a. viduryje kone dviem dešimtmečiams seminarija buvo patikėta vienuoliams, atvykusiems iš Varšuvos ir gyvenusiems bendruomeninį gyvenimą. Seminaristų skaičius išaugo beveik iki 20. 1765 m. vyskupas I. J. Masalskis seminariją patikėjo misionierių vienuolijai. Nuo tada seminarijoje pradėtos dėstyti atskiros studijos, kurias dėstė 4 misionieriai kunigai: moralinė teologija, dogminė teologija, filosofija ir praktiniai dalykai, o pati seminarija atsiskyrė nuo universiteto ir tapo savarankiška dvasinio ugdymo vieta. Seminaristų skaičius vyskupo Masalskio laikais pasiekė 50. Darėsi ankšta, nes namas nebuvo labai didelis. 1773 m., popiežiui uždraudus Jėzuitų ordiną, atsirado laisvų patalpų seminarijai.

1774 m. vyskupiškoji kunigų seminarija persikėlė į erdvesnes patalpas, kuriose iki tol veikė Lietuvos Jėzuitų provincijos naujokynas. Iki 1798 m. seminarijai vadovavo misionieriai. Vėliau, po ATR padalijimo, šie pastatai buvo atiduoti Rusijos kariuomenei, tad seminarijai vėl teko ieškotis vietos. Tuo metu seminarija išgyveno klestėjimo ir reformų laikotarpį, nes vyskupas I. J. Masalskis organizavo studijas Apšvietos epochos dvasia. Tai atsispindėjo ir reformuotoje programoje, kai seminaristai įgydavo ir profesinį išsilavinimą. Vyskupas Masalskis pasirūpino, kad bibliotekos būtų aprūpintos įvairių mokslininkų knygomis, seminarija įgijo naujų mokymo priemonių, fizikos prietaisų, buvo įvestos naujos disciplinos. Kunigas turėjo būti ne vien dvasinis vadovas, bet ir parapijiečių gyvenimo mokytojas. Seminarijoje buvo pradėta dėstyti matematika, geometrija, istorija, teisė, žemdirbystės pratybos.

Seminaristai dalyvavo pratybose, o patys gabiausi sakydavo bandomuosius pamokslus šalia esančioje Šv. Ignoto bažnyčioje. Dvasinė formacija buvo svarbi: seminaristams kiekvieną rytą būdavo skiriamas pusvalandis dvasinio mąstymo, kartą per dieną šventos mišios, tris kartus per dieną sąžinės peržvalga. Administratoriai misionieriai rūpinosi seminaristų sveikata – žiemą būdavo šildomos patalpos. Tačiau XVII a. viduryje statyti pastatai su atviromis arkadomis nebuvo pritaikyti mūsų klimatui, per lauką tekdavo vaikščioti iš miegamojo į valgomąjį, iš valgomojo į koplyčią, rizikuojant peršalti.

1798 m. seminarija persikėlė į šalia Šv. Jurgio bažnyčios veikusį karmelitų vienuolyną. Karmelitai turėjo du vienuolynus: prie Visų Šventųjų bažnyčios ir prie Šv. Jurgio bažnyčios, tad buvo nutarta skirti vieno jų patalpas seminarijai. Seminariją administravę misionieriai darbavosi iki 1808 metų, o vėliau ją perėmė vyskupijos kunigai. Tokia jos administravimo tvarka išliko iki šių dienų.

Vilniaus šv. Jurgio bažnyčia ir buvusi seminarija.

XIX a. viduryje Rusijos valdžia nacionalizavo bažnyčios turtą, mainais įsipareigojusi išlaikyti keturiasdešimt seminaristų. 1863 metais seminaristų skaičius išaugo iki 127. Nustojus veikti kitoms seminarijoms, šioje seminarijoje susiformavo iki mūsų laikų išlikęs seminarijos tipas. XIX a. buvo atsisakyta Apšvietos programos dalykų, susikoncentruota ties tuo, kas svarbu kunigui: moralinė teologija, dogminė teologija, Šventasis Raštas, kanonų teisė, Bažnyčios teisė. Joje buvo mokoma praktinių dalykų: pamokslų, giedojimo, taip pat rusų kalbos. Naujos disciplinos – lenkų ir lietuvių kalba, biblinė archeologija – pradėtos dėstyti 1906 m., o 1917 m. atsirado filosofija, sociologija, patrologija, kalbanti apie Bažnyčios tėvų raštus, taip pat vokiečių ir prancūzų kalbos, bažnytinio meno istorija. 1925 m. studijų laikas buvo pailgintas iki 6 metų, veikė ir parengiamieji kursai. Nuo 1925 m. seminaristai vėl pradėjo lankyti paskaitas universitete. Klierikų skaičius tarpukariu svyravo nuo 120 iki 170, jiems dėstė universiteto rektorius prof. Česlovas Falkovskis, Bronislovas Žandolavičius – kanonų teisės tyrinėtojas, kunigas Valerijonas Meištovičius – istorikas ir teisininkas, o katechetiką ir pedagogiką seminaristams dėstė palaimintasis Mykolas Sopočka.

1942 m. kovo 3 d., vokiečiams reaguojant į lenkų rezistencinį sąjūdį, buvo areštuotas ir ištremtas Vilniaus arkivyskupas R. Jalbžykovskis. Jo pareigas perėmė vyskupas Mečislovas Reinys. Vokiečių valdžia uždraudė lenkų seminariją, tačiau netrukus ją perėmė lietuviai. 1942 m. rudenį Bernardinių vienuolyne, esančiame prie Šv. Mykolo bažnyčios, buvo padėti seminarijos pagrindai. Vyskupas M. Reinys rinko profesorius ir seminaristus iš visų Lietuvos vyskupijų. Seminarijos rektoriumi buvo paskirtas Vladas Kudaba, o pati seminarija veikė dvejus metus – iki 1944-ųjų. Tarp seminarijos auklėtinių buvo ir Šventojo Rašto vertėjas Antanas Urbšys, atkeliavęs iš Telšių seminarijos. Vienas iš motyvų, nurodytų jo prašyme priimti, buvo toks, kad „Vilniaus sritis buvo dėkinga misijų dirva ne tik Gerąją Naujieną skelbti, bet ir gaivinti užguitą lietuvybę…“ Šiose patalpose buvo valgomasis, studija, virtuvė, patalpos rektoriui ir ekonomui, o patys seminaristai gyveno karmelitų vienuolyne prie Šv. Teresės bažnyčios. Išvijus vokiečius, į seminariją grįžo R. Jalbžykovskis ir grąžino ją į seną vietą prie Šv. Jurgio bažnyčios. 1945 m. sovietai seminariją galutinai uždarė.

Šiandien Šv. Mykolo bažnyčioje ir bernardnių vienuolyne įsikūręs Bažnytinio paveldo muziejus. Evgenios Levin nuotrauka

Vilniaus popiežiškoji seminarija

Vilniaus popiežiškąją seminariją 1583 m. dabartinio Vilniaus Alumnato teritorijoje įkūrė popiežius Grigalius XIII. Ji buvo įkurta beveik tuo pačiu metu, kaip ir Vilniaus vyskupiškoji seminarija, tačiau jai keliami tikslai buvo kiti. Popiežiaus išlaikoma seminarija buvo skirta rusėnams ir maskvėnams, siekiant stačiatikių kraštuose skleisti unitų tikėjimą. Seminarijos iniciatorius buvo Antonijo Posevino, įkūręs dar dvi seminarijas Lenkijoje. Šioje seminarijoje gyveno jaunuoliai iš skandinaviškų ir stačiatikių kraštų, buvo ir kroatų, vengrų, anglų, tad seminarijoje vyravo bendra lotynų kalba. Nuo XVII a. pirmosios pusės, mažėjant atvykėlių, buvo priimami ir vietiniai kandidatai. 1743 m. popiežiaus sprendimu visa seminarija buvo atiduota unitams. Iki 1798 m. seminarijoje mokėsi tik graikų apeigų katalikai. Vėliau įvyko Abiejų Tautų Respublikos padalijimas, nutrūko ryšiai su Šventuoju Sostu.

Seminarijos bendruomenė švęsdavo Šv. Grigaliaus ir Šv. Juozapo dienas. Bendruomenė gyveno savo atskirą gyvenimą, visi kartu eidavo į Lukiškes bei dabartinį Vingio parką. Gabendavosi žaidimams skirtas priemones: rutulius, kamuolius, piramides ir bokštelius – manoma, kad tai buvo kėglių pirmtakai. Seminarijos durininkas neleisdavo perduoti siuntinių, laiškai būdavo kontroliuojami. Kadangi praalkę seminaristai mėgdavo kaišioti nosį į virtuvę, buvo pakabintas varpelis, kad, jam suskambus, visi žinotų, kada rinktis valgyti. Iš senų seminarijos dokumentų galime sužinoti, ką valgė seminaristai ir koks jų buvo meniu. Pietus ir vakarienę sudarė trys patiekalai iš pastarnokų, ropių, burokų, ikrų, vėžių, riešutų, sviesto, sūrio. Penktadieniais buvo sausas pasninkas, šeštadieniais – pieniškas pasninkas. Buvo verdamos įvairios sriubos iš batvinių, gaminami šaltanosiai, ruošiamas krupnikas, o pasninkui vakarienei kartkartėmis duodamas stiklas tamsaus alaus su duonos rieke. Visą laiką seminariją administravo jėzuitai, jie kasmet siųsdavo ataskaitas popiežiui. Šiuo metu buvusios seminarijos vietoje įsikūrė Italų kultūros institutas.

Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia. paronimo.com nuotrauka

Vilniaus vyriausioji kunigų seminarija

Šalia Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios buvusiame augustinų vienuolyne Vilniaus vyriausioji kunigų seminarija veikė nuo 1803 iki 1833 m. Jos atsiradimas susijęs su Vilniaus universiteto reorganizavimu, jį įjungus į Rusijos carinės imperijos sudėtį. Pertvarkius universiteto struktūrą, dvasininkai buvo rengiami ir universitete, siekiant aukštesnio jų akademinio parengimo lygio bei skiepijant ištikimybę Rusijos imperijai. Čia buvo siunčiami gabiausi seminaristai ir iš kitų vyskupijų seminarijų. Studijos trukdavo 4–6 metus. Vienas garsesnių šios seminarijos auklėtinių buvo Motiejus Valančius.

Privalomos disciplinos seminarijoje buvo: Šventasis Raštas, dogminė teologija, Bažnyčios istorija ir teisė; taip pat lotynų ir lenkų literatūra, gamtos istorija, botanika, fizika, žemdirbystė, higiena, logika, graikų, rusų, prancūzų arba vokiečių kalbos. Pasirenkamieji dalykai: prigimtinė teisė, tautų teisė, ekonomika, chemija, piešimas, architektūra, mechanika, matematika, hebrajų kalba. Taigi, buvo ugdoma Apšvietos dvasia, mažiau skiriant dėmesio būsimųjų kunigų ugdymui išties svarbiems dalykams. Ši seminarija nebuvo labai populiari dėl administravimo problemų ir ugdymo dvasios. Ji veikė iki 1833 m. ir buvo uždaryta kartu su universitetu, bet po metų buvo reorganizuota ir pavadinta Romos katalikų dvasine akademija. Ši akademija veikė iki 1842 m., o po to buvo perkelta į Peterburgą – svarbiausią katalikų rengimo įstaigą, kurią caro valdžia norėjo turėti savo pašonėje. Peterburgo kunigų seminariją baigė palaimintasis vyskupas Jurgis Matulaitis, vyskupas Antanas Baranauskas ir daugelis kitų Lietuvai nusipelniusių žmonių. Seminarija galutinai buvo uždaryta 1917 m. po bolševikų perversmo.

Misionierių seminarijos

Misionieriai, įsikūrę vienuolyne ant Išganytojo kalvos, net 40 metų administravo Vilniaus vyskupijos seminariją. Jie turėjo ir dvi savo seminarijas: uždarą seminariją, skirtą patiems misionieriams rengti, ir išorinę, atidarytą 1744 m., skirtą parengti paprastus klierikus. Seminarija veikė iki 1840 metų. Pradžioje išorinėje seminarijoje mokėsi 7 seminaristai. Uždarymo išvakarėse jų skaičius siekė net 36. „Vidiniai“ ir „išoriniai“ seminaristai paskaitų klausėsi kartu, bet gyveno skirtingose bendruomenėse. Išorinės seminarijos klierikų parengimo lygis buvo aukštesnis nei tų, kurie studijavo vyskupijos seminarijoje. Seminarijoje, kurioje mokėsi pasauliečiai, dvasininkai ir vienuoliai, 1773–1775 m. mokėsi ir garsusis Laurynas Stuoka-Gucevičius. Ši seminarija garsėjo savo turtinga biblioteka. Uždarius seminariją studentai buvo perkelti į Vilniaus vyskupijos seminariją.

Vilniaus kunigų seminarija Jeruzalės mikrorajone. Evgenios Levin nuotrauka

Šv. Juozapo kunigų seminarija

Atgavus Nepriklausomybę, 1993 m. liepos 16 d. Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis atkūrė Vilniaus kunigų seminariją. Patalpos seminarijai buvo skirtos Trinitorių vienuolyne. Jame seminarija veikė 1993–1997 m. Seminarijai išsikėlus į naują pastatą Kalvarijų g., šiose patalpose įsikūrė joanitų vienuolija.

1998 m. Jeruzalės mikrorajone pastatyta Šv. Juozapo kunigų seminarija rūpinasi Vilniaus, Panevėžio ir Kaišiadorių bažnyčios hierarchai. Šiuo metu seminarijoje studijuoja 12 klierikų, 10 propedeutinio (nulinio) kurso seminaristų rengiasi studijoms seminarijoje. Seminarijos studijavimo sistema tokia pati kaip ir Romos Laterano universiteto. Seminarijos pastatas yra laivo formos, joje įrengta koplyčia, biblioteka, sporto salė. Studijuojantiems seminarijoje sudarytos visos sąlygos atpažinti ir toliau brandinti kilnų pašaukimą – tarnauti Dievui ir žmonėms.