Parodos fragmentas. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Šį birželį Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje vyko Dalios Kirkutienės paroda „Proveržis“. Ši ekspozicija žymi naują autorės kūrybos etapą. 

Dalia Kirkutienė – kūrybiška asmenybė, niekados nesiliaujanti ieškojusi, nenustygstanti vietoje, eksperimentuojanti. Ši buvusi kaunietė, dabar jau klaipėdietė, yra baigusi Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) dailininkės-technologės, taip pat tekstilininkės specialybių studijas. Sovietmečiu kūrybiškai padirbėjusi su skarų projektais, nepriklausomybės laikais menininkė ėmėsi įvairiausių meninių saviraiškos formų, kol galiausiai atrado save tapyboje.

Dalia Kirkutienė „Proveržis I“ (akrilas, drobė, 2018 m., 120 x 200 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Virtualus audimas

D. Kirkutienė buvo įkūrusi savo siuvyklėlę-butiką, kur kūrė vienetinius drabužius. Buvo įsteigusi savo galeriją. Perkando floristikos paslaptis. Tuomet 2004 metais pasiėmė teptuką ir... ėmė tapyti tekstilę. D. Kirkutienė yra susiformavusi savitą lengvai atpažįstamą braižą. Tai – tapyba kvadratėliais, jų dėliojimas mozaikos principu, virtualus audimas. Šią techniką autorė, matyt, atrado dėl patirties dirbdama su tekstile, potraukio kvadrato formai, meditatyvaus kūrybinio proceso.

Tačiau pernai autorę, kaip ji pati sako, tiesiog ištiko užsakymas sukurti paveikslus „Pacų“ viešbučiui. Autorė leidosi į avantiūrą ir liedama paveikslus atrado kūrybinę palaimą. Tapytoja tvirtina, kad paveikslų liejimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo lengva, didelių pastangų nereikalaujanti veikla. Abstrakcijų liejimas – tai atsitiktinumo ir dažo kontroliavimo sąjungos vaisius. Išbandžiusi šią palyginti greitą techniką, autorė prisipažįsta nebejaučianti poreikio grįžti prie savo kantrybę ugdančių kvadratėlių.

Dalia Kirkutienė „Proveržis II“ (akrilas, drobė, 2018 m., 120 x 200 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.
Dalia Kirkutienė „Grota“ (akrilas, drobė, bronza, 2017 m., 120 x 200 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Debesų stebėjimas

D. Kirkutienė pasakojo, kad jos netraukia figūratyvinė tapyba. Teptuku audusi ornamentus, simbolinius tulpės motyvus, autorė, matyt, natūraliai galiausiai priėjo prie abstrakcijų. Savo autorinėje tapymo technikoje ji šiek tiek bodėjosi plokštumu, ilgėjosi gylio, tūrio, pirmo plano ir fono santykio, dimensijų. Koloristikos srityje pasikausčiusi ir spalvų derinius puikiai išmananti autorė išbandė save kone monochrominėje tapyboje. Spalvai pasitraukus iš dominantės pozicijų, visos dėmesio strėlės lekia į kompozicinius sprendimus. O šie sprendimai jos tapyboje įdomūs, netikėti ir džiuginantys.

Tačiau D. Kirkutienės drobės nėra grynosios, nuogosios, radikaliosios abstrakcijos. Autorė mėgsta palikti erdvės žiūrovo interpretacijoms, bet skatina interpretuoti, o ne tik pasyviai sekti dažo, linijos giją. Pati tapytoja visados pasitelkia asociatyvinį mąstymą ir pakrikštija savo abstrakcijas tam tikrų konkretybių vardais. Tačiau tai nėra vienintelis teisingas atsakymas į paveikslo užduodamus klausimus. Žiūrovai raginami griebtis paveikslo debesų stebėjimo ir leistis į fantazijos kuriamą nuotykį. Šio raginimo paskatinta, išvedu vaizduotę pasiganyti po autorės paveikslus ir aš.

Dalia Kirkutienė „Žydintys grikių laukai I“ ir „Žydintys grikių laukai II“ (akrilas, drobė, 2017 m., 70 x 100 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.
Dalia Kirkutienė „Keliai pareiti“ (akrilas, drobė, bronza, 2017 m., 70 x 100 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.
Dalia Kirkutienė „Miražas I“ ir „Miražas II“ (akrilas, drobė, 2018 m., 170 x 100 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.
Dalia Kirkutienė „Peizažas I“ ir „Peizažas II“ (akrilas, drobė, bronza, 2017 m., 70 x 100 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Eksperimentų kosmosas

Grotoje šniokščia purslotas krioklys, sklaidosi rūkas, aidi skysto dažo burbuliukų sproginėjimas. Olos gabalas akyse persitransformuoja į beržo kamieną, milžinišku greičiu lekia stambus juodų sakų lašas.

Pasviręs „Proveržiu“ pavadintas darbas ir dėl ekspozicinio sprendimo, ir dėl paties paveikslo raiškos bei siužeto įkūnija išsiveržimą, išsilaisvinimą iš kvadratėlio dusinančio griežtumo, iš taisyklių priespaudos, iš suplanuoto proceso ir nuspėjamo rezultato. Darbo kairė pusė dėl pasvirimo kampo tampa apačia ir primena abstrahuotą raketą, šaunančią į drąsių eksperimentų kosmosą.

„Proveržiu“ pavadintas ir mėlynuoju bananu pravardžiuojamas kūrinys. Pro jo vaisinę odą sunkiasi naujų vėjų syvai, ekspresyvūs, išraiškingi taškai išlieka solidūs, gurmaniški, elegantiški, bet reprezentuoja stulbinamą veržlumą. O kai tie energijos pliūpsniai sustingsta į voratinklius, prasideda žiemos pasaka. Girgžda ir akina sniegas, badosi sustingę medžių spygliai ir varvekliai. Mėlyname fone išrikiuotos pliauskos užmezga bronzinį pokalbį. Tai – paveikslas apie jūrą, išvengiant primityvių peizažo klišių, kalbant metaforomis, detalėmis, užuominomis.

Dalia Kirkutienė „Pokalbis“ (akrilas, drobė, bronza, 2018 m., 70 x 100 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.
Dalia Kirkutienė „Tu pasek man pasaką“ (akrilas, drobė, bronza, 2018 m., 120 x 200 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Dažų archeologija

Kiti du nesukonkretinti peizažai tokie trapūs, grakštūs ir švelniai melancholiški, kad primena čiurlionišką simbolizmą arba japoniškus gamtos tapybinius vaizdus. Ochrinės salos, tyvuliuojantys atspindžiai, mitinių padarų vizijos dažų debesyse. O štai miražų atvaizdai primena žvake išdegintą paviršių, spinduliuoja kaitra ir kvepia drėgna, atsigavusia dirvos žeme. Kitoje drobėje fiksuojami pėdsakai gyvenimo smėlyje. Pro šviesesnio dažo užuolaidą prasišviečia daugybė kitų, giluminių, sluoksnių. Žiūrovas jaučiasi lyg archeologas, akimis kasdamasis vis į tolimesnius paveikslo planus ir atrandantis praeities, istorijos žavesį.

Paveikslas „Grįžtanti šiluma“ man mažai asocijuojasi su gamta. Tai stilinga drobė, tiesiog akimirksniu užkrečianti troškimu išgerti puodelį kavos. Baltos putos kraštus karameline spalva nudažo balintos kavos potėpiai. Nosį ima kutenti malonus ryto aromatas. Įdomi balto šešėlio forma primena sparną, peraugantį į žmogaus ranką.

Pažvelgusi į kitą paveikslą, autorė pamato medžių labirintus, o aš regiu audros portretą, žaibų pynę, ilgo išlaikymo kadruose išryškėjančius šviesos piešinius. „Tarp vakar ir šiandien“ – tai nakties pasakos šalis su mistiniu rūku ir stebuklingu skraidančiu tilteliu, vedančiu į nežinią. Grikiai žydi kukliai, skendi debesuotos dienos šešėliuose, bet yra paslaptingi, apsisupę prieblandos magija, viliojantys palakstyti po šias pievas.

Dalia Kirkutienė „Grįžtanti šiluma“ (akrilas, drobė, bronza, 2018 m., 70 x 100 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.
Dalia Kirkutienė „Tarp vakar ir šiandien“ (akrilas, drobė, 2017 m., 120 x 200 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.
Dalia Kirkutienė „Medžių labirintai“ (akrilas, drobė, 2018 m., 70 x 100 cm). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka.

Dalios Kirkutienės proveržis pro kvadratėlių sienas ištryško įvairiausiais atspalviais, tonais, formomis ir gyliu. Nors turėti savitą, autorinį, lengvai atpažįstamą braižą visuomet yra dailininko žinomumui pasitarnaujantis veiksnys, šiuo atveju palaikau autorės sprendimą grįžti prie eksperimentų. Ir visai ne todėl, kad nevertinčiau jos praėjusio tapybos etapo. Tas kruopštumas, pikseliškumas, dekoratyvumas ir mirgėjimas akyse, be abejo, daro įspūdį.

Tačiau autorės posūkis į laisvą potėpio šokį, rodos, idealiai atliepia pačią dailininkę, jos asmenybę. Veržlumas, improvizacija, ekspresija, ryški emocija, atmosferiškumas... Tokia yra Dalia Kirkutienė, tokia yra ir jos naujoji tapyba.