Apleista Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. Projektas Pamiršta.lt

Popiežiškoji kultūros taryba, Italijos vyskupų konferencija ir Popiežiškasis Grigaliaus universitetas Romoje pakvietė kultūros, architektūros ir kitus ekspertus įteikti pranešimus ir įsirašyti į tarptautinę konferenciją, kuri bus surengta šių metų lapkričio gale, Romoje. Jos tema: „Ar Dievas čia nebegyvena? Bažnyčių atsisakymas ir kitoks panaudojimas: temos ir perspektyvos“.

Ruošiantis konferencijai žmonės kviečiami prisidėti ieškant gerųjų apleistų bažnyčių panaudojimo pavyzdžių. Nuotraukos turi būti paviešintos iki spalio 15 d. pažymėtos #NoLongerChurches, #unigre ir grotažyme su bažnyčios pavadinimu bei miestu. Nugalėtojų darbai bus rodomi konferencijos metu, vėliau publikuojami Italijos krikščioniško meno, bažnytiniuose ir architektūros žurnaluose.

„Bažnyčių uždarymo priežastimis dažniausiai nurodomas krikščionių bendruomenių mažėjimas, religinės praktikos apleidimas, kunigų trūkumas. Bažnyčios uždaromos tiek kaimiškosiose vietovėse, tiek miestuose, didinant parapijas arba mažinant jų skaičių“, pažymima Popiežiškosios kultūros tarybos notoje. Šios tarybos pirmininkas kardinolas Gianfranco Ravasi buvo vienas iš tų, kurie liepos 10-ąją dieną Grigaliaus universitete pristatė būsimą konferenciją.

Pranešime išvardijamos šalys, kuriose nebenaudojamų bažnyčių uždaroma daugiausia – Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Valstijose, Kanadoje. Kiek mažiau Italijoje. Tai ne tik katalikų, bet ir tradicinių protestantų bendruomenių problema. Dažnai bažnyčių uždarymas, pardavimas, nugriovimas būna skaudus žingsnis ir ganytojams, ir bendruomenei, prisirišusiai ir pripratusiai, net ne itin praktikuojančiai jos daliai, prie savosios bažnyčios ir prie jos skleidžiamo jausmo. Kaip pastebėjo ir kardinolas Ravasi, pristatydamas rudenį įvyksiančią konferenciją, net ir seniai nebenaudojamoje bažnyčioje pajuntama rimtis, susikaupimas, smilkalų kvapas, maldos nusiteikimas.

Jei dalis nebenaudojamų bažnyčių tapo kultūros, meno centrais, atsižvelgiant į jų vertingumą yra saugomos valstybės, tai, iš kitos pusės, kaip ne kartą aprašyta ir tarptautinėje spaudoje, buvusios ir parduotos bažnyčios tapo butais, parduotuvėmis, barais, restoranais, sporto salėmis, sveikatos centrais, diskotekomis, mečetėmis ir net modelių podiumais tarp vis dar išpuoštų altorių. Ką galima padaryti, kad būtų išsaugotas, nors dalinai, specialus šių vietų orumas ir sakralumo dvelksmas, dvasinė žmonių širdis jungianti atmosfera? Viena, kai buvusi bažnyčia tarnauja rimtosios muzikos koncertams, kita, kai tampa ledaine.    

Neturima organiškų ir susistemintų duomenų apie nebenaudojamas bažnyčias ir jų paskirtį: tai viena iš priežasčių, dėl kurių tarptautinė konferencija ir yra rengiama. Šia problemą nagrinėjo kai kurios pavienės vyskupų konferencijos, kaip kad Vokietijos, 2003 metais, ir Šveicarijos 2006 metais, yra šiek tiek tyrimų bei studijų, parengtų akademinių centrų Europoje bei Jungtinėse Valstijose. Po konferencijos tikimasi pristatyti „gaires“. Tai nebus draudimas parduoti ar griauti, nes kartais kitos išeities nėra, tačiau patarimai, kaip planuoti kulto pastatų ateitį per ilgą laiko tarpą kartu su visuomene ir civiline valdžia.